Romualdas BALIUTAVIČIUS

Šį šeštadienį paminėjome Statybininkų dieną ir pagerbėme žmones, be kurių turbūt iki šiol gyventume palapinėse, žeminėse ar kitokiuose panašiuose „būstuose”. Ir kas kitas geriau galėtų papasakoti apie statybininko profesiją, jeigu ne ta, kuri pati praėjo visas karjeros grandis iki pat įmonės vadovės?.. Taigi kalbiname statybininkę iš pašaukimo, diplomuotą specialistę, kolektyvo vadovę Laisvydą Matusevičienę.

- Visai neplanavau... Mokykloje laimėdavau skaitovų konkursus, o kadangi esu gimusi Panevėžy, kadaise ir J. Miltinio pasekėjai kvietė mane į teatro studiją, tačiau širdy buvau nutarusi studijuoti... tiksliuosius mokslus. Nors vidurinę baigiau labai gerai, tačiau esu iš tų, kurie visada išsako savo nuomonę. Mokslo metų pabaigoje auklėtoja užsipuolė vieną berniuką, o aš panorau jį užstoti, ir paklausiau auklėtojos: „Ko jūs taip jį puolate?..” Toji supyko ir man parašė labai prastą chakteristiką, esą aš negerbiu suaugusiųjų ir pan. Tais laikais nebuvo priimta, kad septyniolikmetės sakytų į akis tiesą mokytojoms, ir to vieno karto pakako.

Vertinant dabar, toji charakteristika būtų vienas juokas, bet tada prabilo ambicijos ir nutariau, kad niekur nebestosiu... Metus padirbėsiu, o tada, turėdama gerą charakteristiką, pabandysiu.

- Sužinojusi mokyklos direktorė kone patyrė šoką: kaip taip? Juk be puikių pažymių vesdavau renginius, dalyvavau matematikų, fizikų olimpiadose ir pan. Pasikvietė pas save. „Kodėl iš karto nesikreipei į mane?” - pasakė išklausiusi. O jos vyras dirbo statybos tresto valdytoju, taigi mano likimas tuokart buvo nuspręstas. Įdarbino statybinių medžiagų laboratorijoje. Darbas įdomus, o man tokia patirtis vėliau labai pravertė.

Kitą rudenį įstojau į Kauno politechnikos instituto vakarinį skyrių studijuoti pramoninę ir civilinę statybą. Pradėjau kilti tarnybos laiptais. Pervedė į gamybos skyrių, netrukus tapau to skyriaus viršininke, paskui darbų vykdytoja, statybos aikštelės viršininke, o vėliau ir vyriausiąja inžiniere.

- Niekada specialiai „neforsavau”, gal tik kad visą laiką buvau „darboholikė”. Institutą baigiau su pagyrimu. Kai kūrėsi namų statybos kombinatas (NSK), visą mūsų valdybą prijungė. Vėliau, atvykus gyventi į Šiaulius, dirbau NSK skyriaus vadove. O 1981 metais, mane, dar visai jauną, trisdešimties metų moteriškę, iškėlė direktoriaus pavaduotojos ekonomikai pareigoms. Nesutikau. Niekas nerastų mano parašo, tad pervedė „laikinai”, bet, kaip žmonės sako, nėra nieko pastovesnio, kaip tas „laikinai”...

Po 10 metų, kai ėmė  byrėti kombinatas, įkūriau savo firmą.

- Patirtį turėjau didelę:  žinojau medžiagas ir jų savybes, nusimaniau apie gamybinio skyriaus organizavimą, o dirbdama aikštelės viršininke žinojau ir darbus, mokėjau vadovauti žmonėms. Pradėjome nuo nulio, nieko „neprichvatizavome”. O 1991 metais dar baigiau Vytauto Didžiojo universiteto tęstines studijas, įsigijau ir universiteto diplomą – esu profesionalus vadovas.

L. Matusevičienė teigia darbo nebijanti. Ir kai statė sau namą, daug ką pasidarė savo rankomis.

- Pasitaiko baisiai sunkių  valandų, bet jei darbą myli, gauni didelį pasitenkinimą, ko galbūt neturi kitų profesijų žmonės. Štai atvykome restauruoti Pakruojo dvarą. Baisu. Viskas sugriuvę, sudegę... Viešpatie, kur aš įkišau galvą? Bet praeina pora metų, ir matai visiškai kitą vaizdą. Džiaugiesi, kad tas darbas tarnaus ir tiems, kas ateis po manęs. Yra romantika, yra didžiulis pasitenkinimas padarytu darbu... Važiuoju, būna, per Lietuvą ir prisimenu: ir čia buvo dirbta, ir čia, ir čia...

