Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Vienas iš  populiariausių tarptautinio meno festivalio „Šiaulių  Monmartro Respublika” renginių - klasikinės muzikos koncertai Šventojo Jurgio bažnyčioje - šiemet pranoko drąsiausius festivalio organizatorių lūkesčius:- šiauliečiai dar gerokai prieš prasidedant penktadienio koncertui jau buvo užėmę visas sėdimas, stovimas vietas, sulipę net „ant viškų”.

O kaipgi kitaip - juk koncertuos operos dainininkai Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius. 

Koks laukia anšlagas, neįtarė nė patys atlikėjai, nes tuo metu vienoje iš bažnyčios patalpų jie davė interviu „Šiaulių  naujienoms” - apie būsimąjį koncertą.

Edmundas: - Žinojome, kad šis festivalio koncertas vyks bažnyčioje, todėl jam parengėme specialią programą. Tai ir ištraukos iš lietuvių kompozitorių operų - dauguma, dalis arijų iš populiarių operečių ir šiek tiek parinkome prancūzų kompozitorių kūrinių, kad palaikytume festivalio prancūzišką dvasią.

Kristina: - O didesnė programos dalis yra duetai, nes praktiškai po kiekvieno koncerto priėję žmonės prašo: jūs tik dainuokite duetus, kuo daugiau duetų...

Kristina: - Jei operose turime pagrindinius vaidmenis, tai, žinoma, dainuojame ir duetus. Pavyzdžiui, operoje „Romeo ir Džiuljeta”. Beje, būtent po šios operos prie mudviejų su Edmundu priėjęs režisierius nusistebėjo: jūs tiek metų susituokę, tačiau scenoje nuo jūsų kotletų kvapas nesklinda...

Taip, mes matomės kasdien, tačiau kai išeiname į sceną, turime suvaidinti savo herojus lyg būtume susitikę pirmą kartą.

Man Edmundas yra pats geriausias partneris scenoje: mums iš pusės žvilgsnio aišku, ką toliau daryti, kaip reaguoti, todėl mudviejų  stiprioji pusė ir yra duetai.

Edmundas: - Taip, tai, kad mes esame susidainavę ne tik scenoje, bet ir gyvenime, mums tikrai labai padeda.

Retai kada dainuojame su kitais partneriais ir tai jau ne tas: nėra tokio patogumo, komforto ir smagumo jausmo kaip mudviem su Kristina dainuojant kartu.

Kristina: - Dainuojant su kitais partneriais negalima pasakyti to, ką galime mudu pasakyti vienas kitam, todėl duetuose atsiranda dirbtinumo. Kurti vaidmenį daug paprasčiau, kai mudu dainuojame kartu - savi žmonės, nes jokie pašaliniai dalykai, netiksli mizanscena ar netiksliai sudainuota nata neerzina. Tik taip  gali atsiduoti dainos, vaidmens kūrimui.

Kristina: - Mes dirbame visuose teatruose, nors daug pagrindinių vaidmenų esame atlikę Kauno muzikiniame. Edmundas daugiausia dirba Vilniuje -  Operos teatre, ten pastatymuose esu ir aš dalyvavusi. Dainavome Klaipėdos muzikiniame teatre, turėjome daug ir įvairių koncertų, nes gan ilgai gyvenome ne Lietuvoje.

Kristina: - Lieka. Nemaišo mudviem tas bendras nuolatinis darbas ir gyvenimas kartu, nors, žinoma, viskas yra labai susipynę, kad net sunku atskirti, kur prasideda viena, kur - kita.

- Beje, ką marijampoliečio ir šiaulietės duetas vadina namais?

Kristina: - Dabar, kai mes grįžome į Lietuvą, tai namai yra ten, kur juos pasistatėme savo rankomis, - Vilniuje. Ten mes gyvename jau daugiau kaip penkiolika metų, ten gimė mūsų dukra Barbora, ten mes jau įleidome savo šaknis.

O namus tikrai pasistatėme savo rankomis, be didelių paskolų ar kitokių dalykų.

- O dukrytė  jau tikriausiai mokosi muzikos?

Edmundas: - Barborai dabar penkeri su puse, tai šiemet ją tikriausiai į muzikos mokyklą leisime: tegul iš pradžių pasimoko kokiu instrumentu groti.

Kristina: - O aš manau, kad prie muzikos turi būtinai būti ir choreografija.  Nesvarbu, ar dukra bus choreografė ar dar kažkas, bet mokytis šokti reikia jau bent dėl laikysenos. Aš pati dvylika metų šokau ir tai daug ko man davė: ir scenos pojūtį ir visa kita. Noriu, kad Barbora įgytų bendrąjį muzikinį išsilavinimą, nors nenorėčiau, jog mano vaikas irgi pasuktų muziko keliu.

