Vytenis RIMKUS

Menotyrininkas

Vytautas Edmundas Čekanauskas gimė 1930 metų gegužės 13 dieną Šiauliuose kelių inžinieriaus ir tarnautojos šeimoje. Lankė tuometinę  Motiejaus Valančiaus pradžios mokyklą, Juliaus Janonio gimnaziją, kurią baigė 1949 metais.

Kaip tik šioje mokykloje formavosi V. E. Čekanausko menininko savimonė, tais sudėtingais karo ir pokario metais neblėso Lietuvos vizija. Gimnazijoje piešimą  yra dėstę skulptorius Juozas Jankus ir dailininkas Gerardas Bagdonavičius. Kaip tik šis originalus dailininkas ir žmogus, moksleivių pravardžiuojamas Pendzeliuku, ir nukreipė jį - paties V. E. Čekanausko prisipažinimu - į architektūrą.

„Tais laikais mokykloje rengdavome tradicinius šimtadienius, kuriems vadovavo aktorė Potencija Pinkauskaitė. Sugalvojome ruošti Gabrielį Žemkalnį, vaidinome dramos teatre. Šiame spektaklyje vaidinau čigoną. Potencijai labai aptiko mano vaidyba, sako: eik tu į artistus. O tais laikais pasirodė labai populiari specialybė - kino dailininkai, kuriuos ruošė Maskvoje. Nuėjau tuomet pas G. Bagdonavičių, prašau padėti pasiruošti stojamiesiems. Jis ir sako: eik verčiau mokytis architektu, būsi viskuo - ir kūno dailininku, ir kino režisieriumi. Tai pasitvirtino”.

Draugystė  ir abipusė pagarba tarp šių menininkų išliko visam laikui, kiekviena proga buvo lankomasi aps dailininką, džiaugiamasi naujais kūriniais, diskutuojama.

Taip V. E. Čekanauskas ir tapo Lietuvos valstybinio dailės instituto studentu, kuriame architektūros mokėsi 1945-1955 metais. Jį baigus prasidėjo intensyvus kūrybinis gyvenimas. Didžioji kūrinių dalis sukurta Vilniuje. Tai Kompozitorių sąjungos gyvenamasis kvartalas ir Kompozitorių sąjungos pastatas (1966 m.), Dailės parodų rūmai (dabartinis Šiuolaikinio meno centras, 1967 m.), Lazdynų gyvenamasis rajonas, pelnęs Lenino premiją (1974 m., su architektu V. Brėdikiu), Lietuvos žemės ūkio ekonomikos institutas (1978 m.), Lietuvos vyriausybės rūmai (1982 m.), Vilniaus geležinkelio stoties rekonstrukcija (1998-1999 m., su P. Kijausku), Šventojo Jono Bosko bažnyčia Vilniuje, Lazdynų rajone (2001 m., su V. Gerliaku), Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia Vilniuje (1989 m., su architektais A. Paslaičiu, T. Balčiūnu, apdovanota paskatinamąja premija), Vilniaus kunigų seminarija (1995 m., su V. Brėdikiu, V. Gerliaku, P. Kijausku).

V. Čekanauskas yra dirbęs ir užsieniui: projektavo Erfurto miesto salę Vokietijoje (1979 m., su architektais G. Pajarskaite, A. Paslaičiu, A. Žaliu, apdovanotas paskatinamąja premija), Arktikos ir kraštotyros muziejų Rovaniemi Suomijoje (1983 m., su architektu S. Jusioniu).

Tai toli gražu ne visi projektavimo darbai. Bendrauta su dailininkais kuriant paminklus ir memorialus, ypač vaisingai su skulptoriumi profesoriumi Gediminu Jokūboniu. Ir šių visų architektūros ir statybos darbų fone itin savitu fenomenu iškyla varpinių piešiniai - atrodytų, lyg šalutinio, laisvalaikio užsiėmimo rezultatas.

Kaip prisimena V. E. Čekanauskas, „mūsų tokia buvo kūrybinė kompanija - broliai Nasvyčiai, Vytautas Brėdikis, Šeibokas ir aš. Per tuos metus degiau tuo darbu. Visą laiką ilgėjausi Lietuvos architektūros. Dar Šiauliuose kolega Audrius Petrauskas įsitaisė mašiną, ir mes 1959 metais iškeliavome po Lietuvą, aplankėme Šiluvą. Nuo to laiko pradėjau keliauti baidarėmis, piešti, tapyti. Tada tas Lietuvos architektūros atradimas tapo mano antruoju aš”.

O keliauta buvo ne tik moskvičiuku, bet dažnai ir autobusu, neretai ir pėsčiomis. Persimetus per pečius kuprinę su pieštukais, dažais, indeliu vandeniui keliauta įvairiomis Lietuvos vietomis, daugiausia Žemaitijos keliais. Dėmesį traukė medinių bažnyčių ansambliai, vėjo ir vandens malūnai, kapinės, pakelių koplytėlės ir baigiami naikinti kryžiai, koplytstulpiai. Būta dar ir savaip įdomių gyvenamųjų bei ūkinių pastatų. Sakysim, žingsniuojant per Vaiguvą vos ne kiekvienas namas, kiemas, tvora buvo verti apžiūrinėjimo ir fiksavimo. Ir kiek būta tokių miestelių, kaimų, sodybų ir sodybviečių. Ir vis dėlto pagrindinį dėmesį traukė varpinės: kažkokiu monumentalumo ir dekoratyvumo santykiu ir darna, lygiateisiu buvimu ne tik šalia medinės bažnyčios, bet ir šalia didžiulio mūrinio pastato, organišku įsijungimu į medžių, gamtos aplinką ir - bene svarbiausia - savo istorizmu, reliktiniu liaudies kūrybos tobulumu ir gyvybingumu. Medinėse varpinėse atsispindi pastovi ir nuosekli architektūrinių formų kaita. Iš išorės paprasta, liaudiškos formos, o vidujai - nuostabi formų ir spalvų šventė sukuria gilią emocinę nuotaiką. Liaudies architektūra apskritai remiasi funkcijos ir grožio vienove, gilia medžiagos ir jos galimybių samprata, žmogui artimais mastais.

