Dosjė: Charles Stieger į Lietuvą atvyko iš Šveicarijos. Pašnekovas primygtinai ragino jo vardo bei pavardės nelietuvinti – palikti originaliąją transkripciją, o į mūsų klausimą, ar ir kinų pavardes reikėtų užrašinėti jų rašmenimis, davė suprasti, jog tai visai kas kita... Pasak jo, į mūsų kraštus atvedė meilė lietuvaitei. Begyvendamas Šiauliuose neblogai pramoko kalbėti lietuviškai. Dabar – pensininkas. Gyvenimo pomėgis – finansų rinkos analizė, dėl to save Ch. Stieger dar vadina finansų rinkos analitiku. Pašnekovą radome vienoje iš centro kavinių, kaip įprasta beskaitantį pluoštą lietuviškos spaudos...

„Kodėl nieko neužsisakote? Pas mus Šveicarijoje taip nepriimta”, - paauklėjo mus pilietiškasis ponas Ch. Stieger. Po to pradėjome kalbėtis.

- Šveicarija savo laiku pasauliui padovanojo keletą garsių reformatų, kurie sukėlė nemažai bruzdesio visoje Europoje... O jūs pats gyvenime esate labiau reformatorius ar labiau konservatorius?

- (Juokiasi.) Aišku, esu reformatorius. Pas mus konservatoriams išlikti labai sudėtinga. Esame liberali nacija. O su religija daugelio mūsų nesaisto stiprūs ryšiai.

- Gudru! Paleidžiate į pasaulį Reformaciją, o patys... Bet eikime prie kito klausimo: ar kuris nors iš jūsų tėvų (arba senelių) spaudė sūrius, taisė laikrodžius arba dirbo banke?

- Ne. Mama buvo siuvėja, siuvyklos direktorė. Tėvas visada dirbo pagalbiniu darbininku...

- Nuo 1815 metų jūsų šalis veda neutralumo politiką. Tuo tarpu jūs pats neliekate nuošaly, kai kalbama apie politikos ir visuomeninio gyvenimo negeroves. Kas gi verčia jus atsisakyti šveicariško neutraliteto?

- Teisybė. Aš kritikuoju negeroves išsaugodamas neutralią poziciją. Visada tarp to, kas gera ir kas bloga, ieškau vidurio. Tačiau jį rasti Lietuvoje labai sudėtinga. Čia labiau linkstama į kraštutinumus. Tai tragiška nuostata. Dėl to man išlikti neutraliu stebėtoju labai sudėtinga.

- Kasdien perskaitote daug spaudos, ir, kaip pats teigiate, nemažai naujienų sužinote internete. Į ką pirmiausia atkreipiate dėmesį?

- Ekonomika, politika, sociologija, švietimas. Kriminalai? Mes gi žinome, jog kriminogeninė situacija Lietuvoje – prasčiausia iš visos Europos šalių. Tad ir skaityti nebereikia... O jeigu kada ir paskaitau, lieku nustebintas pernelyg švelnių bausmių, kurias gauna nusikaltėliai. Jos tokios švelnios, kad tiesiog skatina nusikalstamumą.

- Ar gyvendamas Lietuvoje nepasiilgstate kalnų viršūnių?

- Labai pasiilgstu. Dėl to pavasarį pusantro mėnesio praleidau Šveicarijoje. Kopiau į kalnus, slidinėjau...

- Kodėl iš visų miestų ir miestelių gyvenimui pasirinkote Šiaulius?

- Tai tikra Lietuva, tai tikras kaimas. Man iš pat pradžių buvo svarbu pamatyti tikrąją Lietuvą. Ne Klaipėdą, ne Vilnių, kur visada sutiksi tūkstančius užsieniečių. Ten nedaug beliko lietuviškos dvasios. Vis dėlto pagrindinė priežastis, dėl ko apsistojau Šiauliuose, buvo viena moteris...

- Jums, kaip finansų analitikui, ką lengviau prognozuoti: pokyčius biržose ar moterų elgesį?

- Moment... Aišku, kad lengviau prognozuoti biržas... (Juokiasi.)

