Vaikystėje nesėkmingai blynus kepti bandęs krepšininkas juokiasi, kad jis –  ne koks kulinaras.

Aušra LAURINKIENĖ 

Sporto pasaulio atstovams puikiai žinomo Šiaulių universiteto Kūno kultūros ir sporto edukologijos katedros lektoriaus, „Universiteto-Diringos”  rankinio komandos vadovo, rankinio sporto klubo „Šiauliai” prezidento ir sporto mokyklos „Saulė” rankinio trenerio-sporto mokytojo Arūno Grabausko sūnus Lukas tėčio pėdomis neseka ir kasdien į rankas ima ne rankinio, o krepšinio kamuolį.

Visada nuoširdžiai besišypsantis vaikinas – kitoks nei dauguma jo bendraamžių. Šiemet Juliaus Janonio gimnaziją aukščiausiais įvertinimais baigęs Lukas Grabauskas, praėjusį sezoną kartu su „Empower-Tuatara-Šiaulių naujienų” komanda iškovojęs aukščiausiosios Šiaulių krepšinio lygos (ŠKL) auksą ir „nuskynęs” Lietuvos miestų krepšinio lygų „Super” taurės turnyro mažojo finalo čempiono vardą, vietoj linksmybių naktiniuose klubuose renkasi žvejybą ir siekia tapti ne tik garsiu krepšininku, bet ir diplomuoti teisininku...

- Draugystė  su krepšiniu prasidėjo anksti - kai buvau kokių 7-erių  metų... Kaip ir daugumai vaikų, pirmoji pažintis su krepšinio kamuoliu įvyko lauko aikštelėje. Nuo tada krepšinis užima svarbią  vietą mano gyvenime.

- Tikriausiai didžiausią įtaką mano apsisprendimui sportuoti ir domėtis krepšiniu padarė 1999 metų krepšinio karštligė, kai „Žalgirio” krepšininkai laimėjo Eurolygą. Tada visi vaikai buvo pamišę dėl krepšinio, kiekvienas svajojo tapti tikru krepšininku. Ne išimtis buvau ir aš - jau tada mano galvoje sukosi mintys tik apie krepšinį. Tiesą pasakius, kitų sporto šakų beveik nebandžiau... Apsilankiau keliose karatė treniruotėse, tačiau puikiai pamenu, kaip aš ten nebenorėjau eiti. Apskritai tik krepšinis mane žavėjo nuo pat vaikystės ir žavi ligi šiol.

- Taip, mano tėtis dirba darbą, susijusį su sportu, kas tikrai imponuoja. Vis dėlto neketinu tapti dėstytoju ar treneriu, noriu, kad mano būsimas darbas būtų susijęs su sportu, tačiau ne toks, kaip tėčio, tad sunku ir atsakyti, ar tai - sekimas tėčio pėdomis, ar bandymas įminti savąsias. Kodėl netapau rankininku? Kad ir kaip būtų keista, tėtis pats mane nuvedė į pirmąją krepšinio treniruotę ir leido rinktis pačiam, kokia sporto šaka man priimtinesnė. Žinoma, dažnai sulaukdavau pasiūlymo pabandyti ir rankinį, tačiau taip ir nenuėjau nė į vieną treniruotę... Jau nuo mažų dienų rūpėjo tik krepšinis, nei rankinis, nei futbolas ar kita sporto šaka manęs netraukė.

- Žinoma, pasikalbame ne tik po pralaimėjimų, bet ir po pergalių - diskutuojame, kas galėjo būti kitaip, kokias klaidas padariau... Ir jis išgyvena savo vadovaujamų rankininkų pralaimėjimus, papasakoja, kaip viskas buvo, ir aš pasiguodžiu, kad buvo prastos rungtynės. Sulaukiu patarimų, ką reikėtų daryti kitaip, kaip tobulėti. Tai man - labai svarbu.

Nors mano tėtis sako, kad laimi komanda, o pralaimi – treneris, aš su tuo nesutinku. Visi turime ir laimėti, ir pralaimėti kartu, nesvarbu, tai krepšinis ar rankinis. Juk žaidžiame ne po vieną, o visa  komanda.

- Manau, būtų  galima rasti tiek mamos, tiek tėčio bruožų. Aplinkiniai sako, kad išvaizda esu panašesnis į mamą, o dėl charakterio savybių, tai jų yra paveldėtų ir iš mamos, ir iš tėčio.

- Mano noras išvykti iš Lietuvos nebuvo svajonė - veikiau tai geresnių sąlygų mokytis ir sportuoti ieškojimas. Lietuvoje man gera - visi savi, sava kalba, kultūra, draugai, šeima. Norėjau mokytis ir žaisti krepšinį Danijoje, tačiau kiek vėliau supratau, kad rizikuoju. Man labai svarbus išsilavinimas, o Danijoje jis nebūtų geresnis, nei įgytas čia, Lietuvoje. Visada sakiau, kad jei vykčiau mokytis į užsienį, tai tik ten, kur galėčiau gauti labai gerą išsilavinimą, vertinamą visame pasaulyje. Supratau, kad Danijoje studijuosiu eilinėje mokslo įstaigoje, kuri nėra nei reitingų viršūnėse, nei kuo nors išskirtinė. Nors ten sportuoti sąlygos buvo tikrai geros, nusprendžiau, kad galiu sėkmingai mokytis ir sportuoti Vilniuje. Įstojau į Mykolo Romerio universitetą, studijuosiu teisę. Žinoma, ne tik mokysiuos, bet ir sportuosiu - kokios sąlygos sportuoti man bus pasiūlytos, priklausys tik nuo manęs ir nuo įdėto darbo, todėl tikiuosi, kad Vilniuje bus tikrai ne blogiau nei Danijoje. Tėvai man leido rinktis... Na, gal mama labiau norėjo, kad likčiau Lietuvoje...

