Aušra LAURINKIENĖ

Ankstyvą  penktadienio rytą savo jaukaus kiemo vartelius „Šiaulių  naujienoms” pravėręs sporto mokyklos „Atžalynas”  sambo ir dziudo imtynių treneris Nikolajus Kurušinas šypteli: „Užeikite, laukiame”.

Liepos 20-ąją  atšventęs garbingą šešiasdešimties metų jubiliejų  treneris nė iš tolo neprimena į septintąją dešimtį kopiančio vyro – kiekvieną laisvadienį iš lovos apie šeštą ryto pašokantis energingasis Nikolajus Kurušinas nubėga krosiuką

” iki Prūdelio ir jame išsimaudo. „Net kaimynus iš lovos verčia, kad šie prie jo prisijungtų”, - juokiasi viso interviu metu vyro mintis papildžiusi dvylika metų jaunesnė žmona Dalia.

Visą  gyvenimą su imtynių sporto šaka siejantį ir ne vieną  žymų auklėtinį išugdžiusį Lietuvos nusipelniusį  trenerį garbingo jubiliejaus proga pasveikino Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Gintaras Jasiūnas bei Lietuvos neolimpinio komiteto viceprezidentas Kęstutis Petraitis. Treneriui buvo įteiktas ne tik Kūno kultūros ir sporto departamento aukso medalis „Už nuopelnus Lietuvos sportui”, bet ir Lietuvos neolimpinio komiteto (LNOK) apdovanojimas, mero padėkos raštas.

Nikolajus Kurušinas droviai šypsodamasis prisipažino, kad šešiasdešimtmetis nesukelia jokių neigiamų emocijų: „Juk širdyje man – vos keturiasdešimt. Tas šešiasdešimties metų laikotarpis prabėgo taip greitai... Net nepajutau...” Paklaustas, kaip atšventė jubiliejų, treneris atviravo: „Susirinko gausus būrys kaimynų, pasėdėjome kieme, pažymėjome šešiasdešimtmetį”.

Nikolajus Kurušinas, žmonos vadinamas Kolia, tikina gimtadienio rytais apie senatvę  nesusimąstantis: „Tai – smagi diena, kurią pažymiu draugų ir artimųjų būryje. Negalvoju, kad jau senstu ir kiek man dar čia liko gyventi. Ateina gimtadieniai ir praeina”. Į žmoną pažiūrėjęs treneris priduria: „O ir žmona bei birželio 11 dieną 18-ąjį gimtadienį atšventęs sūnus neleidžia pasenti”. Netrukus nuskamba skardus Dalios juokas: „Žinote, kur tik nueiname, Kolia sako, kad mes – vienmečiai, nors aš - dvylika metų jaunesnė”.

Paprašytas atskleisti pažinties su žmona detales, Nikolajus šypteli. „Aš  jums papasakosiu, - juokėsi Dalia. - Kas rytą eidama į autobusų stotelę praeidavau futbolą žaidžiančius trenerius. Pradėjo vienas kibinti, antras... Ir užkliuvau už Kolios. Kodėl? Prieš tai jau buvau ištekėjusi už vienmečio vyro, kažkas neatitiko, tad mane sužavėjo tai, jog Kolia – protingas, subrendęs, žodžiu, ne vaikigalis”.

„Na, man jos amžius nebuvo itin reikšmingas. Juk nuolat tarp jaunų sportininkių sukinėjaus,. - kvatojo Nikolajus, kuriam santuoka su Dalia – taip pat antroji. Jis neslėpė, jog pirmaisiais vedybinio gyvenimo metais dėl to kildavo barnių. „Pamenu, vieną kartą parvežiau sportininkę namo, kitą... O ši pasigyrė mamai, kad ją treneris vežioja. Tą sužinojusi Dalia manęs nepaglostė”, - juokėsi treneris. „Taip, dabar galiu pasakyti, kad anksčiau buvau kur kas pavydesnė. Kolia buvo mėgėjas pabendrauti su jaunomis merginomis. Nerimaudavau, kai išvykdavo į stovyklas, o dabar esu rami. Va, neseniai vyrą su sūnumi į Šventąją savaitei buvau išleidusi. Kartu nevykau, nes reikia kažkam mūsų katiną ir šunį pašerti. Kolia per tą laiką man nė karto nepaskambino, tačiau dėl to scenų nekeliu, - tikino antroji trenerio žmona. - Apskritai, Kolia – puikus žmogus ir uošviai – nepakartojami žmonės. Tiesa, tėvelio tarp mūsų nebėra, tačiau mamytė – dar gyva”. „Ir mano uošviai – puikūs”, - žmonai paantrino N. Kurušinas.

„Koks buvote vaikystėje?” - klausiame ir išgirstame atvirą trenerio atsakymą: „Tikras padauža. Mano tėtis, kurį visada vadinau papiu, buvo kolūkio pirmininkas. Pamenu, kad jis nespėdavo siųsti stikliaus, kad šis mokykloje sudėtų išdaužtus langus. Papis nebuvo labai griežtas, tačiau nuo mamytės (taip šešiasdešimtmetis treneris savo mamą vadina ir šiandien, - aut. past.) lupti gaudavau beveik kasdien. Buvau labai griežtai auklėjamas”.

Pasak N. Kurušino, savo vaikams jis nėra toks griežtas. „Nėra ir dėl ko. Dalios sūnus iš pirmosios santuokos Tomas, kuriam netrukus bus 26-eri, iki aštuonerių metų šoko, vėliau susidomėjo imtynėmis, baigė informatiką ir sostinėje turi įkūręs savo firmą. Mūsų Artūras tiesiog užaugo imtynių salėje, siekia sportinių aukštumų”.

