Danguolė Petraitytė: „Šiauliai - provincija, bet tik gerąja prasme”.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Paradoksalus Šiaulių dramos teatro aktorės Danguolės Petraitytės sceninis gyvenimas: dar būdama studentė ji vaidino senutes, pirmaisiais darbo teatre metais - brandžias moteris, paskui prasidėjo paauglių merginų vaidmenų periodas. Danguolei Petraitytei lemta vaidinti ir pagrindinį koketės Mirandolinos vaidmenį, ir nebylią Pelę antrajame plane. Sukurti kaprizingos Karalaitės personažą, ir geraširdę Kiaulaitę, ir neužmirštamąją Baltąją stirną...

 

Pati Danguolė mano, kad taip ir turi būti, juk ji - charakterinė aktorė. Aktorė, kuri visada norėjo tik viena - kuo įvairesnių vaidmenų.

 

- Mus, septynis Dalios Tamulevičiūtės kurso aktorius, pakvietė dirbti Šiauliuose 1996 metais, bet likome keturiese: Dalius Jančiauskas, Jūratė Budriūnaitė, Inga Norkutė ir aš. 

 

O iš trijų išvažiavusių kolegų tik Darius Gumauskas dar dirba teatre Vilniuje, antroji įstojo į teisę - tapo advokate, trečiasis baigė režisūrą Lenkijoje, o kadabar veikia - net nežinau. 

 

Aš, tiesą sakant, niekada neplanavau gyventi ir dirbti Šiauliuose. Tai nebuvo ne mano miestas nuo pat vaikystės: prisimenu kaip su tėvais čia atvažiavome pirkti dviratuko, bet taip jo ir negavome. Tai man buvo viskas, nuo tada sakiau sau ir kitiems, kad niekada čia nevažiuosiu, čia negyvensiu, nedirbsiu... 

 

O kaip likimas pasuko. 

 

Atvažiavome, nes mums čia pasiūlė konkrečius vaidmenis tuometinis Šiaulių dramos teatro vadovas Rolandas Atkočiūnas. O ko labiausiai reikia jaunam žmogui? Tik darbo, darbo, darbo...

 

- Ir darbo gavote...

 

- Taigi, atvažiavome ir vaidmenis gavome, nors ir ne žadėtuose spektakliuose: vieni bendrakursiai su režisieriumi Gaidžiu statė komediją, o mudvi su Jūrate vaidinome stiuardeses Peterio Stoičevo režisuotoje Markus Michel pjesėje „Varnų šokis”. Ir manau, kad mes visai neblogai pasirodėme, nes režisierius mudvi labai gyrė. 

 

Ir apskritai tai buvo gan įdomus spektaklis, tik gal kiek per anksti pastatytas, nes šiuo metu jis eitų kuo puikiausiai su visa gyva muzika, su tikrais muzikantais, o mums tai buvo gera patirtis. 

 

Po to prasidėjo mano gal geriausi vaidmenys, už kurių labiausiai užsikabinau, - režisierės Reginos Steponavičiūtės pastatymuose. Nežinau, ką ji manyje atrado,  ką manyje matė, bet režisierė manimi tikėjo, o tai man buvo labai svarbu. Nors ji su manimi visą laiką griežtai, gal net nuožmiai elgėsi (juk mes nesame draugės), bet Regina Steponavičiūtė sugeba taip išreikalauti, kad vis savyje kažką nauja atrandu. Už tai esu jai labai dėkinga. 

 

O su režisiere pradėjome nuo „Skudurinės Onutės” pasakų motyvais: tai buvo tikrai labai mielas, man artimas (tikriausiai mano prigimtį labai atitiko) vaidmuo. Už šį vaidmenį gavau ir Kultūros ministerijos apdovanojimą, ir Šiaulių dramos teatre žiūrovų laiškai pasipylė... Tik gaila, kad tai buvo vaikiškas spektaklis, kurį mato tik tėveliai ir vaikai.

 

Smagu su režisiere buvo ir suaugusiųjų spektakliuose dirbti - vaidinti Melitą Hiljermės Fiheiredo „Lapėje ir vynuogėse”, Šelbi Roberto Hartlingo „Plieninėse magnolijose”, Katriutę „Veronikoje” Antano Vienuolio apsakymų motyvais, dabar - Mirondoliną Carlo Goldoni „Viešbučio šeimininkėje”. 