- Ne. Iš karto suvokiau, jog meno pasaulyje nebūsiu tokio lygio, kad nuveikčiau kažką reikšmingo. Gerai, būčiau nuėjusi į teatrą, sukūrusi nedidelį vaidmenį, bet primadona tikrai nebūčiau tapusi.  Neturėjau tokių ambicijų. O čia, net jeigu ir nėra reikšmingas, tavo darbas išlieka.

- Gyvenimu esu patenkinta. Taip, kartais būna be galo sunku ir sakau: „Viešpatie, nebeištversiu. Nebeturiu jėgų!” Nes darbas yra be proto sunkus. Žmonės pasidarė  pikti. Einu ir agituoju: „Baikime pykti! Pradėkime žiūrėti į  gyvenimą šviesiau!” Nuvykstu į susirinkimus, kuriuose kalbama apie daugiabučių modernizavimą. Ir čia tokios nuotaikos, jog tuo protingesnis, kuo labiau sumenkinsi kitą... Sakau: „Atvykau atvira širdimi, kalbėtis ir aiškintis, kaip reikėtų viską padaryti. Problemų bus, bet stengsimės jas spręsti, ir į mus nežiūrėkite kaip į savo priešus...”

Pyktis nemėgstu, bet supykusi daug ką galiu pasakyti. Ir teisybės galiu ieškoti, bet ne kažkur, o norminiuose dokumentuose, jeigu jaučiuosi užpulta be reikalo. Niekad nesikreipiu į teismus, nerašau skundų – mano toks charakteris, jog viską išdrožiu tiesiai.

- Dabar statybos nebėra tokios baisios, kaip buvo... Turime dažytojų. Stengiamės, kad jų rūbeliai  būtų padoresni, kad moteris nepanašėtų į kaliausę. Be to, statyboje esama tokių vietų, kur moteris gali dirbti sėkmingiau, negu vyras. Tai ekonominė dalis: sąmatų skaičiavimas, aktų ruošimas, pasirengimas gamybai... Dirbti statybos vadove moteris irgi gali. Nesvarbu, ar esi vyras, ar moteris, priklauso, koks tu žmogus ir kaip tu sugebėsi save parodyti toje vietoje. Jeigu stovėsi nuleidusi galvą, tai vyrai ir keiksmažodžių paleis, ir pan. Pati kalta. Prie manęs niekas ir niekada nedrįsta keiktis. Ir pati nesikeikiu, nors šitiek metų dirbu statyboje. Ir rūkančiųjų negalių pakęsti – iš karto gauna pastabą: „Prie manęs prašau nerūkyti”. Taigi moteris nelygu moteriai.

- Yra žmonių, kurie pas mus pradėjo dirbti 1992 metai ir sąžiningai tebedirba iki šiol. Anksčiau statybose dirbdavo daug atsitiktinių žmonių, kuriems kaip ir nebebūdavo daugiau kur eiti. Šiais laikais išgėrinėjimų nebeliko. Nesakau, kad pati esu abstinentė: svarbiausia žinoti vietą, laiką ir saiką. Jei po darbo kompanijoje išgersiu taurę vyno, niekam nuo to blogiau nebus, o degtinės negeriu iš viso. Dažnai sėdu į mašiną, pasiimu alkotesterį, antgalių, ir su vairuotoju lankomės objektuose – gražiai paprašome vyrų papūsti. Metai, kai ši problema – girtavimas darbe - beveik išnyko.

Nesvarbu, ką tu dirbi, svarbu, kaip tu dirbi. O jeigu dirbu, visą save turiu atiduoti tam darbui. Prie viso savo užimtumo, beveik 20 metų universitete būsimiesiems statybininkams skaitau statybos disciplinas. Ir tai man neleidžia kaip žmogui sustabarėti. Antra, jeigu būsi prie jauno, tai ir pats būsi jaunas. Sakote, man pasisekė... Dievulis davė gerą galvą, turiu stiprų pareigos jausmą. Mano diena prasideda 5-6 valandą ryto. Juk esu įsipareigojusi žmonėms. Kartais atrodo, viską mesčiau, bet prisimenu, kad mano „kupra” didelė – 200 žmonių. Vadinasi, kol eisiu, tol eisiu...