Vyras trumpam dingsta persirengimo kambaryje ir netrukus jau užlipa ant tatamio. Paskui jį – taip pat kimono pasipuošę 6-erių metų sūnus Edgaras, jau oficialiai išlaikęs baltojo diržo egzaminą, ir 4-erių metų dukrytė Gustė.  

Aušra LAURINKIENĖ 

„Kaip jus pristatyti skaitytojams?”, - klausiame „Atžalyno” imtynių sporto salėje susitikę su pasaulio meistrų dziudo čempionu. „Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos trečiosios komandos pamainos vadas vidaus tarnybos leitenantas Laimonas Kivilius”, - kaip žirnius išberia 33-ejų metų sportininkas.

Vyras trumpam dingsta persirengimo kambaryje ir netrukus jau užlipa ant tatamio. Paskui jį – taip pat kimono pasipuošę 6-erių metų sūnus Edgaras, jau oficialiai išlaikęs baltojo diržo egzaminą, ir 4-erių metų dukrytė Gustė.

„Žmona su vaikais sunkiai susitvarko. Jie – kupini energijos, nenustygsta vietoje, o treniruotėse, į kurias eina labai noriai, išsikrauna ir netgi neraginami valgo. Pamatę, kiek tėtis turi medalių, patys trokšta juos pelnyti, - juokiasi kitąmet dvidešimties metų sportinės karjeros jubiliejų švęsiantis Laimonas Kivilius. - Nežinau, kas būtų, jei žmona manęs nepalaikytų. Ji – visada šalia, lydi į varžybas, leidžia nuo šeimos biudžeto nugvelbti lėšų kelionėms į įvairius čempionatus... Ji susitaikė su tuo, kad sportas mano gyvenime užima labai svarbią vietą, ir palaiko mane bet kokioje situacijoje”, - išrinktajai gražių žodžių negaili ant kilimo tikru kariu virstantis imtynininkas, nuo 2004 metų vasario dirbantis ugniagesiu.

Sportininkas neslepia, kad darbe rizikos netrūksta, tačiau priduria, kad jo kaip vado pareiga – užtikrinti, jog viskas vyktų sklandžiai: „Žinoma, niekada nežinai, kas bus... Gali ir gatve einantį mašina nutrenkti, ir plyta ant galvos nukristi... Kaip nutiko į duobę įkritusiam ugniagesiui... Ryte išeidamas į darbą negalvoju, kad galiu ir nebegrįžti. Ugniagesio darbas - komandinis. Svarbiausia - patikima ir vieninga komanda. Žmonėmis, su kuriais dirbti, turi pasitikėti šimtu procentų. Taip pat labai svarbu šaltakraujiškumas, drąsa ir noras padėti žmogui”.

- Tradicinis klausimas - kada ir kodėl susidomėjote šia sporto šaka?

- Kai pamačiau draugą, darantį „fliakus”. Tai – vartymasis ant rankų ir kojų. Sužinojęs, kad jis lanko imtynes, treniruotis panorau ir aš. Esu kilęs iš Kelmės rajono, tad vos atvykęs čia mokytis 1991 metais, lapkričio 7-ąją pradėjau sportuoti. Kodėl būtent dziudo? Tai – Olimpinė sporto šaka. Ten patekti – mano svajonė ir pats didžiausias tikslas. Tai dvikovinė sporto šaka, kuri labai užgrūdina. Čia niekas nepadės, nėra į ką atsiremti. Viskas priklauso tik nuo paties sportininko.

- Pamenate pirmąsias varžybas?

- Taip, - nusijuokia Laimonas. - Jos vyko Šiaulių profesinio rengimo centre (100-ojoje mokykloje). Pamenu, tuomet mieste vyko lyg ir Spartakiada... Gavau dovanų gražią skarelę... Susitikau su gerokai pajėgesniu varžovu, o jaudulys buvo neapsakomai didelis.

- Kultivuojate tik dziudo?

- Oi ne, - choru su treneriu Kęstučiu Masioniu atsako sportininkas. „Turbūt Laimonas medalio neturi tik iš karatė ir graikų-romėnų imtynių varžybų, - juokiasi treneris. - Jis - „Alyš”, laisvųjų imtynių, sambo, dziudo čempionas... Tai – labai universalus sportininkas, kuris lengvai prisitaiko bet kokioje sporto šakoje”. Netrukus Laimonas priduria: „Dabar kaip tik domėjausi, kada vyks graikų-romėnų imtynių varžybos. Norėčiau ir ten medalį „nusiskinti”.

- Kaip spėjate suderinti ugniagesio darbą ir sportą?

- Tą padaryti leidžia didžiulis žmonių palaikymas. Tai – ir treneris, ir kiti sporto mokyklos atstovai. Visa tai skatina veržtis pirmyn, eiti į treniruotes, o ir darbas – labai palankus sportui, nes dirbu kas ketvirtą parą, ten taip pat esu skatinamas sportuoti. Vadovauju aštuonių žmonių pamainai, su kuriais ir krepšinį žaidžiame, ir futbolą... - šypteli šiaulietis, birželio 26-liepos 3 dienomis Andoros karalystėje, labai mažoje pietvakarių Europos šalyje, rytinėje Pirėnų kalnų pusėje tarp Prancūzijos ir Ispanijos, vykusiame Europos policijos ir ugniagesių čempionate iškovojęs teisę dalyvauti 2011 metų Pasaulio policijos ir ugniagesių čempionate, kuris vyks Niujorke.

- Vieno pokalbio metu minėjote, kad į visus čempionatus vykstate iš savo kišenės. Tai ugniagesio atlyginimas – gana nemenkas?

