Daugiau nei trejus metus Lietuvoje gyvenantis italas interviu metu paglosto želiančią barzdą ir juokdamasis prisipažįsta, kad rytais labai tingi ją skusti. 

Aušra LAURINKIENĖ 

„Man nesuvokiama, kaip lietuviai, atėjus sunkmečiui, gali taip lengvai palikti gimtinę... Juk taip sunkiai kovota dėl jos Nepriklausomybės, o dabar neliko nė lašo patriotizmo? Mūsų šalyje – viskas kitaip...” - laužyta mūsų kalba sako 36-erių italas Alfonso Poccia. 

 

Lietuvoje daugiau nei trejus metus gyvenantis vyras, paklaustas, kodėl pats nusprendė išvykti iš gimtosios Italijos, atsako: „Nėra tikslaus atsakymo... Man reikėjo pakeisti aplinką, norėjosi ramybės, nes Italijoje gyvenimas virte virė”. 

 

 

Gruodžio 1-ąją bus lygiai treji metai, kai Alfonso Poccia vaikšto Šiaulių miesto gatvėmis. Ne paslaptis, kad daugeliui lietuvių, išgirdus vardą Alfonso, mintyse iškyla tingaus, visą laiką alų maukiančio moters išlaikytinio vaizdas. 

 

Paklaustas, ar teko susidurti su šiuo stereotipu, Alfonso nusijuokia: „O taip. Kai lietuviams pasakau savo vardą – daugelis šypteli. Tik po kurio laiko sužinojau, kad mano vardas siejasi su tokiu vyro paveikslu”. Anot pašnekovo, Italijoje vardas Alfonso turi kitą sąsają – donžuano (vyro, turinčio daug moterų, - aut. past.)

 

Tiesa, italas dievagojasi, kad neatitinka nė vieno apibūdinimo: „Esu rimtas, geras ir protingas vyras. Neieškau trumpalaikių santykių – norisi pagaliau sukurti šeimą. Aš ieškau moters”. Alfonso Poccia sako į Lietuvą atvykęs ne laimės ieškoti, o įkurti savo verslą ir pradėti ramų gyvenimą: „Italijoje mūsų šeima turėjo restoraną, vėliau įkūriau vadinamą Pubą. Tačiau man nusibodo nuolatinis lėkimas, didelis tempas ir rūpesčiai, jei į darbą neateina kuri nors padavėja. Šiek tiek pasisvečiavęs pas pusbrolį Švedijoje, nutariau atvykti į jūsų šalį ir čia įsikurti”.

 

 

Kadangi pašnekovas prabyla apie svajonę sukurti šeimą, smalsaujame, kokį įspūdį italui palieka gražiausiomis pasaulio merginomis tituluojamos lietuvaitės: „Tikrai nesakysiu, kad visos yra gražios, tačiau tokių merginų Lietuvoje netrūksta. Tačiau svarbiausia – ne grožis. To neužtenka... Kuo lietuvaitės kitokios, nei italės? Mūsų šalyje merginos – paprastesnės. Eidamos į parduotuvę ar vykdamos į darbą jos rengiasi patogiai, per daug nesipuošia, o lietuvaitės stebina savo puošnumu. Rytą ar vakarą jos – pasitempusios, susitvarkiusios”. 

 

Alfonso Poccia tikina daug dėmesio nesulaukiantis ir nesireklamuojantis, kad yra italas, tačiau su merginomis bendrauti nevengiantis: „Žinoma, žmonos sau ieškau ne naktiniame klube. Pastebėjau, kad dieną Lietuvoje žmonės būna vienokie, o nuėję į naktinį klubą – kitokie. Tarsi balta ir juoda. Klubuose tinkamą merginą vargu ar sutiksi. Ten viskas – nerimta. Beje, pastebėjau, kad neverta sakyti, jog esu italas, nes daugelis pagalvoja, kad užsienietis turi daug pinigų ir bando išpešti naudos. Man tai – nepriimtina. Moteris turi susižavėti mano charakteriu, o ne kilme ar piniginės tūriu”. 

 

 

Kas du–tris mėnesius į Italiją grįžtantis Alfonso Poccia – su mama Laura ir sesers bei brolio dukromis.  

 

 

Ko čia, Lietuvoje, labiausiai trūksta italui? „Bendravimo, - nė negalvojęs sako Alfonso Poccia. -  Mūsų šalyje į kavinę ar barą užsukęs žmogus nusiperka kavos ir su padavėju bendrauja apie nieką – orą, laiką, klimatą ir panašiai. Lietuviai kitokie – nusiperka kavos, tyliai ramiai išgeria ir išeina. Apskritai pastebėjau, kad su lietuviais bendrauti kur kas sunkiau... Jie – lyg užsisklendę. Žinoma, aš jiems – nepažįstamas, tačiau kas neleidžia pakalbėti apie orą? Juk neklausiu: „Kur tu gyveni”, - juokiasi vyriškis. - Beje, mes, italai, su draugais einame susitikti tą akimirką, kai užsinorime, o ne planuojame savaitę į priekį. Man keista, kai lietuviai sako, jog susitikimą reikia atidėti, nes jiems ryte reikės eiti į darbą. Na ir kas? Juk nebūtina sėdėti iki šešių ryto. Susitinki, išgeri kavos ir eini namo. Kur problemos?”. 