- Jeigu iš butelio išleistas džinas pasiūlytų išpildyti bet kokį vieną jūsų norą, ko paprašytumėt? (Čia teko nemažai aiškintis angliškai, nes pašnekovas prisipažino vaikystėje neskaitęs šitos arabų pasakos, todėl klausimo „kvintesencija” jam kurį laiką buvo nesuprantama, - aut. past.)

- Paprašyčiau amžinos sveikatos.

- Koks yra didžiausias jūsų trūkumas?

- Nekantrumas.

- Situacija. Jums į mobilųjį paskambina nepažįstama moteris, prisistačiusi „Misis Lietuva” konkurso nugalėtoja, ir bando flirtuoti. Kaip pasielgsite?

- Aš pasakyčiau, kad telefonu tokių dalykų kalbėti nemėgstu ir pasiūlyčiau susitikti...

- Ar kada pagalvojote, kokios reikėtų pinigų sumos, kad galėtumėte patenkinti visus gyvenimo poreikius?

- Nedaug. Sakyčiau, Lietuvoje būčiau patenkintas gaudamas 10 tūkstančių litų, vadinasi, per metus reikėtų apie 100 tūkstančių litų. Šveicarijoje tą sumą reikėtų trigubinti.

- Ar dažnai galvojate apie mirtį?

- Pamąstau. Mano gyvenimo filosofija – nenorėčiau gyventi būdamas invalidu arba sirgdamas amnezija, arba Alzheimerio liga... Tada iš karto... (Reikšmingai brūkšteli sau po kaklu.) Nemažai  šveicarų yra „Exit” nariai. Tai organizacija, kuri padeda žmonėms palikti šį pasaulį, suleidžiant mirtiną injekciją. Jei per sunku, jei matome, kad neapsimoka gyventi, renkamės tokią išeitį.

- Ko gero, daugelis lietuvių katalikų tokiam materialistiniam mąstymui nepritartų... Savižudybė problemos neišsprendžia. Tai pasakytų ir induistas, ir budistas, ir...

- Bet savižudybių Lietuvoje daugiau nei kur kitur pasaulyje... Žinau religijos poziciją, tačiau aš esu ateistas.

- Kas jums gyvenime teikia pačią didžiausią palaimą?

- Moment... Kai politinėje ar ekonominėje plotmėje laimi mano mintys, idėjos, tai, dėl ko aš seniai kovojau ir ko siekiau. Tada pasijuntu fantastiškai!

- Ko labiausiai reikia šiandienos Lietuvai?

- Klausyti patarimų. Kieno? Visų. Pagrindinis lietuviškas trūkumas - neleidžiama paaiškinti, kaip galima daryti ką nors geriau. Šimtą kartų ir kasdien girdžiu vis tą patį: „Neaiškink! Pats žinau, kaip reikia daryti!” Dėl to jau 20 metų tūpčiojama vietoje. Kartais iš šalies galima sulaukti išmintingų patarimų, bet viską perbraukia tas „Neaiškink. Čia Lietuva, čia viskas kitaip”. Galima tik tikėti, jog žmonės kada nors nebebus tokie užsispyrę, bet labiau atviri, kaip, pavyzdžiui, japonai, kurie padarė didžiulę pažangą ir per labai trumpą laiką. Japonas niekada neatsakys „Neaiškink!” Atvirkščiai - keliavo po pasaulį ir sėmėsi patirties, kaip daroma tas, kaip daroma anas. Lietuviai irgi keliauja – užsidirbti pinigėlį, pastatyti grįžus namą ir tada, neva, bus laimingi...

- Pabaigai tokia situacija: jums lankantis Luvre kilo gaisras. Laiko nedaug. Kurį meno kūrinį bandysite išgelbėti?

- Aš gelbėčiau žmones, o ne paveikslus. Juos traukčiau iš ugnies. Tokia mano filosofija. (Juokiasi.)

Pašnekovą klausimais vargino Romualdas BALIUTAVIČIUS, fotoblykste apakinti norėjo Vadimas SIMUTKINAS