Trumpas dosjė: aktorė Nomeda Bėčiūtė gimė 1965 m. Vilniuje. 1990 metais baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją bei pradėjo dirbti Šiaulių dramos teatre, kur sukūrė kelias dešimtis vaidmenų.

- Ar tą faktą, kad į redakciją pasirinkote ateiti pati ir dar pėsčia, reikėtų suprasti, jog nepraleidžiate progos judėti, kai tik galima?

 

- Vaikščiojimas svarbu, ir ne vien tai. Juk įdomu pakeisti aplinką, pasižiūrėti, kaip žmonės gyvena, pasidairyti, kad dedasi gatvėje?

 

- Ar tikite suaugusių žmonių pasakomis?

 

- Aš apskritai tikiu pasakomis.

 

- Viename iš savo interviu supriešinote Rubenso moterį ir vadinamąją „Barbę”. Ar galėtumėte įvardyti savąjį moters etaloną – konkretų žmogų arba savybių visumą?

 

- Konkretaus etalono neturiu, galiu nebent pasakyti, ko aš norėčiau. Tai atsinešame iš savo vaikystės, iš savo patirties, kas buvo turėta arba neturėta. Man moteris turi būti labai šeimyniškas ir jaukus žmogus. Žmona juk yra žmogaus draugas? Juokauju. Matyt, visa tai yra moters genuose, jos esybėje. Ji – židinio kurstytoja ir saugotoja visomis prasmėmis.

 

O jeigu į lyčių lygiavertiškumą žvelgtume iš feminizmo pozicijų (tai dabar madinga), pasakyčiau, jog kai moteris pradės, o vyras pagimdys, tada apie tai ir pašnekėsim...

 

- Ar dėl mylimo žmogaus galėtumėt kaip A. Bulgakovo romano herojė Margarita sėsti ant šluotos ir nuoga skristi per miestą?

 

- Visai norėčiau... O nuogumas nelygu nuogumui. Kaip kas į tai pažiūrės... Čia priklauso nuo situacijos (juokiasi).

 

- Žinau, jog vis aplankote senelių sodybą Pakruojo rajone. Kas traukia? Prisiminimai? Ar verta taip dažnai gręžiotis į praeitį?

 

- Jei nesigręžiosi į praeitį, ir ateities nebus... Su gerąja ir su blogąja patirtimi, praeitis yra ateities pamatas. Aš taip manau. O senelių sodyba mane traukia, ten miela, kitaip turbūt ir nevažiuočiau.

 

- Marlen Dietrich – viena iš jūsų suvaidintų herojų – buvo priversta palikti savo šalį bei išvykti dirbti bei kurti svetur. Ar galėtumėt, kaip ji, dainuoti toli nuo savo tėvynės ir artimųjų?

 

- O, čia labai platus klausimas. Priklauso nuo aplinkybių. Jūsų minėtą asmenybę palikti tėvynę vertė labai rimtos politinės priežastys ir net grįžusi karste sulaukė daug priekaištų. Aš to niekad nesu patyrusi – galiu nebent pabandyti įsivaizduoti. Dainuoti tokias dainas, kaip M. Dietrich – galėčiau. Jos dainos labai skausmingos, patriotinės...

 

- Kita jūsų suvaidinta pasakos herojė – Alisa savo vaizduotės įsikūnijimą surado „pasprukdama” į triušio olą. O jūs pati ar turite realybėje (arba virtualybėje) kampelį, kuriame galite pabūti viena su savo mintimis, atsikvėpti?

 

 

- Turiu! Tas pats mano kaimas, mano namai, galų gale - tai, ko žmonės nežino apie mane – visa tai savotiška mano „ola”.

 

- Esate sakiusi, jog namo grįžtate tik pernakvoti. Ką, jūsų nuomone, turi bendra alkoholikas ir darboholikas?

