Vietoj dosjė: Jonas Mikalauskas, Šiaulių ilgalaikio gydymo ir geriatrijos centro vyriausiasis gydytojas. Būtent „gydytojas”. („Nuo vaikystės esu taip įpratęs, kad direktoriai dirba mokyklose, todėl nieko ir nekeičiame”). Geriatrijos specialistas teigia, kad jo profesija Lietuvoje reta, o daugiau tokių „specų” Šiaurės Lietuvoje ir  Klaipėdos krašte nėra. Retas renkasi šią specialybę, kadangi tenka ilgai mokytis – net 14 metų. Mūsų interviu herojus teigia specialybę įgijęs Kijeve – tuo metu Lietuvoje dar nieko panašaus nebuvo.

 

- Žiniasklaidoje vis pasirodo pranešimų apie šimtamečius. Dažniausiai tai būna moterys, kurių pavardės baigiasi: „-aitė”, „-ūtė”, „-ytė”... T. y. netekėjusios.

 

Ar iš to seka, jog šeimyninis gyvenimas amžių trumpina?

 

- Bet galima daryti ir kitą išvadą: kad ir anksčiau gyvendavo, ir vaikų susilaukdavo nesusituokę... (Juokiasi).

 

- Gyvename laikotarpį, kai uždaromos rajonų ligoninės, kitoms gydymo įstaigoms katastrofiškai trūksta lėšų... Jeigu gyvenimo trukmę būtų įmanoma realiai pailginti už pinigus, kaip tuomet laikytųsi geriatrijos centras?

 

- Yra rimta teorija, jog kiekvienas naujas organizmas yra progresyvesnis nei prieš tai buvęs, todėl žmoguje tiksi įvestas susinaikinimo genas. Neįsivaizduoju, į kokią kasą reikėtų mokėti, kad tas genas neatliktų savo juodo darbo? Mityba, dietos... Viskas labai puiku, tačiau pagrindinis dalykas - žmogaus prigimtis, tai, kas užrašyta jo ląstelėse.

 

- O jūs pats kiek sutiktumėt atiduoti pinigų už vienerius papildomus gyvenimo metus?

 

- O kokia garantija, kad būtent tais metais ir tą dieną turiu numirti? Arba, kad mane, išėjusį iš redakcijos, nepartrenks sunkiasvoris sunkvežimis, ir tie pinigai nenueis niekais?..

 

- Biblijoje rašoma, jog žmogui skirta septynios dešimtys metų, kam truputį daugiau, kam mažiau... Turint galvoje „statistinio” žmogaus vidinius rezervus, kokia galėtų būti maksimali amžiaus trukmė?

 

- Jei žmogus gyventų daugiavaikėje šeimoje, kokios buvo gerbiamos dar prieš 50-60 metų, kai buvo prastesnis medicinos aptarnavimas ir vyko natūrali atranka. Gal ir žiauru, bet taip buvo. Tuomet šimtamečių turėjome netgi daugiau. Bendros tendencijos tokios, jog žmonių amžius neilgės. Bus vienetai, pasiekę šimtą ir daugiau metų, tačiau bendra gyvenimo trukmė turės mažėti: mityba, chemija užterštas maistas ir pan.

 

- Vienas iš jūsų vadovaujamo centro tikslų, kad žmonės gyventų ilgą ir visavertį gyvenimą. Tačiau dalį jų palaiko tik nuolatinės medikamentų dozės, lašinės ir t. t. Ar balsuotumėt už eutanazijos Lietuvoje įteisinimą?

 

- Tikrai nebalsuočiau. Prisimenu gal du atvejus, kai žmogus rimtai pasakė: „Suleiskit man ko nors – nebenoriu gyventi”. Kiti rytą paniurzga nebenorįs gyventi, bet tik nepaduok jam per pietus vaistų – pakels triukšmą, kodėl jo negydai.

 

Olandijoje mačiau, kam rengiamasi taikyti eutanaziją: mes tokius „ištempiame” ir jie dar ilgai gyvena... Ten kaip? Išeina sveikos visuomenės spaudimas ligotam žmogui netrukdyti jai gyventi. Ir tas neatsilaiko. Viena tenykštė gydytoja prisipažino metus laksčiusi dėl savo motinos eutanazijos, derino su daktarais leidimus. Vienas nesutiko...  ir senolė liko gyventi. Klausiausi tos gražios moters ir galvojau: „Viešpatie, renkiesi laiką, kada geriau atsikratyti artimo: ar žiemą, kad maistas nesugestų, ar vasarą, kai lengviau kasti duobę... Mane „užmuša” vien jau tokios kalbos. Žiauru.

