Aušra LAURINKIENĖ 

Jie kasryt iš lovos išlipa kaire koja, bet yra laimingi - vakar kas dešimtas žemės gyventojas šventė Tarptautinę kairiarankių  dieną. 

Ta proga pakalbinome vieną iš „Kairiarankystės fenomeno” monografijos autorių Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Specialiosios pedagogikos katedros profesorių habilituotą daktarą Vytautą Gudonį.

„Man buvo gaila žiūrėti, kaip tarybiniais laikais mokytojai su liniuote daužydavo kairės rankos pirštus, - paklaustas, kodėl susidomėjo kairiarankyste, atsakė visus darbus dešine atliekantis profesorius. - Be to, dirbu su vaikais ir suaugusiais, turinčiais kokių nors ypatumų. Tai – aktualus klausimas iki pat šių dienų, nes mokytojai ir dabar suka galvas, kaip kairiarankį reikia mokyti rašyti.

- Daugelyje šaltinių teigiama, kad kairiarankystės priežastis –  įgimta, tačiau čia daroma labai didelė klaida. Ji yra paveldima. Įgimta būna tada, kai vaisiui, nuo užsimezgimo iki gimdymo, kažkas nutinka motinos įsčiose: sutrinka vystymasis, raida ar patiriama kokia trauma. Paveldima yra tai, kas slypi genuose net dešimt kartų atgal.

- Jokiu būdu. Tai – ne patologija, nors taip buvo manyta ilgą laiką ir siekta kairiarankius „gydyti”. Tai – vienas iš galimų normos variantų, prie kurio reikia prisitaikyti. Kairiarankis vaikas labai pažeidžiamas ir reikalauja atsargaus bei gero elgesio su juo, turi vystymosi ypatumų, į kuriuos būtina atsižvelgti ugdymo procese.

- Tai susiję  su dešiniojo ir kairiojo smegenų pusrutulių funkcijų  pasiskirstymu. Tai, ką išvardinote - tiesa. Kairiarankiai ar dešiniarankiai gimsta pagal tai, kuris galvos smegenų pusrutulis lemia mūsų judesius: kairiarankių – dešinysis, o dešiniarankių – priešingai.

- Taip, nuo senų senovės, kairiarankystė buvo slepiama. Jei žmogus žegnodavosi kaire ranka, buvo manoma, kad jis – raganius, o už jo peties sėdi nelabasis. Nežinau, kaip yra dabar, tačiau yra aprašyta, kad Afrikos zulusai kišdavo kairiarankių vaikų kairiąsias rankas į verdantį vandenį. Musulmonų kraštuose, kur kairiarankių nedaug, tradicijos draudžia imti valgį arba praustis kaire ranka. Viktorijos laikų Anglijoje buvo rūpinamasi, kad kuo mažiau kairiarankių vaikų išvystų pasaulį, tad siekta, kad tokios moterys ištekėtų kuo vėliau. Ne taip seniai, dar dvidešimtajame amžiuje, Japonijoje kairiarankystė galėjo tapti skyrybų priežastimi, jei vyras iki santuokos nežinojo, kad jo išrinktoji – kairiarankė.

Tiesa, šiuo metu kairiarankystė žmonių pasąmonėje turi šiokio tokio negatyvo. Dešiniarankiai apie kairiarankius ir jų galimybes linkę šnekėti neigiamai. Nors akivaizdu, kad kairiarankiai kai kuriose sporto šakose – didelis pliusas, o statistika rodo, kad kas penktas įžymus žmogus – kairiarankis: Liudvikas Van Bethovenas, Čarlis Čaplinas, Albertas Einšteinas, Merlina Monro, Leonardas Da Vinčis, pirmą kartą į mėnulį kaire koja išlipęs N. Armstrongas, Amerikos prezidentai Bilas Klintonas, Barakas Obama, Džordžas Bušas ir daugelis kitų garsių asmenybių.

Sakoma, kad kairiarankiai sportininkai yra neeilinio talento, universalesni, taiklesni ir sunkiau sustabdomi. Tiesa tai ar melas, nusprendėme išsiaiškinti pakalbinę kelis Šiaulių sporto pasaulio atstovus.

Atkakliai geriausio šalies tenisininko Ričardo Berankio pėdomis sekantis Šiaulių teniso mokyklos auklėtinis Dovydas Šakinis – vienas iš tų, kurie raketę ima į kairę ranką. Šiuo metu užsienyje žaidžiančio vaikino treneris Šarūnas Kulnys neslepia, kad Dovydui kairiarankio principas padeda, tačiau pridūrė, jog būtent talentas yra sėkmės pradinis taškas: „Toliau seka sunkus ir kryptingas darbas, čia jau nėra jokio skirtumo, ar auklėtinis kairiarankis ar dešiniarankis. Svarbu, kaip treneris sugebės sportininką ,,užburti” siekti tikslo ir kokį kelią pasirinks pats tenisininkas. Viskas priklauso nuo pačio žmogaus ir ugdymo raidos. Kairiarankis – toks pat kaip ir dešiniarankis. Mentalikoje jie nesiskiria. Viską lemia trenerio edukacinis ugdymas”.