Anot Kurušinų, Tomas – jau vedęs, gyvena Vilniuje, turi aštuonių mėnesių  dukrytę. „Mes visi puikiai sutariame. Esu kilęs iš penkių  vaikų šeimos – trys broliai ir dvi seserys, nuolat mušdavomės ir pykdavomės, o Tomas ir Artūras – geriausi draugai, kartu atostogauja, leidžia laisvą laiką”, - sako jubiliatas.

Pastebėję  kieme išpuoselėtą daržą, smalsaujame, kas prižiūri žemės lopinėlį, kuriame auga daržovės. „Čia – žmonos stichija. Aš tik pomidorus šiltnamyje palaistau”, - nusijuokė treneris, kuris, paprašytas tą padaryti prieš fotoaparato objektyvą, nė kiek nesispyrioja ir, čiupęs laistytuvą, įlenda į kiemo gale pastatytą šiltadaržį. Imtynių žinovo žmona Dalia atskleidžia, kad jų šeima nesibodi juodo darbo: „Mes auginome kopūstus ir vežėme į Baltarusiją parduoti. Sekėsi puikiai – butą pietiniame baldais apstatėme beveik vien iš kopūstų pardavimo pelno”.

Dalia ir Nikolajus Kurušinai, kitą kovą švesiantis dvidešimties metų santuokos sukaktį, atskleidė, kad daržai Šiaulių sporto pasaulio žmonėms – ne naujiena: „Ne mes vieni laisvą akimirką skubėdavome lenkti nugaras prie daržovių. Į burokų laukus važiuodavo ir buvęs Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Kęstutis Petraitis. Mes palaikome labai glaudžius ryšius. Jie su žmona padėdavo mums, mes – jiems”.

Vos tik atvykęs mokytis į Šiaulius, Nikolajus Kurušinas susidomėjo baidarių  ir kanojų irklavimu, dvejus metus krimto akademinio irklavimo paslaptis. Tik vėliau, jau aštuoniolikmetis, įsisuko į imtynių „verpetą”. Paklaustas, kodėl tapo imtynininku, N. Kurušinas neslėpė kartą mieste susimušęs ir gavęs į kaulus: „Tąkart sau pasakiau, kad manęs čia niekas nemuš ir nusprendžiau pasitreniruoti”. Atėjęs į imtynių salę N. Kurušinas čia liko iki pat šios dienos. „Kodėl irklavimą iškeičiau į imtynes? Nes irklavimas – komandinis sportas. Jei turime plaukti keturviete, o į treniruotę ateinu tik aš vienas, darbas griūna, o apie gerus rezultatus negali būti nė kalbos. Man patiko tai, kad imtynėse kiekvienas atsako už save. Nesi priklausomas nuo draugų ar kitų sportininkų”. Vos savaitę pasitreniravęs N. Kurušinas miesto pirmenybėse pelnė medalį, vėliau išvyko į šalies čempionatą, vėl tapo prizininku ir nusprendė: „Čia mano vieta”.

Šiaulių kompleksinėje vaikų-jaunių, vėliau tapusioje „Atžalyno” sporto mokykla, mokykloje Nikolajus Kurušinas dirbti pradėjo 1972 metais, Lietuvos Kūno kultūros institute įgijo fizinio lavinimo dėstytojo-trenerio kvalifikaciją, o per 38 metų darbo laikotarpį jo auklėtiniai pasiekė aukštų sportinių rezultatų ir atstovavo Lietuvai rinktinių sudėtyse tarptautinėse varžybose.

Nikolajaus Kurušino treniruojamos sportininkės yra iškovojusios prizines vietas pasaulio, Europos sambo imtynių čempionatuose ir pirmenybėse. Už aukštus sportininkų pasiekimus imtynių meistrui 1994 metais suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas. Lietuvoje pradėjus kultivuoti naujas sporto imtynių rūšis jo treniruojami sportininkai iškovojo prizines Europos ir pasaulio čempionatų vietas. Už nuopelnus Lietuvos sportui N. Kurušinas buvo apdovanotas bronzos medaliu, padėkos raštais bei atminimo medaliais. Sėkmingai suderindamas trenerio ir teisėjo darbus, šešiasdešimties metų jubiliejų liepos 20-ąją atšventęs N. Kurušinas yra kviečiamas teisėjauti pasaulio, Europos ir daugelyje Lietuvoje vykdomų imtynių čempionatuose bei varžybose. Už profesionalų teisėjavimą jam suteiktas tarptautinės kategorijos „Ekstra” klasės sambo imtynių teisėjo vardas. 

„Per ilgus darbo treneriu metus išeikvota daug energijos ir nervų. Pamenu, nuvykus į svečias šalis, su treneriu Sigitu Lukavičiumi sėdėdavome prie durų, ir saugodavome, kad auklėtinės niekur neišeitų. Žinote, lietuvaitės – šviesiaplaukės, o į varžybas atvykdavo daug gruzinų... - juokėsi treneris. - Tiesa, po to sužinodavome, kad mūsų pastangos nueidavo veltui – merginos išlipdavo pro langus”.

Paklaustas, kokie darbo treneriu minusai ir pliusai, N. Kurušinas neslepia, kad vienintelis ir didžiausias minusas – menki atlyginimai: „Dabar mes, veteranai, niekam nebereikalingi, taip ir laukia, kada pagaliau į pensiją išeisime. Kokie pliusai? Anksčiau jų buvo begalė. Deja, dabar jų – nebeįžvelgiu. Tiesa, bendravimas su vaikais ir jų pasiekimai atperka visą įdėtą triūsą...”