- Pirmas klausimas dedikuotas tau, kaip projekto „Mis Realybė 2006” vadovui: kuri žmona būtų geriau: „Mis Realybė” ar „Mis Nerealioji”?

- Svarbiausia, kad ji būtų „Mis”. Tada ji bus geriausia. Tarkime, „Mis Rytas”, „Mis Vakaras”... Gali būti net „Misija Neįmanoma”...

- Prisiminkime laikus, kai kiekvienas ieškojome gyvenimo draugės... Ką  labiau norėjai rasti: Pelenę  ar Princesę?

- Norėjau rasti riešutėlį, kurį būtų malonu gliaudyti ir pamatyti kas viduje.

- Kaip manai, ar pasaulyje yra raganų?

- Taip. Mačiau asmeniškai, netgi skridau šalia... Patikėkit, jų yra.

- Ar verta visame kame siekti tobulumo?

- Visada malonu siekti to, ko, žinai, pasiekti neįmanoma. Galima visa tai įvertinti kaip gyvenimo tikslą. Tai savęs įprasminimas, siekis. Žinai, kad niekada taip nebus, bet vis tiek bandai siekti. Visada į kažką lygiuojamės, norime būti geresni, negu esame, bet niekados tokiais ir netampame. Dėl šio siekio ir gyvename.

- Ko šiandien reikia labiau: 100 draugų  ar 100 litų?

- Šimto draugų.

- Situacija: reikia svetimame mieste išsinuomoti butą, tačiau pasirinkimas nedidelis: vienu atveju tektų gyventi kartu su šeimininku recidyvistu, kitu –  su šeimininku gėjumi, trečiu – su narkomanu, o ketvirtojo buto šeimininkas – teroristas. Ką rinktumeisi?

- Gyvenčiau su gėjumi, nes esu tradicinis krikščionis ir mano pozicija gėjų  atžvilgiu labai aiški. O visais kitais paminėtais atvejais aš  nežinau „kodėl jie...” ir „kaip jie”? Apie gėjus jau žinau lyg ir viską. Jie žino, koks aš esu, ir aš žinau, kokie jie yra.

- Ko labiausiai nemėgsti?

- Melo.

- Koks yra tavo svajonių automobilis?

- Aš  jo niekada nenusipirksiu. Patiko „Lamborghini Diablo”. Tiesiog patiko, nors esama daug geresnių automobilių už jį.

- Sakoma, jog kiekvienas esame nors kartą  pagalvojęs apie savižudybę. Ar teko kada atsidurti šitokioje situacijoje?

- Taip. Pagalvojau, kad bus labai juokinga ir kad taip aš labai padėsiu savo priešams. Todėl nutariau šia galimybe nepasinaudoti ir jiems nesuteikti tokio džiaugsmo. Gyvensiu, kovosiu, net ir numiręs toliau gyvensiu...

- Ar norėtumei būti išrinktas į Seimą?

- Cha... Dabar ne. Yra du variantai: arba turiu nieko nebesugebėti, tapti neįgalus ir tada eisiu į Seimą, kitas – turi kažkas atsitikti, kad ten atsirastų vietos žmonėms, kurie sako tiesą ir patys pajėgs jos klausytis? Dabar – tikrai ne.

- Kokios muzikos norėtumei per savo laidotuves?

- Linksmos. Sakyčiau, klubinis bytas – tiktų. Kad visi eitų vienu ritmu, koja kojon, ir kad man tuo pačiu metu būtų patogu vartytis karste.

- Grįžkime prie ne tokių makabriškų  dalykų: trimis žodžiais apibūdink savąjį  moters idealą...

- Figūra, šypsena ir naivi, gera, vaikiška siela.

- Kaip manai, ar kafemanija ir narkomanija –  vieno lizdo paukščiai?

- Bet kokia priklausomybė yra blogai. T. y. blogai priklausyti nuo vyro, priklausyti nuo žmonos, nuo kavos, nuo cigaretės... O ritantis į apačią  esama visokių variantų, tokių kaip narkomanija ar dar kokia kita „manija”...

- Kokią  įdomiausią (ar keisčiausią) dovaną esi gavęs?

- Gyvenimas dovanomis nelepino... Keisčiausia dovana buvo... atleidimas iš  darbo. Gimtadienio proga. Sąmoningai tuo pasirūpino įmonės direktorius. Visi kiti, išskyrus mane, tą staigmeną žinojo, tačiau nuo manęs slėpė – matyt, buvo gėda. 

Giliamintiškai-filosofiškai klastingus klausimus pašnekovui uždavinėjo Romualdas BALIUTAVIČIUS, akis fotoblykste žlibino Vadimas SIMUTKINAS