Romualdas BALIUTAVIČIUS

Vienos dienos kelionė autobusu į Airijos provinciją paliko nemažą įspūdį. Be mūsų, važiuojančiųjų buvo per 30, iš Anglijos, Vokietijos, Belgijos, Italijos... Tie, kuriems parūpo susipažinti su Airija iš arčiau. Mano galva, tokios betarpiškos, artimos pažintys ir pokalbiai su gyvais žmonėmis duoda kur kas daugiau, negu lakstymas paskui gidą išleidus liežuvį, po muziejus ir visokias kitokias įžymias vietas, bandant atsiminti datas bei pasižymėjusių asmenų biografijas. Nesu prieš senovę, tačiau, vaizdžiai kalbant, tai senas, „konservuotas” maistas, o juk turistams, norintiems pamatyti, kuo gyva šiandien jų lankoma šalis, to negana. Todėl paragauti „konservų” galima, tik piktnaudžiauti tikrai nederėtų.

 

Nedidelis, tylus Avokos miestukas. 18 amžiaus antroje pusėje čia atsibastė kalnakasiai, kiek vėliau, iš paskos, ir jų šeimos. Iškilo bažnyčia, atsirado pirmoji šalyje įmonė – audimo fabrikėlis, kuris veikia ligi šiol bei siūlo turistams šalikus ir megztukus, skaras ir kitokius rankų darbo gaminius, beje, labai paklausius.

Ficdžeraldo užeigoje papietaujame. Anksčiau ji vadinosi kitu vardu, tačiau po to, kai miestuke buvo sukamas televizijos serialas, savininkas iškabą pakeitė, matyt, tikėdamasis, jog asociacijos su serialu padės pritraukti daugiau lankytojų. Paprašyta užeigos savininkė noriai dalijosi airiško patiekalo receptu, dargi šypsodamasi viską surašė popieriuje. Matyt, nedažnai tokių turistų čia užveža... Beje, su bulvytėmis „fri” daug kur atnešamas ir nestiprus actas. Iš pradžių toks neįprastas derinukas kėlė įtarimų, bet paragavus patiko, o grįžęs jau ir pats bandžiau šiurpinti namiškius airiškos virtuvės keistenybėmis...

 

Kylame autobusu siauru keliu aukštyn. Atsiveria puikios panoramos, statūs pusės kilometro ar dar gilesni šlaitai, smaragdinė žaluma ir pulkai besiganančių avyčių. Kai kurios tiesiog kybo gal 60-70 laipsnių nuokalnėje lyg niekur nieko. Mane lydinti Dubline gyvenanti lietuvė teigia mylinti gyvūnus, dargi svajojusi Lietuvoje atverti privačius gyvūnų globos namus, tačiau emigracija privertė keisti planus... 

 

Giliame slėnyje - 6-ame amžiuje statyto vienuolyno liekanos. Turime laiko pasivaikščioti. Išsirenkame neilgą, 3 kilometrų maršrutą, pasigėrime dviem ežerais, gražiais gamtovaizdžiais, kalnų šlaitais krintančiomis versmėmis. Puiki laukinė gamta. Netoli tako gražus baravykas beaugąs... Grįžę dar turime laiko pasižvalgyti. Senos kapinaitės. Antkapiuose iškalti 1809-1814-1823 metai... Aišku, kapines prižiūri vietos valdžia, nes sunku patikėti, jog tuo užsiimtų jose palaidotųjų proproproanūkiai... „Čia palaidotas Džeimsas... Amžinybėn išėjo 1818 liepos 14 d. Gedi numylėtoji žmona Dženifer ir vaikai...” (žemiau išvardyti visų vardai). Skaitydamas epitafijas pajunti, kokia trumpa akimirka mus skiriantys amžiai...

 

Autobusas kyla aukštyn siauru vingiuotu keliu. Plaukia žemi, sunkūs debesys. Ima lynoti. Sustojame pasigrožėti retu reginiu: kalno šlaitu, šimtus metrų žemyn, krinta platus upokšnis. Pasak autobuso vairuotojo, vasarą, kai gausiai iškrito kritulių, šioje vietoje šniokštė net 23 didesni ar mažesni kriokliai.

Toliau važiuojame gal 3 metrų pločio asfalto juosta, dar po pusmetrį kelkraščio iš abiejų kelio kraštų, o toliau - status skardis. Kelias kitados čia buvo nutiestas gynybiniais sumetimais ir ne visai tinka šiandienos transportui. Tačiau vairuotojai mandagūs. Paslaugiai vienas kitam užleidžia kelią, palaukia. Nematyti susierzinimo ar nekantrumo, o prasilenkdami vienas kitam dar ir pamoja. Lietus įsismarkėja. Sutinkame aukštyn pedalus minančią, permirkusią dviratininkų grupę. Prasilenkiant tie šypsosi bei iškelia aukštyn nykščius, o aš sunkiai kažką tokio bandau įsivaizduoti savo gimtoj šalelėj. Turint omeny mūsų vairavimo kultūrą, greitosios pagalbos ir kelių policijos ekipažai turbūt čia važinėtų nepaliaujamai, kaip maršrutiniai autobusai...

