Dosjė: Robertas Šimkevičius. Kapinių duobkasys, turintis 16 metų stažą. Per metus vidutiniškai iškasa 300 kapaduobių. Per visą savo karjerą jų yra iškasęs apie 5000-6000. Mėgsta humorą („kitaip čia nedirbčiau”), tačiau ne visi ir ne visada supranta jo pokštus, o naktimis visai nesapnuoja negyvėlių.

- Leninas yra pareiškęs: „Proletariatas – buržuazijos duobkasys”. Ar daug esi iškasęs duobių šiuolaikiniams pasiturintiems buržua?

 

- Aišku, kad daug. Nesu skaičiavęs atskirai. Nors paprastų žmonių užkasiau dar daugiau.

 

- Galbūt kada nors per visą 16 metų karjerą teko „užsiiminėti meile” kapinėse?

 

- Ne. Jokių čia... (Juokiasi.) Tokių „šposų” čia nėra buvę. Gal kiti ir... Čia nuo duobkasio priklauso.

 

- Ar turtingiems klientams kasi gilesnes duobes, ar tokias pat, kaip ir likusiems?

 

- Kasu vienodas... Tie patys du metrai visiems - ar turtingas, ar vargšas.

 

- Turbūt dažnai naktimis sapnuoji košmarus, pavyzdžiui, kad tave kažkas už kojos traukia žemyn?..

 

- Jeigu metai lietingi, būna, pavargęs sapnuoju, kaip peršlapusi žemė kasant griūna, virsta į duobę, o aš semiu ir metu lauk iš paskutiniųjų... Bet kad kas čiuptų už kojos – nėra buvę.

- Ar prie šio darbo, kaip ir visų kitų, priprantama? Ar jauti kokias viduje kylančias neigiamas emocijas, kai eilinį kartą prie duobės atveža mirusįjį?

 

- Liūdniausia, kai laidojami vaikai arba jauni žmonės. Prie mirties artumo priprantama. Būtų neįmanoma dirbti, jeigu viską dėtumeisi į sau širdį.

 

- Nuvažiuoji, tarkime, į balių, į giminės susilėkimą ar pan. Kaip reaguoja aplinkiniai, kai sužino, koks tavo darbas?

 

- Mažai važiuoju – nėra laiko. Geriau jau namuose - čerkšt. Be turiu palaikyti formą - negaliu pernelyg atsipalaiduoti. Kadangi visi žino tą mano darbiuką, kaskart prie stalo pradedama kalbėti, neva, jeigu kas per daug išgers – palaidosim be rūpesčio (duobkasys yra čia pat) ir t. t. Buvo žmonikės 30-metis. Padarėme baliuką. Svečiai susipažindami prisistato. Aš save „ant juoko” pristačiau kaip „žmogus-kastuvas”. Tačiau buvo, kas nesuprato, tarp jų ir muzikantai...

 

- Situacija: darbuojiesi vienas kapinėse. Sutemo. Staiga pamatai tavęs link grėsmingai artėjančią keistą žmogystą. Kaip ginsiesi: malda ar kastuvu?

 

- Nėra taip buvę... Jeigu būtų? Neščiau muilą su dviračiu, kuriuo važinėju po kapines, ir viskas.

 

- Ar patinka žiūrėti filmus apie zombius?

 

- Ne. Tokios nesąmonės – nervams negerai. Kas kita žiūrėti „bojeviką”, kur kovojama už teisybę. Tokie filmai labai man patinka. O zombiai... Nesąmonė. Kaip užsienyje tokių filmų prikuria? Labai patinka mistika, su intrigėle, pavyzdžiui, kai per avariją žuvęs žmogus vaikšto tarp gyvųjų nematomas. Arba filmas „Dvasia” su D. Mur pagrindiniame vaidmenyje.

 

- Ar yra pasitaikę girdėti keistus mirusiojo artimųjų pageidavimus? Pavyzdžiui, vieną kartą mirusiam čigonui į kišenę įdėjo mobilųjį telefoną...

 

- Yra buvę. Laidojome „donelaičiuose” į tą pačią duobę, kur prieš 20 ar 30 metų buvo palaidotas kitas. Artimieji paprašė iš anksčiau palaidotojo kišenės ištraukti nuotraukas. Tai va, teko pasikrapštyti: karstas sutrūnijęs ir iš to žmogelio nieko nebelikę. Nuotraukų irgi rasti nepavyko - suirusios.

 

- Sakei, jog sunkiausia, kai laidojami jauni žmonės. Kas tokiais atvejais lengviau: iškasti ar užkasti duobę?

 

- Iškasti. O užkasti iš viso nenorėčiau.

 

- Jeigu turėtumei galimybę laiku sugrįžti atgal, ką per vis labiau norėtumei pakeisti savo gyvenime?

 

- Hmm... Nepirkčiau mašinos. Turėjau „Isuzu”. Važiavo vos dvejus metus, o paskui variklis atsakė. Nusipirkčiau kitokią. Gal dar mokykloje anglų kalbą labiau mokyčiausi. Šiaip gyvenimu esu patenkintas.

 

- Taip jau viskuo ir patenkintas?

 

- Nevisai. Kainos neteisingos. Taip ir parašykit. Šiuo metu Kaune už iškastą duobę moka 600 litų, o Šiauliuose - tik 350 litų. Ten smėliukas, lengva, o užsirautų ant tokio molio, kaip čia, kažin kaip dar būtų.

 

- Jeigu dėl kažkokių priežasčių nebegalėtumei dirbti savo darbo, ko griebtumeisi?

 

- Neįsivaizduoju. Pagalvoju, tačiau tokioje ekonominėje situacijoje sunku būtų ką susirasti. Jeigu gyvenčiau vienas, maučiau į užsienį daug negalvodamas. Bet yra šeima.

 

- Ar dažnai pagalvoji apie savo mirtį?

 

- Aišku, kad galvoju. Jei ir ne kiekvieną dieną, tai kas antrą tikrai. Juk nuolat ir kasdien matau atvežant mirusius. Per daug nesigilinu, bet susimąstau...

 

- Pabandyk apibūdinti save trimis žodžiais...

 

- Užsispyręs, kruopštus, prie humoro (net jeigu ir ne visi jį supranta).

 

- Aplink kasamą duobę – žemių krūvon susmeigti 6 kastuvai. Kam tiek daug?

 

- Kai nuo intensyvaus darbo vienas užkaista, imu kitą... (Juokiasi.)

 

Visokius makabriškus klausimus pašnekovui uždavinėjo Romualdas BALIUTAVIČIUS, o duobėje jį pozuoti vertė Vadimas SIMUTKINAS