Žydrė BAKUTYTĖ

Rugsėjo 26-ąją, pakrikštytą Europos kalbų diena, kiekvienas savaip stabtelime ties senojo žemyno „kalbynu“. Žinia, Europos Sąjunga yra daugiakalbė – joje 23 kalbos vadinamos oficialiosiomis, o prie jų dar glaudžiasi dvigubai daugiau regioninių bei tautinių mažumų kalbų. Mūsiškė, lietuvių, kuria kvėpuojam, kalbam ir sapnuojam, priklauso pirmajai grupei. Apie mažą jos kertelę – kaip europiniai teisiniai dokumentai ir kiti informaciniai rašiniai sužimba ekrane mūsų gimtąja kalba, apie tuos, kurie juos ja „prakalbina“, bei apie savąjį gyvenimą svetur pasakoja šiauliškė Kristina Bagdonaitė, dabar – vertėja Europos Komisijos Vertimų raštu padalinyje. 

 

„Prisimenu, mus, mažučius, capt už rankyčių ir tipenam sau į anglų kalbos pamokas“,- antrokės žingsniais Šiaulių Didždvario vidurinės mokyklos, dabar gimnazijos, koridoriais veda Kristina. Pagauni tokių mažių vaizduotę ir domesį – ir jie ištikimai tavo. „Taip ir padarė mūsų mokytoja Elvyra Balčiūnaitė – Anglija, su pilimis, karaliais ir karalienėmis, mažam vaikui atrodė t-o-k-i-a magiška šalis, - juokiasi Kristina, bandydama prisiminti tuomet išmoktas dainukes. - Ne visus žodžius suprasdavau, bet ar mažam tai svarbu?.. Dar – Valentino dieną, apie kurią tada niekas dar nė girdėt negirdėjo, švęsdavome“. Per ją, Kalėdas ir kitas „duris“ mokytoja įvesdino mažius į pasaulį, kuris užbūrė. 

 

Paskui Kaunas – svarbi stotelė, naujas etapas, nauji žmonės. Ten, Vytauto Didžiojo universitete prie anglų „prisišvartavo“ prancūzų, ispanų ir vokiečių kalbos. „Žiauriai intensyvu buvo, bet suderinti – įmanoma. Ir mokė jų ten labai efektyviai“, - pasakoja Kristina. 

 

Laikinoji sostinė, beje, nebuvo pirmasis Kristinos sparnų pakėlimas: jos mokykla draugavo su švedų miestu Siolvesborgu, tad ji buvo tarp kelių kitų metus besimokiusių toje šaly: „Ten nuvažiavome nežinodami kalbos, o į metų pabaigą jau ir rašto darbus ja rašėme“. 

 

 

Po magistro vertimo studijų Vilniaus universitete kalbos tapo pagrindine Kristinos korta į profesinį pasaulį. Iš pradžių ji – tarp dviejų krantų: „Labiau traukė vertimas žodžiu, bet man svarbu gerai įsiklausyti, pagalvoti, kaip teisingiau, gražiau išreikšti mintį – tai būdo bruožas, kišantis koją vertėjui žodžiu“.

 

Nuo ko pradėti pasirinkus vertimą raštu? „Teisybę sakant, aiškios vizijos neturėjau – buvau atvira, dairiausi, laukiau, kas išnirs. Neidealizavau savo profesijos: žinojau, kad ji turi savų pliusų ir minusų“, - prisimena Kristina. Laimė ar ne, kaip tik tuo metu plūstelėjo skelbimai, siūlantys vertėjams darbą Europos institucijose. 

Kai laimikis jau kišenėj – laikas krautis lagaminus į Liuksemburgą: „Nepasakyčiau, kad ten traukė, bet nepabandyti – irgi apmaudu. Galvojau – važiuoju trumpam. Ir va, prašau, ligi šiol negrįžtu“. Juokiasi. 

 

Kai 2004-aisiais net dešimt Rytų ir Vidurio Europos šalių viena didele banga tapo Europos Sąjungos kūnu, iš tiek pat šalių ir vertėjai, vis po vieną kitą, ėmė skrebenti vertimus į savo gimtąsias  kalbas: „Buvo labai smagu – daug naujų žmonių, visi jauni, toks dinamiškas dinamiškas skirtingų kultūrų kokteilis išėjo“.

 

 

Rimtoji viso reikalo dalis vis dėlto buvo teisinius dokumentus, vėliau virsiančius įstatymais, „prakalbinti“ gimtąja kalba. Ne visada čia viskas kaip sviestu patepta ėjosi – tekdavo rašyti, braukyti, tartis, vėl keisti, naujus terminus išradinėt. Kiek nuobodoka? „Priešingai – labai naudinga patirtis. Pakankamai prakaito nuliejęs įsibėgėjimas, bet įgijau tvirtus pagrindus, geriau supratau, ko iš manęs tikimasi“, - sako Kristina. 