Nuo šešerių  metų tenisą žaidžiančio Dovydo Šakinio treneris „Šiaulių  naujienoms” sakė, kad apie 25 procentai tenisininkų – kairiarankiai. „Dešiniarankiams - sunkiau žaisti, nes kitoje aikštės pusėje jie mato atvirkštinį technikos variantą. Pats taktinis žaidimo braižas nuo dešiniarankių skiriasi nedaug, bet vis dėlto skiriasi. Tiesa, vaikų tenise - labai nežymiai, jaunių gretose kairiarankiai turi ryškesnių privalumų, o profesionalų tenise kairiarankiai, kurie sugeba gerai išnaudoti savo privalumus ir juos supranta, - „sugauna” sėkmę.

Vienas iš  pavyzdžių - pirmoji pasaulio raketė Rogeris Federeris pralaimi retai, tačiau yra vienas varžovas, kurį šveicarui įveikti yra itin sunku – ispanas Rafaelis Nadalis. Atsitiktinumas ar priežastis – R. Nadalis yra kairiarankis. Specialistai netgi pastebi, kad šių įspūdingų dvikovų metu R. Federeris būna labiau įsitempęs ar net nervingas nei įprastai.

Anot pašnekovo, pagrindinis šių dienų kairiarankių tenisininkų  koziris aikštelėje – padavimas: „Dešiniarankiai tenisininkai čia turi labai daug problemų - ne kiekvienas sugeba gerai priimti ar sužaisti kairiarankio paduotą servą. Vyrų tenise padavimas – labai svarbus, nes jis dažniausiai nulemia 50 procentų mačo eigos. Dar vienas iš kairiarankių privalumų tenise - dvejetų žaidimas. Sėkminga dvejetų pora laikoma ta, kurioje vienas iš tenisininkų yra kairiarankis.“

Kad anksčiau žmonės buvo linkę manyti, jog kairiarankiai yra susiję  su nelabuoju, patvirtina ir vienas iš perspektyviausių šalies krepšininkų šiaulietis Šarūnas Kulevičius.

Nuo vienuolikos metų prakaitą krepšinio aikštelėje liejantis kairiarankis atskleidė, kad vaikystėje jį močiutė vadino „Velniarankiu”, sakė, kad turiu viską daryti dešine, tačiau kiti „perlaužti” nebandė: „Dešine ranka rašyti neliepė nei tėvai, nei mokytojai. Matyt, jau buvo pasibaigę tie laikai, kai su liniuote per nagus daužydavo”, - juokėsi aukštaūgis. Tiesa, pedagogai neutralumo politikos laikosi ne taip jau seniai – Šarūno seserį, kuriai 25-eri, mokytojai „perauklėjo”, tad ji dabar – dešiniarankė.

Su dešine ranka rašyti nemokantis krepšininkas prisipažino, kad mokykloje kairiarankystė  kėlė tik vieną problemą: „Ką parašydavau su rašaliniu parkeriu, tą iškart su alkūne nutrindavau. Grįždavau mėlynomis rankomis. Turbūt suprantate, kad dailyraštis buvo ne mano sritis”. Šarūnas tikina, kad anksčiau būdavo sunku nuskusti bulvę, nusikirpti nagus, tačiau dabar – viskas kitaip: „Yra priemonių, skirtų kairiarankiams, tad dabar gyventi – lengviau”.

Pats sportininkas sako, kairė ranka krepšinyje turi pliusų: „Dešiniarankiams sunkiau gintis. Manau, kad tai ir yra koziris. Kalbant apie taiklumą, nepasakyčiau, jog kairiarankiai – taiklesni, tačiau mes –  tikrai sunkiau sustabdomi”. 

Šiaulių  „Universiteto-Diringos” rankinio komanda – tikras kairiarankių  „klanas”. Čia kamuolį į kairę ranką ima daugiau nei penki žaidėjai. Vienas iš jų, netrukus 19-ąjį gimtadienį švęsiantis Kostas Plaušinaitis, tikino, kad vaikystėje dėl kairiarankystės nekildavo jokių problemų: „Nors parkerį įduodavo į dešinę, rašydavau kaire. Išmokau ir bulves skusti, ir žirklėmis naudotis. Neperku tų specialiai kairiarankiams skirtų prietaisų”.

Siedamas kairiarankystę su rankiniu, nuo rudens Vilniaus universitete mediciną studijuosiantis vaikinas atskleidė: „Tarp mūsų - mažesnė konkurencija, o didžiausias koziris – mus sunku uždengti. Bent jau taip sakoma”, - šyptelėjo rankininkas. Jis pridūrė, kad rankinyje kairė ranka nieko nestebina: „Kiekvienoje rankinio komanoje yra bent po vieną kairiarankį”. Saulės miesto rankininkų gretose nuo rudens nebežaisiantis vaikinas sako, kad kairiarankiai nėra talentingesni už dešiniarankius: „Viską lemia „juodas darbas”.