Vilius Biskis - ir skulptorius, ir tapytojas, ir grafikas, ir juvelyras, ir nepakartojamas pasakotojas, ir... dainininkas.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Nei kada lietuviai su kinais kariavo, nei kas nors prisimena, kad Šiaulių pakrašty kinai būtų gyvenę, bet vis dėlto yra šiauriniame priemiestyje rajonas, nuo seno šiauliškių vadinamas Šanchajumi. Gal todėl, kad jis toli nuo miesto centro, kaip ir jo bendravardis Kinijos miestas, o gal teisus ketvirtos kartos šiauliškis Vilius Biskis, ten gyvenantis: „Po karo čia gyvenę žmonės šinkuodavo alų, o gal ir stipresnius gėrimus, tad naktimis per visą miestą eidavo ir eidavo ištroškę... Nuo tų šinkorių rajonas Šanchajaus pavadinimą ir gavo...“
Ir nors dabar šią vietą šiauliškiai dar Šanchajumi vadina, bet šinkorių čia jau nebėra, o dailiuose namukuose gyvena tvarkingi miestiečiai ir... menininkai. Sakytum, šį rajoną dabar galėtų pradėti vadinti ir Šiaulių Užupiu. Bet ne. Ir dėl to nemenkai kaltas Vilius Biskis, kuris taip puikiai pasakoja šios vietos istorijas ir legendas.
Namelis namas
Įsikūrė Viliaus senoliai čia gana seniai - nupirkę laukuose sklypą iš Ginkūnų grafienės už aukso rublius. „Visi susirinkę vyrai laistė tą reikalą ir pats grafas buvo. Buvo ir toks latvis Zubrus - labai tvirtas vyras. O ir buvo ta proga ar karvė papjauta, ar arklys. Tai grafas ir pasiūlė Zubrui: kiek ant žemės ant pečių užsimetęs skerdeną apneš, tiek jis, grafas, jam tos žemės ir dovanosiąs, - pasakoja Vilius Biskis seną istoriją. - Zubrus nemažai ir apnešė, tad prie Ginkūnų ežero gavo sklypą, kur pasistatė namelį iš molio drėbtą. Ilgai tas namelis buvo vienintelis ežero pašonėje...“
Senas ir vienintelis buvo ir Viliaus senelių namas, bet labai brangus ir su sava istorija, tad kai aplink pradėjo statyti ne namus, o tiesiog pilaites, Vilius Biskis naująjį prašmatnų namą pastatė prie senojo šono ir senąjį pradėjo naudoti kaip dirbtuves.
O dirbtuvių labai jam reikia, nes jis įvairių sričių menininkas. Aprodęs kiemo stoginėje bebaigiamą daryti milžinišką ąžuolinį kryžių, kurį užsakė telefonu kunigai iš Italijos, kad Kryžių kalne atvažiavę galėtų pastatyti, vedasi Vilius Biskis į dirbtuvę ir vis kas du žingsnius sustoja: tai čia jau prieš kiek laiko padarytos skulptūros, o čia pradėtos, bet savo eilės tebelaukiančios, o ten skulptūrėlės iš vario liejamos - mažytės...
„Palaukit, palaukit, - sustabdo Vilius Biskis pašnekovus, - tos ne tokios mažos. Va, tuoj parodysiu iš kaulo išskaptuotas. Tos tai jau miniatiūrinės: šitos iš mamuto ilties, kur kinai atveža, o ta - iš vėplio... Va čia jau dirbu kaip juvelyras“.
Ir kada lankytojai jau visai pasimetę, ką dar pažiūrėti, ką pačiupinėti, vedasi Vilius Biskis svečius į namą, kur jau nuo durų tikra meno kūrinių ekspozicija: ir paties Viliaus sukurtų, ir ir Viliui draugų menininkų padovanotų...
Draugai mokytojai
Efektingi laiptai, originalios durys, kampe įsitaisęs vidutinio ūgio basakojis princas, kiti medžio kūriniai - aišku, paties Viliaus Biskio daryti. Bet kita?..
