Romualdas BALIUTAVIČIUS

Lapkričio 3-iąją medžiokliai paminėjo savojo patrono – 6 amžiuje gyvenusio šventojo Huberto dieną. Nuo seno Lietuvoje šiuo metu prasidėdavo medžioklės sezonas. Ta proga kalbiname Artūrą Čalutką, savo laiku Maskvoje aukštus mokslus krimtusį biologą ir medžioklės žinovą, laidos „Tauro

ragas” vedėją ir, žinoma, aistringą medžiotoją, kurio pomėgiui jau seniai ankšta Lietuvoje.

 

Pašnekovas teigia pirmąkart į rankas šautuvą paėmęs dar prieš 28 metus... 

- Sakėte, jog kiek anksčiau viešėjote Škotijoje. Kuo skiriasi ir kuo ypatinga medžioklė kalnuotojoje Škotijoje?

 

- Viskas vyksta kalnuose. Labai sunku kabarotis uolomis, sunku susekti žvėrį. Tenka pasikliauti savo kojomis, nes per žiūronus pastebėjus gulinčius elnius, mašinas tenka palikti ir eiti gal 10 kilometrų, kopiant vis aukštyn. Nepratusiam vaikščioti tikrai sunku. Įdomu dar ir tai, jog būdami europiečiai, škotai nesilaiko vieningosios Europos nuostatų: pas juos iki šiol galima medžioti užsidėjus ant šautuvų duslintuvus.

 

Į kelionę buvome pasiėmę savo galingus šautuvus, tačiau Škotijos jie nepasiekė: vykstant per Amsterdamą, vietos žalieji šautuvus sulaikė nepaisant mūsų įsigytų tarptautinių leidimų. Nebe pirmą kartą taip... Vėliau grąžino, bet naudos nedaug, nes jau dvi savaitės kaip buvome grįžę namo. Lietuvoje duslintuvų šautuvams naudoti negalima, esą taip iššaudysime visus žvėris, tačiau man kvailas toks požiūris...

 

Vanduo Škotijoje švarus: gėrėme upelių vandenį. Medžioklė buvo sėkminga, kad net patys stebėjomės. Medžioklės vadovai škotai juokėsi, jog prieš tai viešėjusi grupė vakare taip užšventė, kad rytą vienam iš jų, padauginusiam viskio, teko medžioklės atsisakyti.

 

Gyvenimo sąlygos buvo puikios: gyvenome atskirai, dvare. Kiekvienas savo kambaryje. Buvo čia skalbykla, parduotuvė ir kiti patogumai. Servisas aukštumoje. Sumedžiotus žvėris surinko ir parvežė patys škotai - lengvai ir greitai pagaliais nuleido žemyn - jokio rūpesčio. Yra dideli šaldytuvai žvėrienai. O vidurius išvertė ir paliko ant kalno. Lietuvoje taip daryti draudžiama. Įstatymai kvaili ir dar kvailėja... Beprasmiška kalbėti. Škotijoje gi laikoma, kad žarnos yra natūralus maistas kitiems gyvūnams. Būdavo, rytą išeini į kiemą - laksto laukiniai triušiai. Nemažai fazanų. Triušius škotai medžioja specialiai išaugintais šeškais, kurie juos iškrapšto iš urvų.

 

- Kur dar teko medžioti?

 

- Labai smagios buvo medžioklės Vokietijoje. Ir Austrijoje, kur kalnuose medžiojome ožius, vadinamąsias „gemzes”. Automobiliais nuveža aukštai į kalnus... Tada belieka lipti į bokštelius ir laukti. Kitą dieną vykome medžioti laukinių fazanų. Smagu, didelis medžiotojų būrys. Medžiojama su varovais ir šunimis. Nors laikoma, kad vokiečiai ir austrai yra labai paklusnūs įstatymams, vieni ir kiti be atodairos pleškino ir kranklius, ir varnas, ir suopius... Paukščius, kurių medžioklė draudžiama ir pas mus, ir pas juos. Minėti paukščiai sunaikina daug taikiųjų, kad ir tų pačių fazanų, todėl vietos medžiotojų požiūris skiriasi nuo oficialiai pripažinto. Kodėl? Sako: „Mums nusispjauti ant Europos Sąjungos, nes jie kalba viena, galvoja kita, o daro - trečia. Paukščiai plėšrūs, ir mes

turime imtis priemonių faunai išsaugoti”. 

 

Nepriklausomai, kiek sumedžioji fazanų, norėdamas pasiimti nors vieną sau, turi nusipirkti. Mokama berods 15 eurų už vienetą. Kas lieka nenupirkta, priduodama į vietines smukles. Tą vakarą didžiulė salė su vaišėmis buvo rezervuota medžioklės dalyviams. Kas dar krito į akis: labai paklusnūs šunys. Mūsų tuoj bėgtų prie stalo, prašytų maisto. Ten kitaip: jiems pasakyta sėdėti kampe, tai ir sėdi, nė nejuda. Marga medžiotojų minia, kas susitepė drabužius, kas su purvinais medžiokliniais batais - niekas čia nekreipia į tokias smulkmenas dėmesio. Ir medžioklė tvarkinga - viskas numatyta, viskas organizuota. Kitoks ir požiūris į medžioklę bei medžiojantį žmogų. Senos tradicijos. Ten medžioklė - šventė visam kaimui.