Edmundas: - Visi tėvai, praėję tą pragarą, nenori į jį savo vaikų leisti.

Edmundas: - Apgailestaudamas turiu pranešti, kad žinovų Lietuvoje nėra: jie išnyko ir, manau, seniai.

O kad per medijas opera, operinis dainavimas išpopuliarėjo - ačiū Dievui.

Kristina: - Televizija padarė milžinišką darbą - pakeitė daugumos žmonių nuomonę ir jie pamatė, kad operos dainininkai nėra kažkokia neįdomi atgyvena. Apskritai šis žanras atjaunėjo, atgijo televizijos pagalba, pasidarė populiaresnis, nes anksčiau buvo nepelnytai nuvertinamas.

Edmundas: - Opera per paskutiniuosius trisdešimt metų labai pasikeitė, tapo visai nebepanaši į buvusią iki tol - ir dainavimo maniera, ir elgesiu scenoje. Opera dabar pasidarė tokia, apie kokią svajojo Verdis ir kiti senieji kompozitoriai: tai jau iš tikrųjų yra dramos ir muzikos sintezė, o ne ta opera, kokią iki tol visi matė: daug sustojusių storų dėdžių ir tetų, rėkiančių scenoje.

Kristina: - Mūsų koncertmeisterė Olga Taškinaitė, kuri daugiau kaip dvidešimt metų dirba Operos teatre, tikriausiai geriau galėtų pasakyti, kiek opera pasikeitė.

Nors, aišku, tie pasikeitimai turi ir savo pliusų, ir minusų. Seniau daugiau dėmesio buvo skiriama muzikai, grynajam vokalui, o šiais laikais vokalas irgi turi būti tikrai labai geros kokybės, bet svarbu ir vaidyba, ir judesys. Dabar retai jau kada išvysi kokių 55 metų Džiuljetą ar Romeo.

Taip, vizualiai yra labai didelis skirtumas tarp buvusios operos ir dabartinės.

Nors visko būna. Kartais eidami per perklausas ir pajuokaujame: ar vilktis maudymuką, ar užteks nueiti padainuoti, nes dažnai režisieriams reikia vaizdo, todėl kai kuriems nesvarbu, kaip tu dainuoji.

Būna liūdna, kai nebelieka muzikos, o tik vaizdas. Gaila ir laiko, skirto dainavimo mokymuisi, kai vaidmenį gauna nemokantis dainuoti, o tik sudarantis  vaizdą. Tačiau taip yra ne tik Lietuvoje.

Kristina: - Neseniai kelias dienas atostogavome Nidoje ir tada pajutome, kad turime gerbėjų. Bet tai buvo visai neįkyrus bendravimas.

Edmundas: - Ačiū Dievui, Lietuvoje žmonės dar drovūs.

Kristina: - Nesijaučiame kokios žvaigždės, kai po koncerto prie mūsų prieina žmonės padėkoti už mūsų darbą, pastangas. O mes ir stengiamės, nes mus nuolat lydi atsakomybės jausmas.

Edmundas: - Tuo profesionalas ir skiriasi nuo mėgėjo: profesionalas save atiduoda pilnai, nesvarbu, ar salėje yra dešimt žmonių, ar penki tūkstančiai. Turi turi duoti tai, ko iš tavęs žmonės laukia, nes jie nekalti, jei penkiese susirinko. Profesionalas yra tas, kuris bet kada ir bet kur gali duoti gerą, gryną produktą. Tai mėgėjams vieną dieną sekasi geriau, o kitą, žiūrėk, jis patiria visišką fiasko. Profesionalai to sau negali leisti.

Edmundas: - Mes jų dar neturėjome, išskyrus tik tas šešias dienas Nidoje.

Kristina: - Ir tik šįkart po koncerto mes neskubėsime namo (tai labai retai būna) - liksime nakvoti Šiauliuose pas tėvus, o iš ryto tiesiai važiuosime į Kėdainius koncertuoti.

Kristina: - Stengiamės, bet šiaip mes esame tikri namisėdos, ar ne? Mums geriausia grįžti į namus.

Edmundas: - Aišku, nuvažiavę į Paryžių pirmą kartą pasivaikščiojome. Tačiau „n”-ąjį kartą ten nuvykus jau jautiesi kaip namie: žinai, kokiame viešbutyje gyvensi, kokioje kavinėje pietausi...

Kristina: - Kai aš gyvenau Vokietijoje, tai man labai tiko šitos valstybės tvarka, suplanuotos dienotvarkės.

Edmundas: - O aš esu labiau prancūzas...