Pokalbis su Valerijumi Lapšinu, Šiaulių ligoninės Vaikų intensyviosios terapijos skyriaus vedėju.- Neretai kalbėdamiesi su sunkiu ligoniu artimieji jam meluoja arba nutyli tikrąją situaciją, šitokį savo elgesį vadindami šventu melu. Ar melas gali būti šventas?
- Jokiu būdu. Juo labiau negali meluoti gydytojas... Meluoja politikai, radijas, televizija... Tačiau taip neturėtų būti. Melas yra blogis. Jis niekada nebuvo ir nėra šventas.
- Kaip vertinate R. Mudžio knygą „Gyvenimas po gyvenimo“?
- Yra nežinomų dalykų, apie kuriuos nepriimta diskutuoti. Mes tiesiog nežinome. Mes tą ir namiškiams stengiamės pasakyti, kai jie klausia „O kodėl?..“ Mes nežinome. Asmeniškai aš nežinau, ar yra tas pomirtinis gyvenimas, ar ne.
- Žodis „reanimacija“ sudarytas iš dviejų kitų, kurie pažodžiui reikštų „sugrąžinti sielą“. Ar tikite tokiais dalykais, kaip nemirtinga siela ir pan.?
- Aš to nežinau... O tikėjimas, taip, yra. Norėtųsi tikėti, bet kaip yra iš tikrųjų...
- Ar egzistuoja riba, už kurios žmogaus atgaivinimas tampa nebeįmanomas?
- Vaiko gaivinimas yra privalomas. Gaiviname visi. Parlamentas patvirtino gaivinimo įstatymą ir diskusijoms čia vietos nėra. Kaip ir visoje Europos Sąjungoje: vaikų gaivinimas privalomas ir jis atliekamas – ar tai būtų nukentėjęs autoįvykio metu, ar skenduolis, ar koks kitas atvejis. Pavyksta ar nepavyksta – čia jau kitas klausimas.
- Trūkstant medikamentų Antrojo pasaulinio karo metais operuojamiesiems kaip anestetiką sugirdydavo degtinės arba spirito. Teko girdėti, jog viena iš jūsų specializacijų – anesteziologas. Kaip vertintumėte šitokius nuskausminamuosius?
- Baigęs mokslus nuo 1986 metų pradėjau dirbti anesteziologu. Tuo metu jau nebebuvo nieko panašaus ir aš šitokio nuskausminimo metodo nesu bandęs, todėl neturiu nuomonės. Tada turėjome kitokių anestetikų, o dabar atsirado dar naujesnių.
- Prieš maždaug pusšimtį metų buvo paplitusi nuomonė, jog vadinamoji narkozė labai trumpina paciento gyvenimo trukmę?
- Žmogaus gyvenimą trumpina liga, bet ne anestezija, kuri, atvirkščiai, taupo gyvenimą. Jeigu operacija būtų daroma be anestezijos, galiu garantuoti, jog gyvenimas tada tikrai daug kam sutrumpėtų...
- Toliau keletas linksmesnių klausimų. Kuri moterų savybė jus žavi labiausiai?
- Protas.
- Ar mėgstate žiūrėti televizijos serialus?
- Nemėgstu ir visai jų nežiūriu. Gaila laiko.
- Kaip atstatote išeikvotas vidines jėgas?
- Paprasčiausiai reikalingas geras poilsis, ir tiek. Skaitau knygas, važiuojame į gamtą, žiūriu televiziją, būnu su šeima. Stengiuosi atsipalaiduoti. Taigi viskas labai paprasta, nieko ypatingo.
- Pabandykite prisiminti, dėl kokios priežasties patyrėte didžiausią pastarojo meto sukrėtimą?
- Tai buvo bardo, muzikos atlikėjo bei aktoriaus Vytauto Kernagio mirtis. Žinia apie tai mane labai paveikė...
- Įsivaizduokite situaciją: vieną vakarą jūsų mylima moteris paprašo ją išmaudyti vonioje su šampanu... Kaip pasielgsite?
- Mano mylima moteris tokio prašymo tikrai niekuomet nepateiks. Būtų tiesiog neįmanoma...
- Ar esate pavydus vyras?
- Taip.
- Kaip manote, ar visur ir visada žmogus turėtų siekti tobulumo?
- Žinoma, stengtis verta.
- Ar pritarsite populiariam posakiui, jog su mylima moterimi – ir palapinėje rojus?
- Manau, kad toks rojus greitai baigtųsi – jau po vienos paros... Nežinau, iš kur atėjo šitoks klaidingas įsitikinimas... Taip nebūna.
- Ar mėgstate laisvalaikiu politikuoti: su kolegomis, draugais, artimaisiais?
- Be abejo, su savaisiais kartais papolitikuojame. Ir nieko keisto: turiu savo nuomonę ir savo įsitikinimus apie tai, kas vyksta aplink.
Pašnekovą neprotingais klausimais užvertė Romualdas BALIUTAVIČIUS, akis jam stengėsi apžlibinti Vadimas SIMUTKINAS
