- Ar teisinga nuomonė, jog karikatūristais tapo tie, kurie taip ir neišmoko tapyti portreto?

- Ar tapyboje, ar skulptūroje, ar kitur žmogus negali aprėpti visas sritis. Pasirenka vieną, mėgstamiausią, kurioje toliau darbuojasi. Karikatūros man ir kaip darbas, ir kaip hobis. Gal greičiau hobis, iš kurio reikia pragyventi.

- Iš  kur ateina idėjos kūrybai?

- Būna, perskaitau straipsnį, o galvoje jau kokios trys idėjos. Kalbu su žmonėmis, draugais, pamatau situacijas mieste – visa tai įstringa, ypač, kai žiūri į aplinką tam tikru kampu, per humoro prizmę...

- Ar esi rimtas žmogus?

- Oi, ne, ne! Jokiais būdais! Girdėjau nepiktų replikų, kad aš dar nesuaugęs...

- Ar kada nors kas nors yra siūlęs į nosį už nupieštą karikatūrą?

- Siūlyti nesiūlė, bet buvo įsižeidęs... Nes pritaikė sau, o dar ir straipsnis buvo –  pagalvojo, kad apie jį kalbama. Gal per daug rimtai žmonės priima? Niekados nenoriu įžeisti žmogaus asmeniškai. Niekados netaikiau karikatūros konkrečiam asmeniui – išjuokiu negeroves: girtuoklystę, narkomaniją, kyšininkavimą ir pan.

- Pereikime prie linksmesnių  dalykų: kada ir kokiomis aplinkybėmis pirmąsyk pasimylėjai?

- Dabar jau sunku pasakyti... Gal 6-oje ar 7-oje klasėje? Bet čia buvo kaip... „Pasimylėjimas” per daug skambiai pasakyta. Gal tiesiog žaidė vyresnė moteris su manimi. Meile net nekvepėjo. (Juokiasi). Toli gražu. Daugiausia – smalsumo patenkinimas.

- Kokių  dovanų gauti nemėgsti?

- Banalių ir nereikalingų: puodelių, visokių niekučių. Padovanoja, turi apsimesti, kad reikalinga, kad esi labai patenkintas, o paskui nežinai kur dėti. Kurį laiką dulka kampe, o paskui galvoji, kam ją atidavus? Jei jau dovanoji, turi žinoti, ko žmogui reikia, ko jis norėtų. Kad tavo dovana tikrai džiaugtųsi. Nedaug gaunu dovanų, o įsimintiniausia ir maloniausia dovana – žmonos dovanota kelionė į Nidą keletui dienų. Puikiai pailsėjau.

- Kaip įsivaizduoji gerą politiką?

- Abejoju, ar toks iš  viso gali būti. Pirmiausia turėtų būti patriotas, o visa kita, tarp jų ir materialūs dalykai, – paskui. Sunkiai šitokį rastume.

- Ką  pirmiausia pastebi kalbėdamas su nepažįstamu žmogumi?

- Kalbėdamas po kurio laiko jau nemažai galiu pasakyti apie žmogų. Tarsi intelekto testas: kokiam lygmeny su juo bendrauti. Juk neimsi kalbėti apie literatūrą arba meną su tuo, kuris toli nuo visų šitų dalykų.

- Uošvė  – dažnas anekdotų personažas. Kokie tavo santykiai su savo uošve?

- Gyvenimas taip susiklostė, kad mažai teko gyventi su uošve. Kaip pasakyti? Nėra labai karšti tie santykiai, bet kadangi labai retai matomės... Stengiasi ilgai pas mane neužsibūti. Neparodai visko... Draugiškai sugyvename, bent iš šalies taip atrodo.

- Gero humoro, kaip ir gero vyno, reikia ieškoti. Kas tau yra geras humoras?

- Patinka anekdotai, istorijos su netikėta pabaiga. Keli žodžiai, o juose tiek daug telpa! Nereikia pasakoti anekdotą dešimt minučių, kad klausytojai pradėtų šypsotis. Keli žodžiai, po kurių viską supranti, netikėta atomazga.

- Jeigu būtų  galimybė užsakyti savo portretą  pas bet kurios epochos dailininką, ką pasirinktumei?

- Gal Pikaso?..

- Ar esi geras žmogus?

- Manau, kad taip. Gerumą  vieni supranta vienaip, kiti – kitaip. Man atrodo, jeigu kitam nesi padaręs blogo, esi geras. Žinoma, idealus nesu, tačiau vengiu to, kas negera. 

Pašnekovą klastingais klausimais vargino Romualdas BALIUTAVIČIUS, išsitempęs laukan jį  fotografavo Vadimas SIMUTKINAS