Tikrai įdomių vaidmenų turėjau šios režisierės pastatytuose spektakliuose.

 

Teko man ir garbė su režisieriumi Algimantu Pociūnu dirbti - vaidinti ponią Witold Gombrowich „Jungtuvėse”, Tamošiūnaitę Sigito Gedos „Inteligentiškame beprotnamyje”, Marcelę Kazio Borutos „Baltaragio malūne”, ir su maestro Gyčiu Padegimu Marijos Lado „Labai paprastoje istorijoje”, ir su jaunu režisieriumi Albertu Vidžiūnu. Beje, už antraplanį vaidmenį būtent pastarojo režisuotame spektaklyje šią vasarą gavau apdovanojimą. Įdomi ir gauta patirtis dirbant su tokiu formos režisieriumi kaip Albertas Vidžiūnas.

 

Tačiau vidujai artimiausi yra Reginos Steponavičiūtės man skirti vaidmenys.

 

- Beveik neminite vaikiškų spektaklių, nors dauguma žiūrovų su nostalgija prisimena jūsų sukurtą Baltąją stirną...

 

- Taip, šis vaidmuo Eduardo sauliaus Pauliukonio režisuotoje pjesėje „Baltoji stirna” Džeimso Terberio pasakos motyvais buvo labai gerai ir kritikos Vilniuje įvertintas. 

 

Tačiau už tokią sėkmę pirmiausią turėčiau dėkoti mūsų gerbiamam aktoriui Sigitui Jakubauskui. Tai jis pasiūlė Baltajai stirnai kaukšėti kastanjetėmis. Ir tai tiesiog prilipo: atsirado ir scenos judesys, ir charakteris, ir viskas. O tai, ypač judesys scenoje, man yra labai svarbu...

gaila, kad šis spektaklis ėjo tik kokius dvejus metus - po to išvažinėjo visi. 

 

Taip, labai ryškūs tie vaikiški spektakliai. Ir apskritai - pas mus, Šiaulių dramos teatre, spektaklius vaikams stato daug sudėtingesnius nei suaugusiems. Štai kad ir Nijolės Mirončikaitės režisuotos „Sausio žibuoklės” pagal Samuilo Maršako pasaką, kur karalaitę vaidinu - Dieve tu mano, tarp kokių įvairiausių santykių, aplinkybių tenka laviruoti... Kuriame suaugusiųjų spektaklyje tiek yra? 

 

Gerai kad mūsų vaikiški spektakliai yra ne kaip vaikams, nes kai pasižiūri kitų teatrų vaikiškus spektaklius, tai daugybė štampų išlenda: „vaikučiai, mažučiai...”

 

- O kurie pagrindiniai vaidmenys jums pačiai labiausiai įsiminė?

 

- Didelių pagrindinių vaidmenų nebuvo daug. Gal tik Šelbi „Plieninėse magnolijose”, Mirandolina „Viešbučio šeimininkėje”. O „Baltojoje stirnoje” vaidmuo lyg turėtų būti pagrindinis, bet iš tiesų - antraplanis...

 

Žinote, visai neseniai perskaičiau mano mylimiausios aktorės Eglės Gabrėnaitės interviu, kur ji sako turėjusi du įsimintiniausius vaidmenis: vieną - nebylų, o kitą - Ranevskajos... Taip ir aš turėjau vieną tokį nebylų, bet įsimintiną vaidmenį Vytauto V. Landsbergio režisuotame Boriso Vijano „Lelijos romanse” - Pelės...  

Kadangi šis vaidmuo nebuvo konkrečiai įvardytas, tai niekas ir neatspėdavo, kad vaidinu Pelę. O ir toji Pelė buvo kažkokia mistinė, simbolinė, nebyli...

Bet ją vaidinti tikrai labai įdomu buvo - gana ryškuspersonažiukas, kuriam suvaidinti reikėjo visą savo vidų sutvarkyti, jog kiekvieno personažo pajutimai  atsispindėtų tavo akyse. Daugelis žiūrovų, atsimenu, net stebėdavosi: ką ji ten padaro, kad net nemirksi?..

 

Ir tokie personažai yra įdomus patyrimai.