- Taip, į absoliučiai visus čempionatus vykstu iš savo lėšų. Iš kur gaunu pinigų? Imu iš šeimos biudžeto. Ne, alga nėra milžiniška, o ir žmona šiuo metu – bedarbė, įstojo į Darbo biržą... Šiuo metu mums ypač sunku, reikia spaustis, kad galėčiau išvažiuoti į varžybas ir toliau tikslingai siekti sporto aukštumų. Jei nebūtų šeimos palaikymo, būtų beprotiškai sunku. Kai turi tikslą – jokios krizės nesutrukdys jo pasiekti. Dabar mano tikslas – nuvažiuoti į kitąmet vyksiantį Pasaulio policijos ir ugniagesių čempionatą Niujorke.

- Kiek tai kainuos?

- Man vienam - apie 5-7 tūkstančius litų. Tai – vien kelionė ir viešbutis. Be kitų išlaidų... O ką daryti? Ėjau į Kūno kultūros ir sporto skyrių, rašiau raštą merui, tačiau jokios pagalbos nesulaukiau. Jei noriu dalyvauti spalio mėnesį Kroatijoje vyksiančiame Europos veteranų dziudo čempionate, iki liepos 25 dienos turiu federacijai pervesti 100 eurų už akreditaciją. Pinigėlių neturiu, nežinau, ar pavyks išvykti... Greičiausiai – ne...

- Kiek per metus apytiksliai kainuoja išvykos į dziudo varžybas?

- Niekada neskaičiavau... Per metus dažniausiai pavyksta išvykti į vienas užsienio varžybas, pasitreniruoti Kaune. Apie stovyklas nekalbu – tam nėra pinigų.

- Daugelis žmonių ugniagesio darbą  įsivaizduoja tokį, koks rodomas filmuose. Išgirdę  signalą ugniagesiai nučiuožia stulpu žemyn, sėda į modernias mašinas ir nuvykę į vietą sėkmingai atlieka darbą. Ar viskas taip gražu, kaip rodoma filmuose? O gal Lietuvoje ugniagesių darbo specifika kitokia?

- Antroje komandoje yra tas stulpas, kuriuo galima leistis. Anksčiau buvo ir pirmoje, tačiau iš garažų ėjo šaltis, tad skylę užtaisė. Kadangi mes privalome išvažiuoti per 120 sekundžių, viską suspėjame ir nenusileisdami stulpu.

- Kokie ugniagesio profesijos kertiniai akmenys?

- Šiame darbe viską reikia numatyti bent du žingsnius į priekį – iš kur reikės paimti vandens, jeigu pritrūks, iš kurios pusės pradėti gesinti ir panašiai. Dviejų vienodų gaisrų nebūna, todėl kiekvieną kartą situaciją gali tik nuspėti. Atvykę į gaisro vietą mes negalime nei pasimesti, nei išsigąsti. Tačiau negalima į gaisrą pulti ir stačia galva. Reikia objektyviai įvertinti padėtį. Nors mūsų darbe rizikos labai daug, tačiau rizikuoti reikia protingai. Aišku, labai sunku suvokus, kad šaukštai jau po pietų ir nieko nebegali padaryti, tačiau esant tokiai situacijai, svarbiausia teisingai įvertinti padėtį. Kasdien vyksta paskaitos, praktinės treniruotės.

- Ar yra įstrigęs koks skaudus įvykis, kurio niekaip nepavyksta užmiršti?

- Tokių – begalė. Tenka vykti į autoavarijų vietas, kur žūva žmonės, juos tenka traukti iš mašinų... Gaisrininku būti bet kas negali. Čia reikia ir fizinės, ir psichologinės ištvermės. Esame stiprūs ir emocijoms nepasiduodame. Man viską išlieti geriausia sporto salėje. Čia atėjęs iškraunu neigiamą energiją ir namo grįžtu viską palikęs už durų.

- Apibūdinkite save trimis žodžiais.

- Išklausantis, užsispyręs ir ištvermingas.

Anot trenerio Kęstučio Masionio, pamačius Laimoną pirmą kartą,  į akis kirto jo užsispyrimas ir imlumas: „Jis – kaip kempinė: ką duosi – tą sugers. Žinoma, atsirinkimo pagrindų teko išmokyti”. Paklaustas, ar kada su auklėtiniu susipyksta, K. Masionis nusijuokė: „Visko būna... Ir užpyksta, nes mano, kad blogus patarimus duodu, tačiau bėgant metams viskas keičiasi. Asmenybė bręsta, Laimonas į viską ėmė žiūrėti kitomis akimis. Dabar daugiau dirba ne kūnu, o galva, apgalvoja kiekvieną galimą priešininko veiksmą ir iškart mintyse sudėlioja savuosius. Svarbiausia ir pati geriausia Laimono savybė – jis yra žodžio žmogus, kuris niekada nenuvils”.

Kai Laimoną  ėmė „judinti” armija, treneris pasistengė, kad ir ten vaikinas galėtų sportuoti: „Šešerius metus Kaune sportavęs Laimonas džiaugėsi, jog galėjo toliau sėkmingai tobulinti meistriškumą”.   

 

 

Per vienerias varžybas rimtą peties traumą patyręs Laimonas Kivilius (kairėje) atskleidė, kad fotografuodamasis dešinį petį stengiasi šiek tiek pakelti, nes jis – gerokai nusileidęs žemyn. Nuotraukoje – su treneriu Kęstučiu Masioniu.   

Tado JUODŽIUKYNO nuotr.