 

- Priklausomybę. (Juokiasi). Tačiau mano situacija yra pasikeitusi. Dabar namuose praleidžiu daugiau laiko. Nors, kita vertus, visokių būna periodų...

 

- Valgote lašinukus, nemėgstate saldumynų... Ar neatrodo, kad jūsų burnoje vyrauja „vyriški” skonio receptoriai?

 

- Čia priklauso nuo stereotipo, ką laikome vyrišku, o ką – moterišku maistu. Ar ne? Jeigu man patinka kaimas, man gali patikti ir lašiniai. O kaime gyvena ir vyrai, ir moterys... (Juokiasi).

 

- Situacija: vakare grįždama namo pamatote paliktą gyvūną (šuniuką arba kačiuką). Kaip pasielgsite: imsite savyje piktintis beširdžiais, išmetančiais gyvūnus į gatvę, pasistengsite gretimoje parduotuvėje gyvūnui nupirkti maisto ar parsivesite namo ir paieškosite naujų šeimininkų?

 

- Kol laiptinėje nebuvo kodinės spynos, dažnai prie savo durų ant kilimėlio rasdavau arba kačiuką, arba šuniuką. Arba katės ir šunys mane parsekdavo. Tada dažniausiai rinkdavausi ketvirtą variantą: blokinis namas nėra ta vieta, kuri suteiktų džiaugsmo gyvūnui. Todėl, pamačiusi benamį gyvūnėlį, pakalbinu, bet stengiuosi jo „nepririšti” prie savęs. Negalėsiu visą laiką būti už jį atsakinga. Jeigu aš ji pašersiu, jeigu priglausiu nors parai savo namuose, aš jam sužeisiu „dūšią”. Kas kita, jeigu gyvūnui reikėtų skubios pagalbos.

 

- Irstotės valtele Rėkyvoje drauge su dviem vyrais: vienas iki ausų įsimylėjęs jus, tačiau jūs jam nejaučiate jokių jausmų, kitas jums abejingas, tačiau jį karštai mylite. Vidury ežero valtis apsiverčia, plaukti mokate tik jūs ir išgelbėti galite tik vieną iš savo palydovų. Kuris tai būtų?

 

- Pirmas impulsas – gelbėti abu. Sakot, nuskęstume visi trys? O gal gerai suorganizavus pavyktų išsigelbėti visiems? Stebuklų juk būna? (Juokiasi). Pasakomis aš tikiu!

 

- Ar paprastose buitinėse situacijose nepasitaiko „įsijausti” taip, kad imtumėt vaidinti nebe scenoje?

 

- Nedažnai, bet kartais gal ir būna. Man atrodo, kad tai kiekvienam pasitaiko... Tik aš tuo nesinaudoju, jokiu būdu. Nebent netyčia...

 

- Kokios muzikos norėtumėt per savo laidotuves?

 

- Linksmos... Ne, ne tokios, kaip per varžytuves „Duokim garo!” Su mintimi. Gražios. Šviesios ir melodingos. Galėtų būti ir M. Dietrich dainos, triūbos arba M. Ravelio „Bolero”... Kodėl ne? Skambant „fortissimo” pašoku ir skrendu per Šiaulius ant šluotos...

 

- Štai paukščiai: vieni, sakome, gieda, kiti čiulba, treti krankia, čirška... Žmogus gi ar moka dainuoti, ar ne, vis tiek sakoma, kad jis dainuoja... Kodėl?

 

- Na, neee... Yra epitetų, pavyzdžiui: „Ko čia rėki?” arba „Ar baigsi kriokti?” Yra, žinokit! Jei garsą leidi ir dar su žodžiais iš gerklės, tą vis tik vadiname daina. Nežinau. Čia reikėtų ir lingvistiškai pasižiūrėti.

 

Didžiai neprotingais klausimais aktorę kamavo Romualdas BALIUTAVIČIUS, ją lapų šūsnyje įamžinti stengėsi Vadimas SIMUTKINAS