- Ši vasara yra tikrai išskirtinė - brandos egzaminai privertė mokytis net ir jai prasidėjus. Po paskutinio anglų kalbos egzamino, kuris vyko birželio 14 dieną, pradėjau sportuoti. Dabar darbo tikrai pakanka - didžiausią dėmesį skiriu fizinėms savybėms gerinti. Esu labai patenkintas, kad kol kas viskas klostosi sklandžiai ir galiu netrukdomas ruoštis artėjančiam sezonui.

- Šiuo metu širdies draugės neturiu.

- Simpatijų  buvo, tačiau tikros meilės - ne. Niekada nesvarsčiau, ar jau laikas - viskas ateis savaime, ir tikiuosi, kad būsiu dar laimingesnis, o ir dabar skųstis tikrai negaliu. Labai daug laiko atidaviau mokslams bei krepšiniui, gal todėl ta tikroji meilė dar manęs neaplankė.

- Manau, kad kaip ir visi, dėmesio sulaukiu, tačiau ne visada to pakanka. Malonu sulaukti dėmesio, tačiau ne tai, kaip sužaidei varžybas, turėtų žavėti paneles.

- Gyvenime stengiuosi kovoti kaip ir aikštelėje - visada siekiu savo tikslo. Šiaip nesu iš tų, kurie laisvalaikį leidžia klubuose ar diskotekose, man smagiau dviese su draugu ar drauge kur nors išeiti, leisti laiką savame draugų rate. Esu ramesnis, nemėgstu triukšmo - galbūt todėl labai mėgstu žūklę.

- Būdamas vaikas buvau padaręs ilgesnę pertrauką. Dėl ko - tiksliai net nepamenu... Kaip bebūtų, visada gyvenau krepšiniu, o apie sporto metimą apskritai nebuvo net kalbos. Neįsivaizduoju, kaip dabar reikėtų gyventi be treniruočių, varžybų ar sportuoti tik kokius du kartus per savaitę - tai ne man. Kad ir kur žaisčiau, visada turiu turėti tikslą kažką pasiekti. Prisimenu ir trenerio Sauliaus Jucevičiaus žodžius: „Jei sportuoji, turi norėti kažką pasiekti”. Šiuo pasakymu aš ir vadovaujuosi.

- Dėkoju Dievui, kad aš nesu turėjęs rimtų traumų... Gaila vaikinų,  kurie labai stengiasi, tačiau jų tikslus užbraukia traumos. Žinoma, išnarintos čiurnos ar sudurstyti į kamuolį pirštai – nesvetima,  tačiau rimtesnių nelaimių lyg ir nebuvo. Apskritai pati baisiausia sporto dalis - traumos...

- Žinokit, manau, kad mano tėvai daug rūpesčių dėl manęs neturėjo - nuo pat vaikystės buvau ramus ir per daug išdaigų neiškrėsdavau... Kaip ir visi vaikai, esu sulaukęs bausmės, tačiau tai tikrai nutikdavo retokai. Šunybė? Kartą, būdamas vaikas, sumąsčiau pasitikrinti, koks esu kulinaras - kepiau blynus, kai likau vienas namuose... Vaje, kaip tada man nepasisekė (juokiasi). Šis mano bandymas labai nepatiko mamai. Dabar viską prisimename su šypsena, o tada juokinga tikrai nebuvo. Galbūt todėl dabar ir esu ne koks kulinaras... Visi manęs klausia: „Kaip tu vienas gyvensi, ką valgysi?” (Juokiasi).

- Mokyklą baigiau tikrai neblogai - mano vidurkis viršijo 9 balus. Džiaugiuosi, kad sugebėjau ir mokytis, ir sportuoti... Galbūt, jei nežaisčiau krepšinio, galėčiau mokytis geriau, tačiau neįsivaizduoju savęs nesportuojančio. Net neabejoju, kad apleisti mokslų man tikrai nebūtų leidę tėvai - ne tik tėtis yra dėstytojas, bet ir mama yra docentė Šiaulių Universitete ir Edukologijos katedros vedėja, tad abu tėvai tikrai nebūtų toleravę prastų pažymių. Kita vertus, krepšinis man savotiškai ir padėjo mokytis - išmokau planuoti laiką, nuveikti ir pamatyti daugiau nei eilinis mokinys. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad krepšinis man trukdė mokytis.

- Siekiantis tikslo, optimistas, komunikabilus. Tai - pats sunkiausias klausimas!

- Pati didžiausia svajonė? Kad viskas būtų taip, kaip noriu... Noriu pasiekti savo galimybių ribas krepšinio aikštelėje, įgyti gerą išsilavinimą ir pajusti, kad viskas, ką darau, yra prasminga.

- Planuoju toliau ruoštis artėjančiam sezonui, priimti būsimas permainas gyvenime ir toliau siekti savo tikslų. 

Šiemet Juliaus Janonio gimnaziją baigęs vaikinas net neabejoja, kad tėvai nebūtų toleravę prastų pažymių: „Ne tik tėtis yra dėstytojas, bet ir mama. Ji - docentė Šiaulių Universitete ir Edukologijos katedros vedėja”. (Nuotraukoje – su mama).

Asmeninio sportininko albumo nuotr.