 

Ledainę Šiauliuose įkūręs vyriškis netrukus pakyla nuo stalelio ir skuba aptarnauti būrio paauglių. Šmaikštaudamas su pirkėjais, jis sulaukia šiltų šypsenų ir klausimų: „Iš kur tu kilęs? Tu – armėnas, gruzinas ar italas?” - smalsauja klientai. Greit apsisukęs Alfonso Poccia mums sako: „Štai – puikus bendravimo pavyzdys. Kai klientų daug – visi čiauška ir juokauja, o kai ateina po vieną – nuleidžia galvą ir nedrąsiai paprašo ledų”. 

 

Lietuviškai kalbantis italas juokiasi, kad mūsų kalba – tikras galvos skausmas: „Lietuvių kalbos gramatika yra labai sunki. Pavyzdžiui, pas jus galima sakyti ledai, ledų, ledams, o Italijoje tai – vienas žodis „gelato”. Kai girdi tiek daug vieno žodžio variantų, atrodo, kad tai – skirtingus daiktus apibūdinantys žodžiai”, - sako Australijos lietuvių sukurtame interneto puslapyje mūsų kalbos  mokęsis vyriškis. 

 

Italas Lietuvoje ne tik rūpinasi savo verslu, bet ir siekia dainininko karjeros. Tiesa, kol kas Alfonso Poccia pavardė – mažai kam žinoma. „Kodėl? Nes kol kas per daug nesireklamuoju, o ir laiko tam itin daug neturiu. Italijoje koncertuodavau šventėse, vestuvėse ir kavinėse. 

 

Čia vyras taip pat spėjo surengti kelis pasirodymus. „Kodėl nesukate jau daugelio pramintu realybės šou keliu?” - klausiame. „Draugai buvo užpildę anketą į „Lietuvos talentus”, tačiau pakvietimo į televiziją taip ir nesulaukiau”, - šypteli pašnekovas. 

 

Jis tiki, kad ateityje jo muzikinė karjera pakryps gerąja linkme: „Kol kas koncentruojuosi į darbą. Praėjusiais metais man pačiam čia buvo sunku išsiversti. Šiemet jau – kur kas geriau”. Vyras sako, kad atvykus į Lietuvą Šiauliuose buvo perpus daugiau žmonių: „Dabar pusė jų – išvykę. Nesuprantu, nejaugi lietuviams nerūpi, kas bus, kai jie panorės čia grįžti? Taip kovojote už Nepriklausomybę, o ištikus rimtai krizei skubate krautis lagaminų...”

 

 

Kalbėdamas apie jo namais tapusią Lietuvą, Alfonso Poccia negaili kritikos strėlių: „Jūsų šalyje – mažai gamybos ir daug importo. Čia nuėjęs į parduotuvę randi daug kitų šalių produktų, kurie nepasižymi kokybe. Tarkime, jūsų prekybos centrai pigiai nusiperka arbūzų, o į parduotuvę užėjęs žmogus, kuris niekada jo neragavo, nusiperka, suvalgo ir, nusprendęs, kad jis – neskanus, daugiau arbūzo nebenori...”

 

Italo teigimu, jam labai sunku pasigaminti tikrų itališkų spagetti: „Nuėjęs į parduotuvę paimu kečupo buteliuką ir matau, kad jame – vos dvylika procentų pomidorų. Kaip galima skaniai pagaminti patiekalą?! Paprasčiausiam italų patiekalui – spagetti su pomidorais, reikia gerų makaronų, šimtaprocentinio alyvuogių aliejaus ir pomidorų pastos, kurios sudėtyje būtų vien pomidorai. Jei imsime viską, kas pasitaikys po ranka ir nežiūrėsime kokybės, skanu nebus... O lietuviai importuoja pigų, bet nekokybišką produktą”. 

 

Paprašytas „Šiaulių naujienų” skaitytojams atskleisti bent vieną tikrą italų receptą, vyras nusijuokia: „Niekada negaminu iš receptų knygų ir nematuoju proporcijų – viską darau „iš akies”. Atsidarau šaldytuvą, pažiūriu, kas guli lentynose ir improvizuoju. Deja, bet neturiu nė vieno recepto. Viską darau taip, kaip darė mano mama. Viskas - atmintyje”. 

 

Iš Italijos Spigno Saturnia (LT) miestelio kilęs Alfonso Poccia sako, kad artėjanti žiema mūsų šalyje jam bus ketvirta: „Du šaltieji sezonai buvo pakenčiami, o vienas – per šaltas. Tikiuosi, kad šią žiemą bus šilčiau, - juokiasi kas du–tris mėnesius į gimtinę grįžtantis vyras. - Įdomu tai, kad mano miestelis žymimas LT raidėmis – kaip jūsų šalies sutrumpinimas. Italijoje tai nurodo „Latina” provinciją”. 

 

46 metrus virš jūros lygio įkurtas Spigno Saturnia (LT) miestelis – nedidelis. Jame gyvena beveik trys tūkstančiai žmonių. „Italijoje liko visi draugai, pažįstami. Į Lietuvą atvykau vienas pats. Nesu avantiūristas, kuris į nuotykius puola stačia galva. Save apibūdinčiau kaip realistą – optimistą. Jei kas nenusiseka – nenuleidžiu rankų, ieškau išeities ir keblios padėties. Ko palinkėčiau „Šiaulių naujienų” skaitytojams? Daugiau optimizmo, puikios nuotaikos ir šypsenų”. 

46 metrus virš jūros lygio įkurtas Spigno Saturnia (LT) miestelis – nedidelis. Jame gyvena beveik trys tūkstančiai žmonių.

Nuotr. iš asmeninio Alfonso Poccia albumo