Romualdas BALIUTAVIČIUS

Viešnagės Dubline „vinis” - pasaulyje garsaus elektroninės muzikos kompozitoriaus bei atlikėjo, prancūzo Jean Michael Jarre koncertas. Pirmąkart apie jį išgirdau prieš geras tris dešimtis metų. Žinoma, netrukau įsigyti įrašų, ne kartą pasvajodavau, kaip būtų puiku pamatyti bei išgirsti grojantį „gyvai”. Tačiau tuo viskas ir baigdavosi. 

 

 

Apie 12 tūkstančių žiūrovų arena pilnutėlė. Didžiulė scena, prikrauta žinomų ir visai nematytų muzikos instrumentų bei aparatūros. 50 minučių iki koncerto pradžios, o jau būriai žmonių vaikštinėja fojė, apžiūrinėdami ir pirkdami marškinėlius, albumus su J. M. Jarre įrašais, suvenyrus bei... alų. Smagi kompanija įsitaiso šalia mūsų: trys airiai rankose laiko alaus stiklines, sriūbčioja bei garsiai diskutuoja apie elektroninės muzikos grando kūrybą. Prasideda koncertas: stulbinanti muzikos, šviesos efektų bei lazerių fiesta. Priešais, nugara į sceną įsitaiso apsaugininkas – iš pažiūros septintą dešimtį kopiantis vyriškis su radijo stotele. Kokia iš jo nauda – nežinia. Nebent pastiprinimą iškviestų prireikus. Reikia manyti, jis ne vienintelis apsaugininkas šioje arenoje?

Oi, reikėtų jam pasimokyti iš šiauliečių kolegų, kaip „išpurtyti” įeinančių žiūrovų rankines, kaip „konfiskuoti” penkiamečių atsinešamus limonado buteliukus ir t. t. Kad ir ta šalia sėdinti  smagi kompanija... Sugalvotų kuris – be vargo nusviestų indą su alumi iki vos už kelių žingsnių lazerinėmis arfos stygomis grojančio maestro. O tada, kaip sakoma, šaukštai po pietų. Teko girdėti, jog airiai kaip publika kičo nemėgsta. Jeigu atlikėjas nepatiktų, nušvilptų tokį neatsižvelgdami nei į jo rangą, nei į titulus... Čia neužtenka vien pažiopčioti lyg karosui pagal fonogramą, ką taip pamėgo mūsų serijinės gamybos popžvaigždutės. Jei jau save vadini pasaulinio lygio atlikėju – būk malonus ir parodyk, ką gali! Ir jis stengėsi... Geros dvi valandos koncerto, be pauzių ir pertraukų, bei dar keli kūriniai atlikti „bisui”. Jaunatviškos išvaizdos 1948 metais pasaulį išvydęs J. M. Jarre tiesiog skraidė nuo vieno muzikos instrumento prie kito, ragino žiūrovus, kurie koncerto pabaigoje į pasaulinį turnė išsirengusiam maestro ištisai plojo stovėdami – visa didžiulė arena.

 

„Airiai įdomūs dar tuo, - vėliau pasakojo mano palydovas, - kad jeigu jiems patikai kaip žmogus (nesvarbu, ar esi paprastas taksi vairuotojas, ar prekeivis, ar prezidento sūnus), jie tave gali nusivesti į pabą (aludę) ir kalbėtis bei vaišinti nors ir pusę dienos. Ir atvirkščiai, gali būti didelė žvaigždė, tačiau nesulauksi jokių reveransų, jeigu, vietinių įsitikinimu, nesi jų vertas. Kas suformavo tokį nacionalinį bruožą, sunku pasakyti. Galbūt religija (dauguma airių - katalikai), draudžianti sudievinti žmogų arba daiktą? Šiaip ar taip Holivudo žvaigždės, anot Dubline gyvenančių lietuvių, atvykę jaučiasi ramūs ir saugūs: retai kas gatvėje jų prašo autografo arba kviečia drauge nusifotografuoti...

 

 

Tęsiant mintį, Airijoje daug pilkšvo akmens bažnyčių, spalva primenančių sovietinės statybos daugiabučių šonus. Teko matyti, kaip praeiviai, ypač vyresnio amžiaus, eidami prošal bažnyčios persižegnoja. Ir niekieno tai nei stebina, nei, juo labiau, piktina... Nereikia toli ieškoti pavyzdžių: grįžęs iš Airijos sumontavau daugiau kaip valandos trukmės filmuką. Tik tada pastebėjau, jog manęs stovinčio pėsčiųjų sraute praeiviai tiesiog „nemato”, nelenda „į kadrą” („Kas tu toks ir ką čia darai?”) - dažniausiai tiesiog mandagiai apeina arba palaukia, kol baigsiu filmuoti.