„Gobelenai - šis, anas ir kitame aukšte - mano draugės tekstilininkės Ošurkovienės, - rodo šeimininkas. - Šie paveikslai mano - dar mokykloje tapyti, o ant anos sienos mano mokytojo Eduardo Juchnevičiaus, tenai - mano draugo Vaido Janulio dovanoti... Vitražai - kolegų daryti...“
Vardija Vilius Biskis žymių Lietuvos menininkų pavardes, viena ranka rodo į jų darbus, o kita iš lentynos traukia miniatiūrines skulptūrėles, išskaptuotas iš žalio akmens žadeito, iš dar kažkokių akmenų, išlietas iš bronzos...
Traukia ir traukia, kol stalas jau pilnas, ir dar suspėja paklausti: „O ta, kurią rankoje laikote, ar nieko neprimena? Žiūrėkit iš profilio... A-a, atpažinote - Sigitas Prancuitis...“
Galop visai pasimetusiems svečiams iškelia kelias dėžutes - dabar parodysiąs dar vieną iš savo kolekcijų. Ir deda ant stalo... trintukus - įvairių spalvų ir formų. Lyg ir paprasti trintukai užrašams pieštuku pašalinti, bet kartu ir nepaprasti - juokingos figūrėlės, juokingos kompozicijos...
„Gal keli tūkstančiai yra - neskaičiavau, - sako šypsodamasis Vilius Biskis. - Draugai vis lauktuvių parveža. Prieš daug metų, kai pirmąjį padovanojo, tai ir sakau draugams, kad iš kelionių vežtų trintukų - ir vežti nesunku, ir vietos daug neužima... Ir prisiminimas“.
Paskui mosteli ranka į išraiškingus keramikos dirbinius: „Tai vis latvių keramikų darbai...“
Specialybė - menininkas
Iš viso, kas prieš akis, iš viso to, kas pasakyta, viena aišku - Vilius Biskis turi daugybę draugų menininkų, o kai kuriuos iš jų jis dar ir savo mokytojais vadina. Belieka išsiaiškinti, kaip Vilius vadina save, tai yra, savo specializaciją mene.
Ir Vilius Biskis nebūtų Vilius Biskis, jei atsakymu nepriblokštų: „Neturiu aš specialybės. Visi turi specialybes, o aš - menininko specialybę. Visą laiką tuo užsiimu - kito darbo nesu dirbęs...“
Pasirodo, jau nuo mažens visiems buvo aišku, kad Vilius bus dailininkas: tą matė ir tėvai, ir mokytojai, ir draugai, bet susiklostė taip, kad vietoj dailės studijų institute teko trejus metus praleisti Juodosios jūros kariniame laivyne. „Medžio ten nebuvo, - po tiek metų šypsosi Vilius Biskis, - bet buvo užtektinai metalo - dariau „čekankes“. Ir paskui man tai pravertė, kai reikėjo papuošti „Rasos“ restoraną...“
Grįžęs namo į Šiaulius Vilius Biskis suskubo darbo ieškotis ir surado - „Verpsto“ fabrike dailininko apipavidalintojo etatą. Gal ir nelabai kūrybiškas užsiėmimas plakatus, stendus, sienlaikraščius daryti, bet likdavo ir kiek laisvo laiko. Tad ėmė Vilius drožinėti medžio figūrėles, juolab kad tėtis stalius ir gero medžio, ir įrankių turėjo...