 

Kartais gauni tik epizodą spektaklyje ir tavo personažas taip sužiba, taip tu jame atsiskleidi, taip jis pasidaro reikalingas visam spektakliui. O kartais ir didžiulis vaidmuo tau nelimpa, nėra artimas, nors įdedi tiek dūšios, tiek darbo, jėgų... O jeigu spektaklyje kas nors nesiseka, tai labai ilgai tai atsimeni, tai tiek jis tau kainuoja nervų. Net jei žiūrovai to nepastebi (vaidinant spektaklį ilgiau atsiranda užtikrintumas, viskas atrodo taip ir turi būti), bet vis tiek dūšioje kažkas kirba, kažkas negerai, ir viskas...

 

- Ką manote apie aktorių amplua?

 

- Nežinau, ar amplua yra gerai ar negerai. Nors... 

 

Man yra artimesni charakteriniai vaidmenys, nors turiu ir lyrinių - jie irgi man labai artimi, suprantami. Tačiau charakteriniai - mano arkliukas, su kuriuo tikrai gerai jaučiuosi.

 

O žinote, keista, bet Teatro akademijoje labai mėgau per laisvus etiudus vaidinti senutes - ryškios išorės, ryškaus charakterio, kai pradėjau dirbti  Šiaulių dramos teatre - iš karto pradėjau vaidinti moteris, gerokai vyresnes už save. Po to... (jūs juoksitės) prasidėjo daug įvedimų - pradėjau vaidinti jaunutes merginas, tiesiog mergaites. Tada net išsigandau: Viešpatie, ką daryt... Teko paieškoti, kažką atrasti ir, atrodo, pavyko, nes mane sužavėjo jaunų azartas, bebaimiškumas, nesusitaikymas, veržlumas. 

 

Dabar vėl gaunu vaidmenis savo amžiaus moterų - ir pas Albertą Vidžiūną, ir pas Reginą Steponavičiūtę. 

 

- Kokio amžiaus buvo jūsų vaidinti žvėreliai?

 

- Gaila, kad čia nedaug turiu patirties. Net gaila, kad vadinau tik asiliuką - o tai man labai patiko. Jis buvo toks susimąstęs, nerimastingai laukiantis savo gimtadienio ir aplinkinių dėmesio, ir toks panašus į tuos vienišus žmones, kurie sėdi, dejuoja, bet niekur neina prašyti pagalbos, net nebando bendrauti su kaimynais, tegul ir nusinešus kokį pyragaitį pasėdėti prie arbatos puodelio. Buvo ir Kiaulės vaidmuo „Labai paprastoje istorijoje” labai gražus, nes Gytis Padegimas labai sugeba įvesti į spektaklį. Šio personažo pagrindu tapo mintys apie dar negimusį kūdikėlį ir viskas labai gražiai susidėliojo, nebeliko perdėto Kiaulės naivumo, o tik siekiamybė suvokti, kas tokio gali nutikti, kad žmonėms taptų nebereikalingas mažas žmogutis. 

 

Mano brolis po šio spektaklio pasakė ir juokęsis, ir vos neapsiverkęs, kai tėvai su seneliais paima kūdikėlį ant rankų ir jį vadina gražiausiais žodžiais...

Dieve mano, tokia graži šioje istorijoje pati idėja, visa gyvenimo filosofija. O Kiaulaitė - toks mielas, švelnus personažas. 

 

- O Šiauliai dar netapo mieli? Juk jūs vis dar čia.

 

- Manau, kad Šiauliuose likau dėl šeimos. Nors buvau kviečiama dirbti į dramos teatrą Panevėžyje, kuris visai netoli mano tėviškės, mano sodybos, bet likau... O ir Šiauliai netoli tėviškės.

 

Taip, atrodo, vis dėlto mane sulaikė šeima, nes jei šeimoje gerai, tai ir darbe gerai, ir miestą įsimyli. Ir kas Šiauliuose gali būti blogai? Dabar aš jokiu būdu nenorėčiau būti Panevėžyje, nes dabar Šiauliai - tiesiog atgimstantis miestas: čia ir daug studentų, ir menininkų, ir muzikų, ir puikių aktorių, ir tiesiog puikių žmonių. Galų gale - čia yra ir Šiaulių dramos teatras. 

 

Dabar aš myliu šį miestą ir man jame gera. O jei ko ir trūksta - tai tik upės.  Daugiau nieko!