 

„Kaip laikotės?” - užsukus į pabą paklausia barmenas. „Sveiki, kaip sekasi?” - pasidomėjo nuosavo namo kieme triūsęs nedidelio miestuko gyventojas mums einant pro šalį. Niekas tau į širdį nelenda, tiesiog čia taip priimta. Juk prieš kelias dešimtis metų ir Lietuvos kaime susitikę nepažįstami žmonės neretai sveikindavosi, o mes, vaikai, eidami į mokyklą pasilabindavome su kiekvienu sutiktuoju. O išeinant namų duris mažai kas rakindavo... Vadinasi, kažkas negrįžtamai išbyrėjo iš žmonių per tuos ilgus tarybinės santvarkos dešimtmečius.

 

 

Apie airiškus pabus galima šnekėti ilgai... Dažname iš jų pamatysi po kelis didelius televizorius. Airiai mėgsta sportą, ypač futbolą, regbį, jojimą, golfą... Prie alaus bokalo aptariamos mėgstamų komandų rungtynės, politiniai įvykiai, naujienos. Airiams nesuprantamas ir toks lietuvių mėgstamas užsiėmimas, kaip sporto transliacijų žiūrėjimas namuose su alaus buteliu rankoje. Vienas airis dargi teigė, jog namuose geria tik degraduojantys... Kas kita gerti pabe. Čia galima. Čia tai priimtina ir niekieno nestebina. Prie pintos gineso susipažįstama, susirandama bendraminčių. O ir tą patį futbolą daug smagiau žiūrėti kompanijoje, pabe. Airiai mėgsta lažintis: juk pastačius už mėgstamą komandą arba žirgą vos porą eurų, stebėti renginį darosi kur kas įdomiau...

 

Esu nemažai rašęs apie visokius interjero dizaino sprendimus bei gudrybes. Užsukęs į dažną  pabą nepamatysi nei simetrijos puošybos elementų išdėstyme, nei kažkokių kitų originalių sprendimų. Dažniausiai tai dideli krėslai, atskirti pertvarų, lentinės grindys, pritemdytas apšvietimas ir krūva bet kur sudėtų sendaikčių bei senų paveikslėlių arba fotografijų. „Jokios sistemos”, - pasakytų bet kuris dizaineris. Tačiau kaip jauku! Neretai čia groja gyva muzika arba muzikuoja susirinkę lankytojai. Nesinori niekur eiti. Ir jau nė kiek nebestebina faktas, kad dažnas airis pabe praleidžia „pusę gyvenimo”.

Kone kiekvienam pabe - dešimt ir daugiau pilstomo alaus rūšių. Yra iš ko rinktis. Vienas prašo pintos draughto, kitas nori stouto, trečiam patinka porteris arba elis. Lietuvis visą šitą įvairovę pavadintų vienu žodžiu - alus.

 

Vieną dieną ėjome į tolimą pasivaikščiojimą įlankos pakraščiu ligi salos. Buvo atoslūgis, ir vanduo tiesiog akyse traukėsi nuo kranto, ant dugno palikdamas miriadus kriauklelių, midijų, krabų... Kai kurie vietiniai gyventojai per atoslūgį nebijo įšokti į aulinius batus ir pasirinkti jūros gėrybių. Tiesa, reikia skubėti, nes tomis gėrybėmis maitinasi ir „tuntai“ vandens paukščių - „konkurentai” čia pat ir nesnaudžia.

 

Daug kas vedžiojasi šunis. Neretai po du. Taip jiems linksmiau. Airiai mėgsta šunis, bet neskriaudžia ir kitų gyvūnų. Dar per pirmą kelionę į „Smaragdinę salą” airiai labai stebėjosi, kai viename labdaros gyvūnams renginyje papasakojau, jog pas mus priimta benamius gyvūnus nugalabyti. Iš akių matėsi, jog dažnas iš jų netiki tuo, ką išgirdo ir greičiausiai palaikė nevykusiu pokštu. O jų šunys dažniausiai būna „geriečiai”, gyvenimo draugeliai. Neteko sutikti nė vieno vedino piktu ar kovinių veislių šunimi. Pensinio amžiaus airis teigė namuose laikantis net 3 šunis: jei gerai supratau – du haskiai ir Sibiro samojedas. „Dabar jie man vietoj vaikų”, - prisipažino šypsodamasis.

 

Palei krantą, šalia tako stovi treniruokliai, nemažai bėgiojančiųjų. Taigi pramankštinti galūnes čia yra visos sąlygos. Tačiau mes tąkart nupėdinome nemažai kilometrų – noro pasinaudoti treniruokliais neatsirado. O kadangi buvo pietų metas, pasukę iš tako, nudrožėme perkąsti į pabą. Du dideli kepti daugiasluoksniai sumuštiniai su šonine, vištiena, su daržovėmis bei sūriu ir krūva bulvyčių „fri” bei po dvi pintas gineso (1 angliška pinta – 570 ml). Išeiname traškančiais šonais, už viską palikę vos po 8 eurus...

 

(Tęsinys kitą šeštadienį)