„Per tai, nors ir visai atsitiktinai, tapau tautodailininku, - pasakoja trisdešimties metų senumo įvykį. - Tautodailės skyrius kaip tik kitapus gatvės buvo, priešais „Verpstą“, tai ir atėjo pas mane pasiskolinti manekeno, pamatė mano drožtus darbus ir pakvietė sudalyvauti parodoje. Na ką, nunešiau kelis darbiukus. Sako: o kokie įdomūs, ir iškart papuoliau į zoninę parodą. Taip ir tapau tautodailininku, dabar jau visose kasmetinėse parodose dalyvauju. Ach tiesa, buvau ir Jaunųjų dailininkų sąjungoje...“
Taip iki šiol Vilius Biskis iš savo kūrybos ir gyvena - ar dirbdamas reklamos biure, ar gamyklose dailininku, ar pagal verslo liudijimą, nors nei Dailės instituto, nei Dailės akademijos taip ir nebaigė. Tačiau išėjo jis daugybę aukščiausiųjų praktinių mokslų bendraudamas ir mokydamasis iš žymiausių Lietuvos menininkų - skulptorių, tapytojų, grafikų... Todėl ir jo kūryba tokia savita - tiesiog vadinamojo profesionaliojo ir liaudiškojo meno sintezė, nes juk neveltui prieš kurį laiką būtent apie jį“ Vilių Biskį BBC filmą suko...
Mažai parodų - dar mažiau biografijos
Jau seniai Vilius Biskis - visuotinai pripažintas menininkas, skulptorius, Žemaičių dailininkų sąjungos narys, kurio darbai pasklidę po visą pasaulį, ne tik po Lietuvą. Tad nieko ir nebestebina, kad šis menininkas iš Šanchajaus yra savas ir tarp tautodailininkų, ir tarp vadinamųjų profesionaliųjų menininkų - dalyvauja pleneruose, kūrybinėse dirbtuvėse, parodose ir su vienais, ir su kitais.
Stebina tik, kad per tris dešimtis metų būdamas kelių dešimčių įvairių grupinių parodų dalyvis, Vilius Biskis tesurengė tik keturias personalines parodas. „Darbų tai daug turiu padaręs - nesuskaičiuoju, nes visi išvažiuoja, nespėju nė nufotografuoti, - pasiaiškina ir tuoj priduria: - Na, na, dabar miniatiūrinių darbelių padarysiu - bus paroda „Laiptuose, pasižiūrėsite“.
Ir pasižiūrėjome - vakar „Laiptų“ galerijoje Viliaus Biskio mažosios plastikos parodą „Mažos istorijos“ atidarė, o ten daugybė skulptūrėlių, kurios tik savo dydžiu mažos, o ne istorijomis...
„Kada ir besuspėjate? - stebimės. - Juk tiek darbų vienu metu darote ir terminai spaudžia...“
Vilius Biskis dar labiau stebisi mūsų neišmanymu: „Tenka. O kaip kitaip? Juk iš to duoną valgau...“
Tai gal todėl ir nespėjąs parengti katalogų, kurie galėtų tapti palikimu palikuonims? „Koks čia palikimas - katalogai? Vaikai ir trys anūkai - mano didžiausias palikimas ir mano biografija, - pareiškia menininkas. - Nes aš savo biografijos kaip ir neturiu - juk su viena ir ta pačia žmona jau trisdešimt dvejus metu gyvenu. Va, jei su trečia ar ketvirta būčiau - va, jau tada...“
O išlydėdamas per kiemą Vilius Biskis vis dėlto papasakoja vieną vos ne anekdotinį įvykį iš savo nesavo biografijos: „Atvažiavo toks žmogus, apžiūrėjo darbus ir klausia: „Ar galėčiau tas skulptūras prisimatuoti?“ Klausiu, kaip jas ruošiasi matuotis, atsako, kad parsiveš namo kelias, pažiūrės, kuri labiau tinka, tą ir pasiliks. Sutikau - kelias ir išsivežė. Po kiek laiko nuvažiuoju, žiūriu - mano darbai tarp daugybės kitų pastatyti. Pasirodo, žmogus - tikras kolekcininkas. Jis ir klausia: „Kiek nori už visas?“ Atsakiau, pinigus gavau, bet vis tiek jaučiuosi kažkoks pasimetęs. Kolekcininkas ir klausia: „Ko toks nelaimingas?“ Tai aš ir atsakiau: „Ai, gailiuosi, kad kad iš karto brangiau neužsiprašiau, nes matau, kad būtum sumokėjęs...“
