- Ar aplinkybės buvo kada privertusios rinkti savo asmeninę  arba savo šeimos statistiką?

- Ne. Neteko. Kai pradėjau dirbti, namų ūkio biudžeto tyrimui buvo skirti specialūs žurnalai. (Juose respondentai pildo savo pajamas ir išlaidas). Įdomumo dėlei pradėjau vesti tokią apskaitą, mėnesį laiko. Bet ten viskas labai smulkiai turi būti surašoma – neužteko kantrybės...

- Ar galėtumėte 100 kartų nuo pusryčių  stalo numesti sumuštinį vien tam, kad sužinotumėt, kiek kartų  jis nukris sviestu į apačią?

- Nesiryžčiau tokiam žingsniui, kadangi gali neužtekti sviesto (juokiasi).

- Statistika teigia, jog pasaulyje mažiausiai žmonių žūva per aviakatastrofas, o daugiausiai – autoavarijose. Kokią transporto priemonę rinktumėtės neatidėliotinai kelionei, žinodamas, jog yra didelė tikimybė nukentėti?

- Nelaimių  pasitaiko visur, netgi einant šaligatviu. Todėl nemanau, kad tai yra svarbiausia priežastis renkantis vieną ar kitą transporto priemonę. Kaip bus skirta likimo, taip ir atsitiks.

- Kas daugiau jums pridaro problemų: statistinis vidurkis ar statistinės anomalijos?

- (Juokiasi). Anomalijos turbūt labiau pasijunta. Pavyzdys. Kadangi duomenys renkami iš respondentų, pasitaiko kuriozų. Štai vienas teigia, kad jo višta kasdien deda po 10 kiaušinių, arba iš karvės primelžia po toną pieno... Ne vietoje padėtas kablelis, ir prasmė labai išsikreipia. Mūsų darbuotojai tokius „faktus” turi koreguoti, o jeigu jie praslysta į viešumą, krinta pasitikėjimas statistika kaip tokia.

- Ar galima būtų teigti, jog jūs, statistikai, faktų  ir skaičių žmonės, gyvenime esate „sausuoliai”?

- Ne, ne, ne, netiesa. Kaip ir visi žmonės, vieni daugiau linkę į tiksliuosius mokslus, kiti domisi poezija, menu, muzika... Kitaip sakant, statistikai irgi tokie pat žmonės, su savo privalumais bei trūkumais.

- Kuo norėjote būti užaugęs?

- Net nežinau... Turbūt tais laikais visi norėjo būti vairuotojais?..

- Kiek kartų  per dieną kertate gatvę degant raudonam šviesoforui? Ką tuo klausimu sako statistika?

- Stengiuosi laikytis eismo taisyklių. Nors pasitaiko... Ypatingai, kai sankryžoje arti nėra automobilių. Būna, pasižvalgau ir einu.

- Kokią  didžiausią staigmeną yra iškrėtęs gyvenimas?

- Verta pamąstyti... Uošvė? Visi planuoja gauti geras uošves, bet gyvenime išeina kitaip (juokiasi)... Tikėjausi antros dukros, o gimė sūnus. Menu, buvau Vokietijoje, parsivežiau mergaitei rūbelių, o manęs čia laukė  staigmena.

- Ar kada susimąstėte, kiek reikėtų pinigų, kad galėtumėt patenkinti absoliučiai visus savo poreikius?

- Pinigų  trūksta visiems: ir milijonieriui, ir skurdžiui. Taip kad visų  poreikių nepatenkinsi, kiek pinigų beturėtumei.

- Ar dažnai galvojate apie mirties neišvengiamumą?

- Dažniau tada, kai pamatau įvykusią tragediją, keliančią visokių  asociacijų. Tuomet ir imu galvoti, kad tai gali atsitikti faktiškai bet kuriuo momentu.

- Pabandykite save apibūdinti trimis žodžiais.

- Punktualus, reiklus sau, nekonfliktiškas.

- Kam vis dėlto lengviau sekasi vadovauti: patikėtam skyriui ar savo žmonai?

- Cha, cha, cha... Turbūt skyriui. Nes paprastai vadovauja žmonos.

- Jeigu dėl kažkokių priežasčių  nebegalėtumėte gyventi Lietuvoje, kokią  kitą šalį pasirinktumėt?

- Visuomet sakoma, kaip gera yra gyventi Ispanijoje, Italijoje ar apskritai Pietuose, kur nuolat šilta. Tačiau štai pakepino saulė, ir noras vykti į Pietus praėjo. Sunku pasakyti... Turbūt norėčiau gyventi ten, kur daugiau ramybės, jūros ir miško. Tai galėtų būti ir kažkuri Skandinavijos šalis.

Visokiais gudriais klausimais pašnekovą kamavo Romualdas BALIUTAVIČIUS, o į  akis respondentui įžūliai blyksėjo Vadimas SIMUTKINAS