 

- Teko skaityti apie Kaukazo ilgaamžius. Ten dažnas devintą dešimtį einąs senolis dar ir palikuonių susilaukia. O kaip Lietuvoj? Nuo ko visa tai priklauso?

 

- (Atsidūsta). Manau, kad Lietuvoje tai būtų sudėtinga... Kai pasižiūri į kitus ilgaamžius... Štai Floridoje viena 82-ejų metų moterytė man sako: „Sek paskui mane”. Vos spėjau paskui ją per miestą ir nežinia kiek kartų tada viršijau leistiną greitį. Pas mus vairuojanti 82-ejų metų senolė – nelabai realu.

 

Tokias dažniausiai veža kiti horizontalioj padėty...

 

- Esate Nusipelnęs Lietuvos gydytojas. Ar esant reikalui sutiktumėt visa tai iškeisti į didesnę pinigų sumą arba, tarkime, namą pajūryje?

 

- Nededu tarp tų dalykų lygybės ženklo, tarp to, kas materialu ir kas nematerialu. Yra kaip yra. Nesureikšminu vardo ir tikiu, kad yra daug vertingesnių už mane.

 

- Sakoma, jog Indijoje sergąs gydytojas – sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Toks akimirksniu prarastų klientūrą: O kaip jūs? Ar dažnai sergate?

 

- Atvirai pasakius, aplanko noras nors kartą gyvenime pasiimti nedarbingumo lapelį. Visi serga, o aš – ne. Nesu sveikas kaip ridikas, to nėra. Bet kad turėčiau nedarbingumo lapelį – to dar nebuvo, nors baigiu šeštą dešimtį.

 

- Ar tikrai juokas ilgina gyvenimą? Ar tas, kuris mėgsta pokštus,  moka ir pasakoja smagius anekdotus, gyvena ilgiau?

 

- Sakyčiau, yra atvirkščiai. Praktika rodo, jog ligoniai, kurie skundžiasi, jog viskas blogai, kurie nuolat verkšlena, paprastai nugyvena ilgą ir gražų gyvenimą. Ypač moterys. O besiruošiant mirti dar ir įkapių mada pasikeičia – reikia viską persiūti. Kitas vyras, žiūrėk, raudonais žandais, sveikas, humoristas – vakar dar vaikščiojo, o šiandien jo nebėr.

 

- Keletas kitokių klausmų: kas yra „geras politikas”? Ar jų apskritai būna?

 

- Žiniasklaida formuoja įvaizdį, jog tai geras sportininkas, energingas novatorius. Nelaimė, kai į valdžią atėjusieji nuoširdžiai darbuojasi - kasa griovį, bet neiškelia sau klausimo, ar jis apskritai reikalingas? Ar į tą pusę kasama? Tokie netgi pavojingi. Politikas – tai pirmiausia kompetencija.

 

- Kas jums gyvenime teikia didžiausią palaimą?

 

- Vidinė ramybė.

 

- Trumpai apibūdinkite savąjį moters idealą...

 

- Moteriška. Tame viskas telpa. Dažnai akcentuojama, kad moteris dirba „vyrišką darbą”, tačiau niekam neįdomu, jei vyras čiumpa skudurą ir išplauna grindis – atlieka „moterišką darbą”. Jam tai kaip ir priklauso! Gal čia paslėptos savirealizavimo problemos?

 

- Kodėl šiandien daugeliui lietuvių motina Tėvynė tapo pamote?

 

- Nežinau, ko reikėtų, kad visam laikui palikčiau Lietuvą... Laikinas pabėgimas dėl finansinės situacijos – suprantamas. Negalėčiau pakelti nuolatinės nostalgijos. Teko kalbėti su nemažai Amerikos lietuvių. Žmonės pasikeitė. Gal labiau sumaterialėjo. Manęs ir su pagaliu iš Lietuvos neišvytų.

 

- Kokią įdomiausią arba keisčiausią dovaną esate gavęs?

- Jaunas būdamas lankiausi Kuriluose. Tuo metu išpuolė mano gimtadienis. Pagerbdamas vietinis jaunimas surengė vakaronę, pasisėdėjimą. Man į lėkštę įdėjo virtą lašišos galvą. Žiūriu ir nežinau, ką čia valgyti ar nuo ko pradėti? Praėjo kiek laiko.  Tada man ir sako: „Matome, kad nieko nesupranti: tau davėme pačią gardžiausią dalį! Galima nučiulpti kauliukus, pasmaguriauti... Bet kad to nesupranti, tiek to, imk gabalą iš vidurio...” (Šypsosi).

 

Savo klausimais geriatrijos specui gyvenimą trumpino Romualdas BALIUTAVIČIUS.