Antano Juozapaičio turistinių kelionių į kalnus prisiminimai įamžinti tūkstančiuose nuotraukų.

Vadimo SIMUTKINO nuotr. 

Zita KATKIENĖ

Tai, kad susergama meile kalnams, kad širdį užplūsta ilgesys, kai nepavyksta į juos nukakti, gali patvirtinti šiaulietis Antanas Juozapaitis. Prieš tris dešimtmečius pirmą kartą apsilankyta kalnuose, o šiandien kalnų keliautojas jau negali ne tik be kalnų, bet ir be aukščio. Nors buvusio Šiaulių turistų klubo nariai iki šiol labiau linkę minėti tarptautinę Turizmo dieną, nei kalnų dieną, bet beveik kiekvieną žiemą renkasi į būrį ir planuoja... kelionę į kalnus. „Jei kitais metais nekopsiu dėl pinigų stokos, dar kitais gali nebetekti dėl sveikatos ar kitokių priežasčių”, - mąsto kalnų turistas, žmones vertinantis ir pagal kriterijų: „ar kopčiau su juo į kalnus”...

Visi kalnai - skirtingi 

Nėra žmogaus, kurio gyvenimo nenulemtų atsitiktinumai, iš anksto neplanuoti ir nesvajoti įvykiai. Taip daugiau nei prieš tris dešimtmečius nutiko ir šiauliečiui Antanui Juozapaičiui. 53-ejų metų vyras tada dirbo televizorių gamykloje „Tauras”. Neseniai buvo grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje, daug sportuojantis ir energijos nestokojantis jaunuolis.

Gamyklos skelbimų lentoje kartą pastebėjo skelbimą, raginantį norinčius keliauti žmones apsilankyti Šiaulių turizmo klube. A. Juozapaitis susidomėjo raginimu ir netrukus nuskubėjo į Turizmo klubą. Šiandien žmogus gali sakyti, jog šis atsitiktinumas nulėmė jo gyvenimo būdą, pomėgius.

Nors planų kopti į kalnus nebuvo net ir pirmosios turistinės kelionės metu. Tada Antanas drauge su grupe Turizmo centro keliautojų vyko į Kaukazą. „Atvykome į Mineralinius vandenis sutemus. Tamsoje pasistatėme palapines ir sugulėme poilsiui”, - prisimena pirmąją turistinę kelionę. Vos pabudus ryte turistams prieš akis atsivėrė neįtikėtinas grožis - baltos Elbruso kalnų viršūnės. To grožio sužavėtas Antanas ir nusprendė, jog būtinai turi aplankyti kalnus, būtinai turi iš arti pamatyti tą grožį. 

Šis noras išsipildė su kaupu. Pabuvota ne tik Kaukazo kalnuose, bet ir Tian Šanyje, kopta į Pamyrą, pabuvota Pamyro Lajuje,  Chibinuose.  Kai kuriuose kalnuose būta ir ne po vieną kartą, tačiau kopti tekdavo vis kitu maršrutu. Antanas Juozapaitis kalnus pažįsta net ir iš atviruko ar nuotraukos, kurioje nebūtų pavadinimo, nes kiekvieni kalnai turi savo išorinį specifinį bruožą. Pavyzdžiui, Tian Šanio kalnus dengia iškilios tarsi žvakės eglės, Kaukazo kalnai padengti žalumos, Pamiras - rudas, tarsi moliu dengtas.  

Kalnai laukia tik pasiruošusiųjų

Dar tada, kai apie kopimą į kalnus ir minties nebuvo, Antanas Juozapaitis gyveno labai aktyvų gyvenimą - daug sportuodavo, dalyvaudavo sąskrydžiuose, dviračių lenktynėse. Žiemą - slidėmis sniegas išmatuotas. Net šoko tautinių šokių kolektyve „Jovaras”. 

Tačiau kai nusprendė kopti į kalnus, žinojo - reikės dar specialaus pasirengimo - lankė turistinės technikos treniruotės. Salėse susirinkę kalnų turizmo bei alpinizmo entuziastai mokosi ir virve sliuogti, ir skardžius įveikti. Tik kopti tenka sporto salės sienomis, pritvirtintomis virvėmis...

Vasarą kalnų turistinės technikos treniruotės vyksta gamtoje. Dažnai vykdavo prie Juodlės ežero, kur yra statūs šlaitai, aukšti medžiai, prie kurių ir tvirtindavo virves. Svarbu būdavo, kad treniruotės vietovėje būtų upė, nes kalnų turistams dažnai tenka keltis iš vieno upės kranto į kitą. Dažniausiai  - bristi susikibus rankomis, kartais - įsikibus į pačių pritvirtintą karabiną - metalinį turėklą.

Kalnų turizmo grupių organizatorius Petras Turskis iš Turizmo centro išlydėdavo kiekvieną grupę, pasirengusią į kalnus. Atvykus į vietovę, kurioje stūkso kalnai, grupės vadovas eidavo į miesto paštą ir siųsdavo telegramą į Šiaulius, kurioje ir pranešdavo, kad grupė atvyko į vietą ir pradeda žygį į kalnus. Po žygio - vėl į paštą ir vėl siųsdavo telegramą su pranešimu, kad grupė sėkmingai baigė žygį.

Turistų grupė žinodavo kelionės maršrutą, kiek perėjų teks įveikti. Perėjose sukrautos akmenų krūvos, kuriose prieš tai apsilankiusi grupė palieka raštelį. Šį raštelį turi paimti po jos perėją įveikę kalnų turistai. Jie paima buvusį raštelį ir parašo savo - jį pakeis po jų keliaujanti grupė.