 

Toli apačioje matyti ežerėlis ir ferma. Pasirodo, tą ūkį kažkada buvo nusipirkęs ir 4,5 mėnesio valdė popdievukas M. Džeksonas. Kodėl taip trumpai, galima nebent spėlioti: gal tokiame užkampyje anam trūko dėmesio? Kas ten besupaisys tas žvaigždes...

 

 

1,5 mln. gyventojų turintį Dubliną pasiekiame jau temstant. Pakeliui į namus užbėgame nusipirkti produktų vakarienei. Mane lydinti lietuvė kiaušinių eina į netoliese esantį kioskelį. Pasirodo, jame pardavinėjami ekologiški, lauke laikomų vištų kiaušiniai. Jie truputį brangesni, bet... „Kodėl turėčiau pirkti ir materialiai skatinti tą, kuris vištas laiko uždaręs narve, be saulės ir šeria jas chemijos prisodrintais pašarais?”

 

Skirtingai nei pas mus, čia to paties produkto kaina skirtinguose prekybos „taškuose“ labai skiriasi. Neretai du ir daugiau kartų. Todėl mane svetingai priėmę lietuviai linkę rinktis ką ir kur geriau pirkti. Kaip jau supratote, Lietuvoje toks būdas apsipirkti tiesiog neturi prasmės: su nedidelėmis išimtimis visos kainos daugiau ar mažiau nurėžtos kaip pagal šabloną (plius minus keli centai): ar tu pirktumei prekybos centre „Sau”, ar „Kiki”, ar „Bukas”, ar kitame...

Vanduo Dubline (bent jau tuose namuose, kur apsistojau) minkštas, todėl į elektros tinklą įjungus virdulį tas neima švilpti iš ūžti lyg pragaro mašina. O naują elektrinį prietaisą įsigijusi šeimininkė gali ilgam jį „pamiršti”.

 

Vieną dieną važiuodami miesto autobusu matėme Lifės krantinėje susirinkusią tūkstantinę minią su transparantais, o laivelyje suposi du žmonės su garso aparatūra – rėžė kalbą. Pasak tąkart mane lydėjusio lietuvio, tokie vaizdai gana dažni. Airiai, kaip ir graikai, kaip ir prancūzai ar italai nelinkę tylomis praryti valdžios jiems ruošiamas karčias piliules. Eina, protestuoja, mitinguoja, jeigu reikia - streikuoja. Nors ir visą mėnesį.

 

„Ar čionykščiai darbdaviai nepasinaudoja tokiu išbandytu metodu, kaip „išspirti” streikuojančius darbuotojus pro duris?” - klausiu.

 

„Vargu ar pavyktų, - abejoja mano palydovas. - Airijoje labai stiprios profsąjungos, veikia visokios žmogaus teises ginančios organizacijos. Ne taip paprasta. Buvo toks atvejis: dvi slaugės susitarė, jog viena iš jų padirbs už kitą. Tik vieną dieną. Koks tai šeimyninis reikalas prispyrė. Vėliau sužinojo valdžia: kaip čia dabar apgaudinėji savo darbdavius, klastoji tabelį? Turėjai dirbti, o neatėjai (tądien ją paprašyta pavadavo draugė). Ir t. t., ir pan. Išpūtė burbulą ir darbuotoją „išjojo”. Toji kreipėsi į profsąjungą, sužinojo apie inicidentą „Human Rights Watch”. Pakvipo socialine diskriminacija, skandalu, teismais ir didžiulėmis baudomis. Ar bereikia sakyti, jog darbdavys tą moterėlę priėmė atgal į darbą su dar didesniu džiaugsmu, negu kad atleido, išmokėdamas solidžią kompensaciją už priverstinę pravaikštą bei padarytą moralinę žalą”.

 

Nežinia, ar galima tokį atvejį laikyti tipišku Airijai, tačiau darbuotojai ten nėra palikti darbdavių savivalei.

 

Žinoma, kuriozų irgi pasitaiko. Štai kita mano girdėta, į anekdotą panaši istorija: vagis naktį įsibrovė į vieno airio namus, kai tas buvo išvykęs. Beieškodamas vertybių, susižalojo – kažką užsimetė ar pan. Netrukus piktadarį sučiupo, tačiau jis padavė namo savininką į teismą dėl patirtos žalos sveikatai, reikalaudamas atlyginti... Teismas vis dėlto žmogų išteisino, tačiau bylinėjimasis, be abejonės, jam kainavo nemažai laiko ir nervų.

Pabaiga kitą šeštadienį

Akimirkos Airijos sostinėje.