Trumpas dosjė: Algimantas Balčas - Šiaulių turistų klubo pirmininkas, Šiaulių kūno kultūros

mokyklos instruktorius-metodininkas. Savo laiku daug keliavo po anuometinę SSRS, užsiiminėjo

sklandymu, dabar renkasi žygius po Lietuvą, Krymą, Lenkiją. Iš visų galimų transporto priemonių

labiausia patinka keliauti dviračiu ir... savo kojomis.

- Ar nesirengi dviračiu apvažiuoti Žemės rutulį?

 

- Ne... (Juokiasi). Jau buvo, kas apvažiavo. Labiau norėčiau numinti iš Lietuvos į Tolimuosius Rytus, kaip Alseikos.

 

- Viename iš interviu pasakojai, kaip keliantis per sraunią Naryno upę Tianšanyje teko prisirišti prie arklio uodegos. O kaip brendant gyvenimo upe? Ar yra prie ko prisirišti?

 

- Kažkaip tokio poreikio nėra. Žiūrint, ką vadintume prisirišimu? Jeigu bendrą gyvenimą su žmona – tada taip. Gyvenimo upė nėra labai srauni, bent jau dabar.

 

- Yra, kas tave vadina „velomanu”. Ar labai pavojinga ši priklausomybė – velomanija?

- Važinėti Šiaulių gatvėmis, sakyčiau, netgi labai pavojinga... O šiaip tai lyg ir ne. Net naudinga sveikatai.

 

- Ar kada nors bekeliaujant po tolimus kraštus nekilo mintis iš ten parsivežti žmoną – ant kupranugario jojančią gražuolę, idant toli gyvenanti uošvė vėliau neįkyrėtų dažnais savo vizitais?

 

- Tai kad keliaujant nelabai tenka sutikti, ką galima būtų parsivežti... Keliaujama savo grupėje ir esi priklausomas nuo jos. Vidurinėje Azijoje gražuolės yra prašalaičiui nepasiekiamos. Ten galioja savos taisyklės. Tas pats ir Kaukaze. Kitas dalykas Kryme arba Rusijoje... Ten „europietiškiau”, bet dažniau į vietinius dairėsi mūsų moterys, norėdamos pasilikti.

 

- Į žygį eidamas kuprinėn neįsidėsi skalbyklės arba savo žmonos... Kas gi ta plauna nešvarias kojines?

 

- Tenka suktis patiems. Tam turime „skalbimo mašinas”: kojinės merkiamos į sraunią kalnų upę, prispaudžiamos akmeniu ir paliekamos. Puikiai išplauna! Panašiai skalbdavome ir Juodojoje jūroje, kur juodą darbą už mus atlikdavo bangų mūša.

 

- Ar dažnai tekdavo toli nuo savo krašto ir artimųjų pajusti nostalgiją? Kaip sekėsi su ja kovoti?

 

- Viena, jeigu važiuotumei darbo reikalais... O mano atveju, nuolatiniuose kelionės rūpesčiuose visa tai pasimiršta. Ten visai kitas gyvenimas, atsipalaiduoji nuo darbo... Kai turėdavome galimybę, pasiskambindavome namiškiams.

 

- Vis dėlto, ko labiausiai trūksta žygiuojant kalnų keteromis: moters, alaus ir cepelinų ar lietuviško uodo zyzimo?

 

- (Mąstydamas, daugiareikšmiai) Uodų tai užtenka visur... O šiaip kalnuose trūksta ir cepelinų, ir alaus. Gauni šaukšą košės, šaukštą kečupo – viskas normuota. Kartą Tianšanyje kelias dienas teko misti vien lašiniais. Žemėlapyje pažymėtas respublikinės reikšmės miestelis, tad manėme maisto

nusipirksią, o kai atvykome – ten vos kelios jurtos bestovinčios...

 

- Kas smagiau: kopti į viršūnę ar leisti žemyn?

 

- Lengviau yra kilti, sunkiau – leistis. Tačiau pats smagumas yra, kai įveiki aukštumą (perėją ar pasirinktą tašką). Kai atvyksti į tikslą. 

 

- Nemažai laiko tenka praleisti palapinėse... Ar pritartumei pasakymui, jog su mylima moterimi ir palapinėje rojus?

 

- Ko gero, taip. Kodėl gi ne?

 

- Ko šiandien pačiam labiau reikėtų: 100 draugų ar 100 litų?

 

- Ko gero, draugų. Litai ateina savaime, jie uždirbami. O šimtas draugų prireikus susimes po litą (juokiasi). Draugai bent jau padės, o litas gali ne viską.

 

- Ką tik, suskambus tavo mobiliajam telefonui, pasigirdo animacinio filmuko „Bremeno muzikantai” melodija. Klausimas: ar dažnai žygiuodamas dainuoji?

- Dainuojame sustoję nakvynei, dainuojame kopdami į kalną. Taip vienodu ritmu lengviau eiti, po nosim į žingsnių taktą niūniuojant „Žil na sve-te Vi-ni-pūch...”

- Prisimink patį nemaloniausią savo gyvenimo įvykį.

 

- Reikia pagalvoti... Turbūt skyrybos. Gyvenu nebe su pirma žmona. Kiek atsimenu, tai buvo nemaloniausias įvykis. Visgi, griūva šeima...

 

- O kokį šlykščiausią patiekalą teko ragauti svečiuose kraštuose?

 

- Nesu labai išrankus maistui. Nemaloniausia prisiminti kumisą (kumelės pieną), gertą Vidurinėje Azijoje. Net dabar nupurto... Baigiantis žygiui pavalgėme plovo. Labai norėjosi gerti, tad atsigėriau kumiso, kuris turi specifinį prieskonį. Paskui skridome lėktuvu į Rygą ir jutau, kad mano skrandis nuo šio gėralo sustojo... Nors mano organizmas nėra labai jautrus, bet kumisas jį „išvedė iš rikiuotės“.

 

- Pusei metų išvyksti vienas į negyvenamą tropikų salą. O leista pasiimti tik tris daiktus...

 

- Pasiimčiau titnagą ugniai užkurti, peilį... Be šių dalykų išgyventi būtų sunku. Dar meškerę.

 

- Ar yra pasaulyje svajonių šalis, kurioje dar nebuvai, bet labai norėtumei nukeliauti?

 

- Tokių išskirtinių kraštų lyg ir nėra. Įdomios Vidurinės Azijos valstybės, dar Indija ir Kinija, Laosas.

 

- Kaip tave pravardžiuodavo mokykloje?

 

- Mane vadino „Budniku”. Dėl aukšto ūgio (buvau vienas iš aukščiausių vaikinų klasėje). Budnikas - toks populiarus anų dienų lietuvis krepšininkas.

 

Klausimais galvą keliautojui išūžė Romualdas BALIUTAVIČIUS, fotokamera paspragsėjo Vadimas SIMUTKINAS.