Aurelijos Čižauskaitės ir Ruslano Butkaliuk penkerių metų draugystę vainikavusiomis vestuvėmis buvo kam pasidžiaugti.

 

Zita KATKIENĖ

Penkių „Dainų dainelės” konkursų laureatė, „Šiaulių bigbendo” solistė Aurelija Čižauskaitė po penkerių draugystės metų atšoko vestuves su Ruslanu Butkaliuk. Po Šiaulių katedroje įvykusios santuokos Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruota santuoka. Aurelija nusprendė  prie savo pavardės prijungti ir vyro pavardę. Nors Aurelijos Čižauskaitės-Butkaliuk, kaip ir jos išrinktojo Ruslano tėvai buvo išsituokę, šiandien įsimylėjusi pora apie lemtį negalvoja. Nes žino, kad yra vienas kitam skirti, tad ir pasiryžę vienas dėl kito gyventi. Ar pakeitė poros santykius vedybos, ar svarbios jos, vedybos, žmonėms po vienu stogu gyvenusiems ne vienerius metus ir be vestuvių?

 

 

Nuo tada, kai Ruslanas susipažino su Aurelija, jo gyvenimas buvo  persikėlęs ir į... lėktuvą. Tuomet jis Dubline dirbo ekspeditoriumi - vežiojo į restoranus jūros gėrybes. Prieš penkerius metus grįžo į Šiaulius Kalėdų švęsti. Draugų kompanijoje buvo ir Aurelija. „Mane ji sužavėjo”, - pamena Ruslanas pirmąjį pažinties vakarą, kurio metu ir užsimezgė draugystė.

 

Po trumpų atostogų grįžęs į Dubliną Ruslanas jau pirko... šešis  lėktuvo bilietus į Lietuvą. 

 

„Jo grįžimas man iki šiol asocijuojasi su Kalėdomis ir krevetėmis”, - šypsosi Aurelija ir paaiškina, jog Kalėdos dėl to, kad jų pažintis įvykusi per didžiausią ir gražiausią metų šventę.

 

„O krevečių buvo neįmanoma neparvežti, nes mes jų gaudavome pigiai. Krevečių uodegėlių kilogramas kainuodavo 24 litus, o čia - be 70 litų nenupirksi”, - priduria Ruslanas, kuris savo mylimajai parveždavo ne tik dėžę krevečių, bet ir penkis kilogramus sveriantį šaldytą karpį. Ir šiandien pats stebisi - karpis netilpo į jokį krepšį, tačiau per 2,5 valandos skrydį ledas neištirpo. 

 

„Ketvirtadienio vakare išskrisdavau iš Dublino, o sekmadienio vakare - vėl į lėktuvą. Mano gyvenimas buvo it lėktuve”. Ir taip - beveik pusantrų metų dažną savaitgalį sėsdavo į lėktuvą, skrendantį į Lietuvą arba iš Lietuvos.

 

Grįžęs su 6 kilogramus sveriančia dėže krevečių pats jas ir gamindavo savo mylimajai. 

 

Dabar abu stebisi: ir kaip jėgų pakakdavo? Juk tada, kai Aurelija dalyvavo televizijos projekte „Iššūkis žvaigždėms”, kurį laimėjo drauge su verslininku Aleksandru Petruliu, Ruslanui ne kartą teko iš Dublino parskristi į Rygą, iš kur parvažiuoti į Vilnių. Tačiau Aurelijai buvo labai svarbu, kad šalia yra žmogus, kuris paskatina, padrąsina. 

 

Po ekspeditorių konflikto su firmos savininku Ruslanas liko be darbo. Tiesa, jis nenuleido rankų ir kreipėsi į vietinę darbo santykių inspekciją pagalbos. Niekas netikėjo, kad lietuvis laimėtų bylą prieš airį - tačiau būtent taip ir nutiko. Ruslanui buvo sumokėta nemaža pinigų suma su sąlyga, kad jis apie laimėtą bylą niekam nepasakos...

 

Per šias Kalėdas bus penkeri metai, kai Aurelija ir Ruslanas, iki tol visiškai nepažįstami žmonės - dviese. Per tą laiką patirta ne tik daug emocinių išgyvenimų, bet ir labai daug nuveikta. Ruslanas įstojo į Šiaulių universitetą, kur siekia  viešojo administravimo bakalauro laipsnio. Aurelija Šiaulių universitete įgijo ekonomikos bakalauro laipsnį ir įstojo į viešojo administravimo magistrantūrą. 

