Romualdas BALIUTAVIČIUS
Kurtuvėnų regioniniame parke darbuojasi savanoriai - būrelis jaunimo, atvykusio iš įvairių pasaulio šalių. Pasak rekreacijos vadybininkės Linos Kinčinienės, užsieniečiai dirba pagal FOJ programą, pradėtą dar 1994 metais. Jos tikslas – įtraukti jaunuomenę į aplinkosauginę veiklą, sudaryti galimybes įgyvendinti savo idėjas, suteikti žinių bei darbo įgūdžių.
Kitą projektą „European Voluntary Service“ finansuoja bei kuruoja Europos Komisija. Tikslas – ugdyti jaunimo pilietiškumą, skatinti Europos tautų kultūrų pažinimą. Asmenims nuo 18 iki 30 metų sudaromos sąlygos išvykti į kitą valstybę bei metus užsiimti savanoriška veikla, dažniausiai susijusia su socialinėmis bei ekologinėmis programomis. Savanorių keliones, apgyvendinimo, maitinimo, vietinio transporto išlaidas bei sveikatos draudimą apmoka Europos Komisija.
Tačiau mūsų pokalbis – ne apie tokius rimtus dalykus. Kur kas labiau domina, kaip jaučiasi mūsų krašte kitų šalių pasiuntiniai, su kokiais iššūkiais čia susiduria ir kokius prisiminimus parsiveš iš Lietuvos namo?
Kalbamės su Fine Apel (Vokietija), Florian Lauray (Prancūzija), Marta Dell'Oro (Italija) bei Fabio Balotari (Brazilija).
„Gyvenimas Lietuvoje yra kitoks”
Italė Marta Kurtuvėnuose - nuo kovo mėnesio, o namo planuoja grįžti tik lapkričio pradžioje. Panašiai kalba ir kiti mūsų pašnekovai – kiekvienas iš jų čia tikisi praleisti po 7-8 mėnesius. Fabijas – biologas, Marta – grafikos dizainerė, o Florianas - studijuoja vadybą.
„Kaip jautiesi be tokių itališkų patiekalų, kaip spagečiai arba picos?”- kalbiname Martą.
„O, Dieve! - nuoširdžiai šypsosi paklaustoji. - Mane visai tenkina maistas, kurį čia valgau. Man patinka ir Lietuva, ir tai, ką valgo lietuviai.
„Man Lietuva irgi patinka, bet vis dėlto prancūziški patiekalai yra geriau, - teigia iš nedidelio miestelio šiaurės vakarų Prancūzijoje atvykęs Florianas. - Aš paprastai valgau daug mėsos, tačiau tokios, kai pas mus, čia nerandu, o jei kur ir pamatau – labai brangi”. Pasidomėjus, kokios mėsos trūkumą jaučia Florianas, paaiškėja, kad tai jautiena. Kokybiška jautiena, iš kurios galima kepti didkepsnius ir kitokius gerus dalykus.
„Prancūzija garsėja gerais vynais, ar nejauti jų trūkumo?” - domimės.
„Tačiau lietuviai turi daug ir gero alaus, - šypsosi prancūzas. - Man labiausiai patinka baltas alus...” (Pasako gamintojo pavadinimą.)
Toliau kalba pasisuka, apie savanorių veiklą Lietuvoje. Italė Marta teigia netrukus grįšianti į Gražutės regioninį parką. Prieš atvykdamas į Kurtuvėnus Florianas jau spėjo susipažinti su kopų išsaugojimo problemomis Kuršių nerijoje. O brazilas Fabio teigia stebįs paukščius - renka medžiagą brošiūrai apie Kurtuvėnų regioniniame parke gyvenančius sparnuočius... Ji bus skirta turistams.
„Ką žinojote apie Lietuvą prieš čia atvykdami?” - klausiame pašnekovų.
„Nedaug... Girdėjau, kad yra toks Vilnius”, - bando prisiminti Florianas. Panašiai kalba ir brazilas Fabijas: „Visai nedaug. Daugiau žinojau apie Baltijos valstybes negu apie kurią vieną iš jų atskirai. Žinojau, kad Lietuvoje lygus kraštovaizdis, kad nėra kalnų. Taip pat girdėjau, jog Baltijos jūroje buvo pastebėti delfinai...”
