- Ar kas nors sakė, jog esi labai panašus į ekspremjerą G. Kirkilą?

- Sakė... (Juokiasi.) Daug kas tai pastebėjo. Mačiau ir nustebusių žvilgsnių, nes sėdėjau invalido vežimėlyje. Laimė, kad tas mano panašumas į G. Kirkilą tik išoriškas.

- Kuo panašus (arba kuo skiriasi) drugio ir popmuzikos atlikėjo gyvenimas?

- Įdomus klausimas... Atlikėjas nelygus atlikėjui. Yra tikri atlikėjai ir yra norintys paplasnoti sparneliais. Štai mano draugas Stasys (Povilaitis, - aut. past.) jau kiek metų scenoje! Tačiau tokių vienetai. Dar panašumas pasireiškia spindesiu, įvaizdžiu, euforija ir, priklausomai nuo to, ką dainuoja ir ką groja, sceninio gyvenimo trukme. Šiuolaikinis popsas nėra muzika, bet pramoga... Šalia jo visad buvo ir yra amžinos muzikos...

- Ar prieš  išeidamas į sceną jausdavai baimę, jaudulį?

- Aš  scenoje gyvenau, turėjau kontaktą su auditorija. Tačiau užkulisiuose jaudulys buvo jaučiamas  kiekvieną kartą.

- Ar sapnuoji naktimis sceną?

- Sapnuoju, ir dažnokai. Ir sceną, ir motociklą. Juk važinėjau su „Jawa”... Nežinau, nuo ko tai priklauso. Atsigulu kartais ir lyg patenku į  kitą erdvę...

- Kokių  gėlių norėtumei gauti per savo ateinantį gimtadienį?

- Jau praėjo mano gimtadienis. Šešiasdešimtmetį atšvenčiau birželio 22 dieną. Padovanojo daug gėlių. O kitąmet norėčiau gauti neužmirštuolių. Man jos gražios.

- Linksmesnis klausimas: ką darytumei, jei mylima moteris paprašytų  ją išmaudyti vonioje su šampanu?

- (Juokiasi.) Labai ilgai ir linksmai juokčiausi! Ar neičiau parduotuvėn šampano? Kam eiti – yra šaldytuve. Jokių problemų.

- Ar mėgsti sakyti moterims komplimentus?

- Galiu paskaityti savos kūrybos posmų, skirtų mano konkrečiai meilei (irgi kaip komplimentas):

„Meilė - tai pradžios pradžia,/ Tai gyvenimo versmė./ Neribota jos valdžia,/ Neišsenkanti tėkmė...”

- Kas išrinko tokį vardą? Kodėl?

- Tėvai vardą  parinko pagal M. Tveno romaną „Princas ir elgeta”. Buvo toks princas Eduardas. Mamai romantikei vardas patiko, taip mane ir pavadino.

- Ko šiandien labiau trūksta: šimto draugų  ar šimto litų?

- Turiu ir to, ir to... Ir esu laimingas, bet ne dėl materialių gėrybių.

- Ko gyvenime labiausiai nemėgsti?

- Apsimetinėjimo, nenuoširdumo, veidmainystės.

- Ar norėtumei būti išrinktas į Seimą?

- Jokiu būdu! Ten reikia būti veidmainiui. Taip, A. Valinskas su savaisiais nuėjo į Seimą, bet čia atskira kalba... Aš tam absoliučiai netikčiau – nemokėčiau veidmainiauti.

- Kuri moterų  savybė žavi labiausiai?

- Moteriškumas. Ne su Dievo pritarimu moterys vyriškėja, o vyrai darosi moteriški...

- Kuris muzikos kūrinys (bet kurio žanro, bet kurios epochos) labiausiai atspindi tavo vidinį „aš”?

- Gleno Milerio „Rapsodija” (padainuoja motyvą). Simbolis. Tame kūrinyje telpa visa muzikos prasmė.

- Ar turi laimę nešantį skaičių, talismaną, daiktą  ar pan.

- Va, jis sėdi ant minkštakrėslio – katinas Nikas (juokiasi rodydamas į  rausvo kailio persų veislės augintinį).

- Apibūdink save trimis žodžiais.

- Galiu atsakyti lotyniška sentencija: „Kol alsuoju, turiu viltį”. Mano liga nepagydoma, bet esu optimistas.

Pašnekovą  klausimais vargino Romualdas BALIUTAVIČIUS, fotoblykste akino Vadimas SIMUTKINAS