 

„Abu daug laiko skiriam mokslui”, - sako Aurelija, randanti laiko ir darbui, ir dainavimui, be kurių savo gyvenimo taip pat neįsivaizduoja. 

Nors pora įsikūrė Aurelijos mamos paliktame vieno kambario bute, tačiau - ne visam. Aukštelkėje įsigijo žemės sklypą ir pradėjo statyti namą. 

Aurelija neslepia, jog su Ruslano atėjimu labai pasikeitė jos gyvenimas. „Aš sugebėjau išgyventi be  televizoriaus, šaldytuvo, taupiau elektrą, dujas”, - prisimena ne tik skurdžią savo buitį, bet ir nervinę įtampą, nuovargį. 

 

„Kai aš grįždavau iš Airijos, pastebėdavau, kad Lietuvoje žmonės įsitempę, susirūpinę”, - prisimena Ruslanas. O Aurelija būdavo ypač nervinga, pikta. - „Aš jos klausdavau: ko tu taip draskaisi, ko tu vis puoli?”  - ir Aurelija, pasak Ruslano, po truputį įsiklausydavo į jo žodžius ir atsipalaiduodavo nuo tos kasdienės įtampos. 

 

„Aš, palaidojusi mamą, jaučiausi viena, o gyventi pasroviui nenorėjau. Norėjau siekti, o vienai be jokio užnugario - sunku. Taip įtampa ir kaupėsi”, - teisinasi moteris, kurią lyg ledo skulptūrą kantriai tirpdė suprantanti ir palaikanti širdis, rūpestingas ir nuoširdus žvilgsnis, atviras ir atsakingas žodis. „Aš žinau, jog naktį praleidusi prie mokslinio straipsnio ar kito darbo ir į lovą atėjusi 3-4 valandą ryto, kas nutinka neretai, visada būsiu apkabinta, priglausta. Ir jokių priekaištų. O rytą į lovą bus atneštas kavos puodelis. Kiekvieną rytą”, - dalijasi jauna moteris tuo džiaugsmu, kuris teiktų palaimos jausmą kiekvienai. 

„Ten, kur reikia prieštarauti, visada išsakau savo poziciją”, - ginasi sutuoktinis, nes nesą taip, kad jų santykiuose viskas būtų, kaip nori Aurelija, kuri ir buvusi... vestuvių iniciatorė. 

 

„Aš kartą jam pasakiau, kad mūsų santykiai puikūs, kad galėtume galvoti ir apie vaiką, kad norėčiau, jog vaikelis būtų pradėtas santuokoje”, - prisimena Aurelija. Jai pačiai buvo labai svarbu, ar ji buvo pradėta santuokoje. Ji, pamena, dar visai nedidukė skaičiavo devynis mėnesius nuo savo gimimo dienos, ir įsitikino, kad ji nebuvo savo tėvų vedybų priežastis... 

 

„Aš į jos rūpestį atsakiau paprastai: „Kai norėsi vestuvių - tai ir pasakyk”. 

 

Tokios, pasak Aurelijos, neromantiškos, buvusios piršlybos. Nei piršlybų žiedo, nei gėlių... 

 

O po vienos viešnagės pas Ruslano mamą, gyvenančią Žagarėje, Aurelija ir pasiryžo: „Mama neatstoja, klausia: „kada vestuvės?”... Žinai, Ruslanai, aš jau noriu tų vestuvių”, - pasakoja Aurelija ir jau pati nebesupranta, ar čia ji, ar čia jai pasipiršo...

 

 

Aurelija Čižauskaitė-Butkaliuk net ir eidama į sceną nemėgsta papuošalų. „Blogai jaučiuosi, kai pasidabinu. Tad ir žiedų niekada nemūvėjo. Dabar Aurelija su Ruslanu nusprendė, jog vestuviniai jų žiedai bus puošnūs. „Turėjome aukso laužo, tad ir nusprendėme, kad žiedai bus platūs, o mano dar prisagstytas deimantų, kurių taip pat turėjau”, - rodo žiedus jaunavedžiai. 