„Ar labai skiriasi gyvenimas jūsų kraštuose ir čia, pas mus? Ką pajutote pirmosiomis atvykimo dienomis?”
„Iš pradžių negalėjau susikalbėti su žmonėmis. Nemaloni situacija. Taip prabėgo visas mėnuo. Paskui reikalai pagerėjo ir galiu pasakyti, kad gyvenimas Lietuvoje yra kitoks negu Italijoje, tačiau ne tiek, kad nebūtų galima priprasti, - teigia Marta.
„Aš myliu Lietuvą”
„Man tai čia viskas kitaip, - įsijungia į pokalbį brazilas Fabijas. - Pradedant namais ir baigiant oru, tas pats pasakytina ir apie žmones, ir apie maistą, gėrimus, kraštovaizdį, šalies dydį...”
Fabijas pasakoja, jog brazilai geria daug alaus. Populiari ten ir romo rūšis, vadinama kašasa. Kaip atrodo lietuviški alūs? „Aš juos mėgstu, taip pat ir degtinę”, - juokiasi jis. - Dar patinka „samagonas”.
Lietuvoje gera būti. Esu daug kur keliavęs. Paskutinė iš aplankytų šalių – Graikija. Bet „aš myliu Lietuvą”, - lietuviškai ištaria brazilas Fabijas.
Ar norėtumėt Lietuvoje pasilikti ilgesniam laikui, tarkime, 3 arba 5 metams?” - klausiame visų savo pašnekovų.
„Galbūt, tačiau reikėtų išmokti lietuviškai, - juokiasi Marta, beje, lankiusi trumpus kalbos kursus. Fabijas apgailestavo, kad jam tenka kaskart nemažai važinėti, todėl vienoje vietoje neužsisėdi ir mokytis kalbos tenka tik bendraujant su žmonėmis.
Tada paprašome visų prisiminti kokį nors vieną keisčiausią dalyką, su kuriuo teko susidurti atvykus.
„Manau, kad tai būtų rožinė sriuba”, - kiek pagalvojęs sako Florianas. Jam linksi bei pritaria ir Fabijas: „Labai gera sriuba”. Kokia „rožinė sriuba” taip sužavėjo užsieniečius? Po kelių papildomų klausimų aiškėja, jog tai visiems mums gerai žinomi šaltibarščiai... Ką gi, pasirodo, jog ir mes patys, galbūt net šito nenutuokdami, turime „egzotikos”...
Italė teigia neprisimenanti kokių nors ypatingų nuotykių, jeigu neskaitytume to, kad kartą bevaikščiodama parke paslydo ir pargriuvusi ant šlapios žemės išsivoliojo savo drabužėlius. „Aš atvykau iš nedidelio miestelio Šiaurės Italijoje ir pastebėjau, jog kaimas mano šalyje ir Lietuvoje labai skiriasi. Pavyzdžiui, prie dažno namo Lietuvos kaime pamatysi pirtį, ko nėra Italijoje. Arba mažuose kaimuose yra daugybė medinių namų, ko vėlgi nepamatysi Italijoje. Dar vienas, mano akims keistas dalykas – gausybė bebrų upėse bei upeliuose. Italijoje nieko panašaus nėra”.
„Pas jus dar gyvena labai daug gandrų”, - pastebi Fabijas. Jam taip pat pasirodė keista, kad lietuviai su vasara atsisveikina rugpjūčio pabaigoje, kai Brazilijoje „oficialus” ruduo prasideda kartu su rudens lygiadieniu – rugsėjo 21-ąją.
(Tęsinys kitą šeštadienį)
Kurtuvėnų regioniniame parke sutikti savanoriai pasakoja apie savo pirmuosius įspūdžius patirtus Lietuvoje. Iš kairės: vokietė Finė, brazilas Fabijas, prancūzas Florianas bei italė Marta.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