 

Panašus vaizdas ir Vokietijoje, kur A. Čalutka su keliais bendraminčiais vyko medžioti danielių bei šernų. Nedideli medžioklės bokšteliai vežiojami kaip lengvųjų automobilių priekabos. Keli varovai tyliai varo žvėris. Šūviai saugūs. Situacija kontroliuojama. Keli kito klubo medžiotojai „savo zonoje” - anapus kanalo laukia, ar netyčia varomas žvėris neįšoks jų pusėn, nes šauti į svetimoje teritorijoje lakstantį žvėrį nevalia...

 

- O kaip Karelijoje, kur šį pavasarį medžiojote meškas?

 

- Buvome anksti pavasarį, kai jos dar tik budo po žiemos miego. Didelis ir stiprus žvėris. Kai atsistoja ant užpakalinių kojų, ūgis siekia gerokai daugiau nei du metrai, o keli šimtai kilogramų kelia pagarbą... Vienas iš mūsų temstant sužeidė mešką. Toji parkrito. Paleido dar vieną šūvį. Žvėris dingo

brūzgynuose. Nutarė naktį pašautos meškos nebeieškoti. Be to, grįžti reikėjo apie tris kilometrus. Bežingsniuodamas pamatė dar vieną mešką, tačiau susilaikė - nutarė nešauti, juolab kad šovinys buvo likęs tik vienas. O čia pasirodė medžioklės vadovas su šunimis... Kai rytą sugrįžome į tą vietą,

sniege matėsi, jog sužeista meška dar ilgai sekė medžiojusiojo pėdomis... Pavojinga. Ne veltui kitas kolega penkiais šūviais „patiesęs” mešką atsisakė išlipti iš medžioklės bokštelio, kol neatvažiuos brigada paimti žvėries.

 

Sumedžiotų meškų mėsą teko palikti. Į Lietuvą medžiokliai parsigabeno tik jų kailius bei kaukoles. O štai kitą kartą medžiojant Orenburge, A. Čaltkos kolega sumedžiojo rekordinio dydžio ir ne vieno medalio vertą kalnų ožį. Patiko tąkart lietuviams ir Uralo gyventojų patiekalai: kepti šamai bei koldūnai.

 

- Užsiminėte, jog antrąkart ketinate vykti medžioti į Pietų Afriką. Kas labiausiai įstrigo atmintin po pirmosios kelionės?

 

- Galbūt tai kanopinių žvėrių, turinčių ilgus smailius it durklas ragus - oriksų medžioklė?.. Buvo paskutinė medžioklė Pietų Afrikoje. Juodaodžiai palydovai plika akimi žvėris įžiūri gal iš 10 kilometrų. Stebėtinas akylumas! Jie gali sekti sužeisto žvėries kraujo pėdsakais sėkmingiau negu mes tai darytume sniege... Čia ne akių reikalas, įgimta. Taigi matome toli tuos labai baikščius didelius žvėris. Privažiuojame arčiau, dar paeiname kelis kilometrus, o čia, žiūrėk, pasibaido koks žvėrelis ar būrys zebrų, ir banda nubėga. Ir taip kelis kartus.

 

Sustojome papietauti, bet staiga vienas iš čiabuvių pamatė tolumoje bandą oriksų. Trise leidžiamės link jų. Per skubėjimą pamiršau kepurę, dėl to gaunu barti, nes oriksai labai gerai mato. Man siūlo užsidengti akis. Nežinau, ar visa tai tiesa, ar tik prietarai, bet paklūstu. Ginklą reikia paslėpti, o eiti vorele... Daug visokių reikalavimų. Bet visas pastangas perbraukia po kojomis šmurkštelėjęs žvėrelis, ir 80 oriksų banda jau už 7 kilometrų, atviroje vietoje. Net rankos nusvyra. Pasitarę palydovai siūlo eiti link žvėrių bandos. Abejoju to nauda, bet pajudame. Likus 300-400 metrų sustojame. Arčiau prieiti nebegalima. Man parodo į kurį oriksą šauti. Pataikiau iš pirmo šūvio. Paleidau ir antrą šūvį. Per žiūroną matau dvi žaizdas, iš kurių bėga kraujas... Žvėris

nuvirto ant šono. Jau norėjau bėgti prie jo, bet palydovai mane sulaikė, esą, tai labai pavojingas sumanymas. Pasitaikė atvejų, kai sužeisti oriksai puolė ir nudūrė žmones. Todėl reikia luktelėti, kol žvėris „padės galvą”. Atsargiai prisiartiname po kokių 20 minučių. Jeigu kas, pabėgti nebūtų kur – vietovė lygi, nė vieno medžio. Likus 50 metrų iki sumedžioto orikso, kažkuris iš mano palydovų vėl paima žiūronus, žiūri, ar nejuda orikso akys, nes šie žvėrys moka apsimesti negyvais... Ar jaučiau baimę? Ne. Tik buvo įdomu klausytis mane lydėjusiųjų pasakojimų bei patarimų, - šypteli A. Čalutka, sėdėdamas kabinete, papuoštame iš Afrikos pargabentais medžioklės trofėjais, tarp kurių buvo ir sumedžiotojo orikso galva su įspūdingais smailiais ragais.

 

Mūsų pasakojimo herojus prie P. Afrikoje savo sumedžioto orikso. Nuotr. iš asmeninio A. Čalutkos albumo