 

Plačių žiedų trūkumą jau teko pajusti - visą vakarą koncertuojančiai Aurelijai žiedas nutrina pirštą... „Įprasim”, - šypsosi ir Ruslanas, kuriam taip pat kuriam laikui tenka nusiimti žiedą.

 

Vestuvinę suknelę Aurelija nusprendė nuomotis iš proginių drabužių nuomos salono, dažnai ją rengiančio ir scenoje. Bet ir vėl - nesėkmė. Atėjusi ketvirtadienį pasiimti vestuvinės suknios pastebėjo, kad medžiaga pasikeitusi. Būsimoji nuotaka nusivylė - jai nebetiks ši suknia ir ją teko keisti. Tačiau nebetiko ir dizainerės specialiai pagaminti auskarai. Tą pačią dieną pavyko išsirinkti kitą suknią ir rūpesčiai baigėsi. 

 

Dar painiau situacija su vestuviniu kostiumu susiklostė Ruslanui. Jis išsirinko kostiumą, tačiau prireikė trumpinti rankoves. Ši paslauga buvo teikiama toje pačioje parduotuvėje, kur švarką ir paliko. Parsinešė namo net nepasimatavęs. „Gerai, kad likus kelioms dienoms iki vestuvių nusprendė pasimatuoti - paaiškėjo, kad rankovės - akivaizdžiai per trumpos. 

 

Vėl atgal į parduotuvę, vėl rūpesčiai, kol kitą kostiumą išsirinko. 

 

Vestuvių diena buvo numatyta ta, kuri buvo laisva... drauge su Aurelija koncertuojantiems Algimantui Butnoriui, Sigitui Orūnui. „Pakeisk datą, mes tada nemokamai tavo vestuvėse grosime”, - pasiūlė muzikantai. 

 

Palaimino porą Aurelijos krikšto tėvai. Palaidojus mamą Danutę Čižauskienę, jie ir buvo artimiausi žmonės. Dešimt metų vyresnis brolis Egidijus lydėjo seserį prie altoriaus. Slapta Aurelija vylėsi, jog ir tėvas pasirodys. Deja, jo nebuvo, kaip ir visą gyvenimą, kurį žmogus paskandino svaigaluose. Nors duktė jį aplanko, tačiau tėviško atsako ir meilės nesulaukė.

 

„Tu nors bendrauji su tėvu, o su manim net nebendrauja”, -  įsiterpia ir Ruslanas, kurio vaikystėje tikrojo tėvo net nebuvo. Dvejų metukų jį su mama palikęs išvyko į Latviją, kur sukūrė kitą šeimą. Tauragėje gyvenanti mama apie karininku dirbantį žmogų visada kalbėjo tik gerai, tačiau jis, sūnus, tėvui niekada nerūpėjo. Tad ir jam nerūpėjo, nes tėvu vadina kitą žmogų, kuris jį ir užaugino.

 

 

Į Sedoje esančią kaimo turizmo sodybą, kuri priklauso pusseserei, susirinko 36 vestuvininkai. „Reikėjo tik patiems įsirengti pavėsinę su stalu”, - džiaugiasi Aurelija, nes tokią dieną norisi gražios šventės, o patys tikrai nebūtų išgalėję, jei būtų kainavę viskas, kaip priklauso. 

 

Aktoriaus Andriaus iš Panevėžio J. Miltinio teatro vadovaujama vestuvių šventė buvusi ne tik šventiška, bet ir labai organizuota. „Viskas kaip pagal scenarijų”, - džiaugėsi ir vestuvininkai. Stengėsi ir jaunieji. Aurelija buvo parengusi staigmeną savo mamai, šviesaus atminimo Danutei Čižauskienei. Ji įdainavo dainą „Mamai” ir parengė nuotraukų, rodomų per projektorių, albumą. Vyrui skyrė dainą „Kartu”, kuri skambėjo taip pat nuotraukų fone. 

„Tačiau didžiausia staigmena buvo parengta man”, - džiaugiasi moteris. Televizijos ir radijo archyvų darbuotoja Laima paskambino paskutinę dieną prieš vestuves ir dovanojo vaizdo įrašą su visų penkių konkurso „Dainų dainelė” dainomis, kurias atliko A. Čižauskaitė ir tapo konkurso laureate. 