Šios kalnų turistų grupės kontrolė skatino nenukrypti nuo pasirinkto maršruto, įveikti jį iki galo. Būdavo rašomi kelionės aprašai, ataskaitos, prie kurių segamos nuotraukos. Antanas Juozapaitis visada būdavo turistų grupės fotografas, tad jo archyvuose - galybė nuotraukų iš turistinių kelionių į kalnus. 

Nelaimės aplenkia pasirengusiuosius

Kalnų turizmas, pasak Antano Juozapaičio, tam tikra prasme sunkesnis net už alpinizmą. Ir tai dėl to, kad turistai, nekopiantys į aukštas viršūnes, nešasi visą mantą. Jie turi turėti ir palapines, ir maistą, net benzino, ir daugelio kitos būtinos „atributikos“.

Būdavo ir taip, kad norėdami palengvinti savo naštą, aikštelėje, į kurią turės sugrįžti po keturių-penkių dienų, palikdavo po akmenimis maistą. Deja, grįžus maisto gali ir neberasti, nes kalnuose gyvena zuikio dydžio graužikai, kurie nuolat laukia grobio ir jų visada reikia saugotis.

Tokiu atveju, kai maistu tenka pasidalyti su kalnų gyvūnais, kelionė tampa sudėtingesnė, nes tenka mažinti dienos maisto normą.

Penktaisiais metais A. Juozapaičiui buvo suteiktas grupės vadovo statusas ir jis jau galėjo rinkti savo grupę. Pamena, jo grupėje keliavo ir kalnų turizmu susižavėjęs žymiu alpinistu vėliau tapęs Saulius Vilius.

Patirtis ir sumanumas kalnuose lemia labai daug. Pamena, jo vadovaujama grupė keliavo kalnais. Grupė ruošėsi nakties poilsiui. Dauguma siūlė apsistoti prie upelio. „Aš pastebėjau, kad netoliese uolos ir pasiūliau kopti aukščiau, paieškoti atviresnės vietovės. Daug kas tada supyko, nes jau slėgė nuovargis.“ Tačiau grupės vadovo nuomonė lemiama.

Rytą turėjo grįžti į maršrutą ir pasiekė vakarykštę aikštelę. Ji buvo pilnutėlė didžiulių akmenų. Tapo akivaizdu, kas būtų likę iš grupės, jei būtų likę nakvoti.

Branduolys išliko

Nors Turistų klubas subiro, tačiau kalnų turizmo entuziastai neišsiskirstė - apie dešimt žmonių nuolat susirenka kelionėms, kurių tikslas - įveikti dar vienus kalnus. Dabar, tiesa, niekas grupės į keliones nebeišlydi, niekam nebereikia rašyti ataskaitų. Tačiau patyrusiam keliautojui to labiausiai ir stinga, nes nebėra stimulo įveikti maršrutą iki galo, nėra stimulo pažinti kalnus, jų augmeniją, uolienas. Tačiau minimali drausmė, pasiskirstymas pareigomis, noras pasiekti tikslą turi likti. Kitaip kelionė į kalnus gali tapti kančia.

Yra buvę, kad keli grupės nariai atsisako toliau kopti. Deja, grupei tenka atsiskyrėlius lydėti į kalno papėdę ir kelionę pradėti iš naujo. Neslepia Antanas, jog grupėje pasitaiko ir aikštingų, ir kaprizingų. Kalnų turistai žino - tokio kitą kartą į kalnus neims...

Penkeriais metais jaunesnė Antano žmona Irena - taip pat kalnų turizmo entuziastė, tad tenka keliauti drauge ir dalytis įspūdžiais bei prisiminimais. 

Sporto entuziastai - visa Juozapaičių šeima. Slidinėti tenka ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje. Pakruojo rajone Šulionų kaime turimoje sodyboje - ne tik poilsis, bet ir ūkis, kuriame auginami galvijai, melžiama, gaminamas sūris.

Šeimoje auga keturi sūnūs, Vyriausiajam Gediminui - 24 metai. Antrasis sūnus laurynas - studentas. Emilis - vienuolikos metų. Penktajam dešimtmečiui „stuktelėjus“ gimė ketvirtasis sūnus Antanukas, kuriam - treji metukai. Dovanojo jubiliejaus proga siurprizą ir vyriausiasis sūnus - šuolį parašiutu.

Spėdavo kalnų turizmo entuziastas ir į Šiauliuose populiarų „Jovaro” ansamblį, kuriame šoko visą dešimtmetį. Iki šiol dalyvauja ir pėsčiųjų maratonuose, į kuriuos susirenka per 200 dalyvių. Daugiausiai įveikta 80 kilometrų. „Kai tik atsiras galimybė - eisiu”, - sako aktyvų gyvenimą pasirinkęs žmogus. Ir ne tik į  pėsčiųjų maratoną, bet ir į kalnus, kurių ilgesį apmalšina... aukštalipio darbas, kurį dirba jau gerą dešimtmetį. Jis jau pasiekė visus didžiuosius bokštus, bažnyčių bokštus, kopė ant daugiaaukščių stogų, kur tvirtinami mobiliųjų telefonų antenų laikikliai.

Pasiilgsta aukščio, apima kalnų ilgesys - džiaugiasi galimybe pakilti į patį aukščiausią miesto bokštą. Ir net tik tam, kad pajustų adrenaliną. Antanas Juozapaitis nepamiršta ir fotoaparato. Jo archyvuose - miestų nuotraukos iš didelio aukščio, apie kokias svajoja dažnas fotografas. Kai bus laiko ir galės gyventi prisiminimais, nuotraukos padės prisiminti įdomaus ir aktyvaus gyvenimo akimirkas.