 

Šalia nenutrūkstančio bruzdesio daugiakalbiuose koridoriuose, kitas Kristinos energijos šaltinis buvo šokiai: salsa, flamenko ir argentinietiškas tango. Pastarasis – vienas iš gražiausių šokių. Ir nuotaika jo ypatinga: tarsi mistinė, bet kartu ir romantiška, nepriklausoma. Šokiai Kristinai – didžiausia aistra. „Pradėjusi mokykloje vos šešerių, jau nebeklausi „kodėl“ ir „kam“ – tai taip natūralu, kad nė neįsivaizduoji, kaip be to būtų galima. Kaip be valgymo. Ypač pradžių pradžią mokykloj, „Šėltinyje“, mūsų vadovus Violetą ir Romualdą Laugalius, su tokia šiluma širdy prisimenu…“ - prisipažįsta. 

 

 

Visada  toliau savo nosies pamatyt norėjus ir godi naujų patirčių – dabar Kristina Briuselyje, į kurį ją atviliojo Europos Komisijos interneto svetainei rašytų tekstų vertimai: „Taip, tai – ne literatūrinis vertimas, bet žymiai labiau kūrybines jėgas išjudina!“ 

Be to, unikali patirtis tą patį tekstą sinchroniškai versti su kolegomis iš visų Europos šalių ir paskui matyti jį išdygstantį visomis 23-imis oficialiosiomis Europos Sąjungos kalbomis. „Dar labai smagus jausmas, kad visos kalbos čia „lygios“: ar tai būtų milžinė Lenkija, ar nykštukė Malta – vertėjų iš abiejų jų yra tiek pat todėl, kad visur žmonės svarbius europinius tekstus galėtų skaityt savo gimtąja kalba“.

 

Žinia, vertėjai kaip į patį pačiausią lobį įsikibę į kalbas. Štai vienas vertėjas, vos į ketvirtą dešimtį įsiritęs graikas, gali versti iš veik trijų dešimčių kalbų! Jų mokymasis čia labai skatinamas – vieną kalbą perkandai, kuprinę ant pečių ir gali į kitą kibti. „Be to, būna pietūs pracūziškai, vokiškai, itališkai ir dar galybe kitų kalbų, per kuriuos kalbi tik ta kalba, tad ją išmokęs gali ne tik josios gyvastį palaikyt, bet ir ją tobulinti“ - priduria Kristina. Beje, ir lietuviškų pietų būta, mat dvi geros dešimtys kolegų buvo atsivertę mūsų kalbos vadovėlius.

 

 

Tapatybės klausimas Kristinos kol kas nekamuoja: „Briuselis – tarptautinis miestas, čia tiek žmonių iš svečių šalių, o ir patys belgai juk „nevienarūšiai“, nevienakalbiai. Tiesiog pripranti, kad čia visko pamatysi, išgirsi ir galų gale, kad ir tu pats esi to visko dalis“. Bet Kristinai norisi dar tirštesnių įspūdžių ir naujovių, o kur jų prisigaudysi daugiau, jei ne kelionėse? Tad vos tik atostogos ima raibuliuoti kalendoriaus paraštėse – ji remia akis į žemėlapį, galvodama, ką šįsyk tyrinės. Jau apibėgtas geras gabalas Europos, Pietų bei Šiaurės Amerikoj būta – ir tai dar ne viskas.  

 

Vis dėlto sultingos kekės naujų įspūdžių, regis, niekad nebus pajėgios kautis su praeitimi: „Kai pagalvoju apie Šiaulius, vaizdai būriais atgyja: kaip kieme žaidžiau su geriausiom draugėm, kaip paauglystėj „šlifuodavau“ bulvarą ir amfiteatrą. Kiekvienas jų užkaboris iki skausmo pažįstamas, o dažnas – gyvas ir romantiškais, linksmais nutikimais.

Prieš porą metų su klasės draugais buvome pargrįžę į savąją mokyklą. Su auklėtoja, amžiną atilsį, Genute Rudiene prisiminimų keliais visi ėjom. Ji visokių smulkmenų buvo sukaupus iš mūsų „žalios“ praeities – negrabiai pakeverzotų pasiaiškinimų, mokytojų pastabų. Tuomet tikrai susimąstai, tarsi iš naujo pamatai, kad turėta nepakartojamų mokytojų, o ir patys moksleiviai buvo gyvas sidabras… Tad kur suksi kur nesuksi –  mokykla buvo karščiausias vyksmo centras, veik viskas sukosi aplink ją, ten sutiktus žmones. Ir visa tai taip giliai širdy sėdi. Gal tai, bent iš dalies, ir vadina šaknimis?“

Smalsu patyrinėti Kristinos ir jos kolegų lietuviškai „prakalbintus“ Europos Komisijos tinklapio puslapius (http://europa.eu/index_lt.htm)? O gal net maga paragauti jų, vertėjų, duonos? Jei taip, 17-mečiai jėgas gali išbandyti kasmet rengiamame konkurse Juvenes Translatores (http://europa.eu/rapid/pressReleasesAction.do?reference=IP/10/1082&format=HTML&aged=0&language=LT&guiLanguage=en).