Tris dienas vestuvininkai praleido sodyboje. „Rugpjūčio 21-ąją buvo labai geras oras, buvo pasibaigusi kaitra. Kita priežastis - labai skanus maistas. Pirmadienį prie pusryčių stalo dar susėdo 20 žmonių”, - pamena jaunavedžiai įspūdingą savo šventę.

 

 

Iš anksto buvo nupirkti lėktuvo bilietai ir po vestuvių jaunieji išskrido į saulėtąją Ispaniją. Medaus mėnuo praleistas pas šioje šalyje įsikūrusį Aurelijos brolį. „Tai buvo mūsų atostogos, už kurias broliui labai dėkingi”, - iki šiol džiaugiasi pora gražiu gyvenimu prie jūros, poilsiu po palmėmis, maudynėmis baseine. 

Didžiulį įspūdį abiem paliko ir netikėtas rakursas į... sužadėtuves. Lyg gyvas priekaištas Ruslanui buvo net dvejos ispanų sužadėtuvės, kurias teko stebėti. „Mums toli iki ispanų, nes ten ši šventė - ypač svarbi. Po vidurnakčio po jaunosios langais ateina jaunikis, lydimas muzikantų, kurie čia groja  ne tik romantiškas serenadas, bet ir muša būgnais. Sužadėtinei tai - staigmena, o visa giminė žino ir susirenka į daugiabučio kiemą, kur net stalas dengiamas. Ir, anot Ruslano, niekas nesipiktina, kad trikdomas miegas. Kaimynai žiūri pro langus, džiaugiasi, linki laimės.

 

Atostogos Ispanijoje prabėgo greitai, nes jos ir buvo skirtos tikram poilsiui. Grįžę jaunavedžiai vėl įniko į darbus. 

 

Daug laiko Aurelija skiria mokslinei veiklai. Kuruojama Šiaulių universiteto socialinių mokslų fakulteto prodekanės, lektorės Lionginos Juozaitienės, parengė mokslines publikacijas apie Lietuvos žinių ekonomikos plėtros vertinimą ir tendencijas ES šalių kontekste, o kartu su Klaipėdos  universiteto mokslininke Natalija Isomina parengė publikaciją apie psichikos sveikatos slaugytojų saugumą darbe. Ypač Aurelija gilinasi į žinių ekonomiką, žinių vadybą, kuri ir yra jos arkliukas.  Ir džiaugiasi, kad jos magistro darbo vadovas -  buvęs KTU rektorius, profesorius, habilituotas daktaras Kęstutis Kriščiūnas, taip pat žinių ekonomikos specialistas. „Galėsiu plėsti savo darbą ir tobulėti”, - sako A. Čižauskaitė-Butkaliuk.

 

Įdomiausi Aurelijos pokalbiai ir diskusijos - ne su dėstytojais. Didžiausia abiem laimė, kai pavyksta vienam kitą išprovokuoti įdomiam, turiningam pokalbiui ar net diskusijai. „Tada kaičiame arbatą ir kalbėti galime be galo”, - sako jaunavedžiai, kurių laimės stiprioji pusė ir yra nuoširdus kalbėjimas vieno su kitu, atviras bendravimas ir narpliojimas kiekvienos situacijos iki smulkmenų. Tik tada ramu ir gera, kai pasakyta ir sužinota viskas. Taip buvo ir prieš santuoką, taip yra ir dabar. Tad ir klausiame, ar keičia poros, daug metų praleidusios po vienu stogu, santykius vestuvės: 

 

„Aurelija - mano žmogus ir aš tuo neabejojau nuo pat  mūsų pažinties”, - sako Ruslanas, įsitikinęs, kad vedybos nei jame, nei jų santykiuose nepakeitė nieko. 

 

„Aš lengviau atsikvėpiau”, - atvirauja Aurelija. Nes jau teko gyventi poroje ir išsiskirti. Jei ir dabar būtų taip nutikę, būtų gaila ne tik penkerių paaukotų metų. Būtų gaila savo gyvenimo, kurį skyrusi mylimam žmogui.    

Kai aukso žiedai sužvilgo ant Aurelijos ir Ruslano pirštų, džiaugsmo būta abiem, nes ir šventė, kurią jaunavedžiams kūrė visi draugai, buvusi įspūdinga. 

Asmeninio albumo nuotr.