V. E. Čekanauską  vienodai domino visos varpinės nuo paprasčiausio iki sudėtingiausio tipo, kiekvienoje randąs ir atskleidžiąs kažką ypatinga, miela, žavaus. Vaizdai, perkelti į popieriaus lapą, įgyja lyg ir papildomus meninius bruožus, atsiranda bendraautorystės kodas.

Tos pažintinės, etnografinės, kūrybinės kelionės apima porą dešimtmečių  (1963-1981 metus). Pradedant Pakieve, Pavandene, bent po keletą  kartų lankantis Tryškiuose, Sedoje, užklydus į nuošalias Pašiaušės kapines ir ten aptikus vieną iš seniausių varpinių turtėjo, plėtėsi piešinių kolekcija, apie ją tapo žinoma liaudies meno tyrinėtojams, kai kurie piešiniai pateko į parodas, leidinius.

Kelionės, tiesioginis bendravimas su žmonėmis V. E. Čekanauskui atskleidė ir praturtino pačią gimtojo krašto sampratą, jame glūdintį dvasinį kūrybinį potencialą. Kaip tik tuo metu tarybinė valdžia kovojo su „svetimos ideologijos” apraiškomis, vyko Kryžių kalno griovimo akcijos, buvo „švarinami” keliai nuo palinkusių rūpintojėlių. Tie visi naikinami dalykai skatino Lietuvos kultūros žmonių susirūpinimą dėl jų likimo, jie buvo renkami, fotografuojami, piešiami - V. E. Čekanauskas tapo vienu iš aktyviausių ir rezultatyviausių to proceso dalyvių.

V. E. Čekanauskui teko atkakliai dirbti ugdant savąjį braižą, naudoti techniką, kaip galima geriau atitinkančią užsibrėžto tikslo specifiką. Tokia technika pasirodė besantis akvarelinis pieštukas: sodri linija taupiai ir užtikrintai perteikia liaudies architektūros siluetą ir tūrį, jos konstrukcijos ypatingumus, o akvareliški išsiliejimai suteikia piešiniams erdvės, oro ir nuotaikos. Piešiniai - tai ne tik meno kūriniai, turintys neabejotiną estetinę vertę, bet ir dokumentai, supažindinantys su liaudies meno grožiu ir jį propaguojantys. Apie šių kūrinių svarbą kalba kad ir tas faktas, jog vieno paminklo, nupiešto iš natūros, šiandien nebėra.

Susilietimas su liaudies menu, jo pažinimas ir žavėjimasis juo rado atgarsį  ne tik V. E. Čekanausko vizijose, bet ir konkrečiuose architektūros kūriniuose. Charakteringas kūrinys - Lazdynų gyvenamasis rajonas Vilniuje. Tai pavyzdys, kad, dirbant kūrybingai ir išradingai, ir masinėje industrinėje statyboje, ribojamoje materialinių-ekonominių varžtų, galima pasiekti didelio meninio ištaiškingumo. Čia jautriai panaudoti gamtiniai resursai, kalvos, miškeliai pajungti įdomaus silueto, jaukių erdvių ir perspektyvų gyvenamajai aplinkai sukurti. Atviresnių ir uždaresnių sąsajų su liaudies kūryba galima rasti ir kituose architekto kūriniuose.

Svarbią  vietą profesoriaus V. E. Čekanausko veikloje užėmė pedagoginis darbas, jaunų architektų ugdymas, kai kurie iš jų  „užsidegė” ir pratęsė savo mokytojo aistrą rinkti, fiksuoti, piešti liaudies kultūros paminklus, apskritai kultūros paveldą (A. Paslaitis).

V. E. Čekanauskas dažnai sugrįžddavo į Šiaulius, palaikė draugiškus ryšius su buvusiais bendramoksliais, konsultuodavo miesto statytojus. Drįstu jį laikyti vienu iš geriausių savo draugų nuo pat pirmos klasės Šiaulių berniukų (vėliau - J. Janonio) gimnazijoje, vėlesnėse kelionėse po Žemaitiją, aštrokas diskusijas ir pastangas dėl geresnės ir gražesnės Lietuvos.

V. E. Čekanausko kūrybinėje veikloje architektūra ir dailė neatskiriamos. Tose kelionėse ir tais piešiniais „jis stengėsi įminti savosios žemės savitos medinės architektūros paslaptis”. Su dėkingumu jis kalbėdavo apie liaudies kūrybą, išmokiusią jį žmogiškumo, žmogaus veiklos ir gamtos vienybės pajautimo. Visu savo gyvenimu, visa savo kūrybine veikla Vytautas Edmundas Čekanauskas buvo ne tik puikus architektas, bet ir humanitaras plačiąja šio žodžio prasme, atidavęs savo talentą gimtajam kraštui, gimtajai Lietuvai.