Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorius Jokūbas Bareikis nustebino pasakęs, kad premjeriniame  Mariaus Ivaškevičiaus spektaklyje „Mistras“ vaidina „viduriniosios kartos“ aktoriai. Trisdešimtmečiai – vidurinioji karta?! Pasirodo, Jokūbas turėjo omeny, kad Mažajame teatre jau yra ir jaunesnių aktorių.

 

Nors, kita vertus, frazė „vidurinioji karta“ geriau nei kas kita paaiškino ir „Mistro“ režisieriaus Rimo Tumino pasirinkimą – tiek pačios pjesės, tiek aktorių. Aktorių – dar kupinų jaunatviško užsidegimo, maksimalizmo ir jau patyrusių, apsvilusių. Galinčių perteikti merdėjančios romantizmo epochos paradoksus dokumentiškai irealioje pjesėje...

Ir vis dėlto...        

 

- Jums, Jokūbai, trisdešimt, o jūsų personažui Adomui Mickevičiui keturiasdešimt vieneri. Sunku vaidinti vyresnį?

 

- Tai vis dėlto yra dokumentinė pjesė - paremta tikrais faktais. Jei dramaturgas Marius Ivaškevičius pasirinko būtent tokį laikotarpį iš Adomo Mickevičiaus gyvenimo, tai nieko čia nepakeisi - tada poetui buvo keturiasdešimt vieneri. 

 

Dėl metų skirtumo labai didelės problemos nematau, nes pjesėje, ko gero,  tai atsiskleidžia tik tiems, kurie žino šio žmogaus biografiją. Tai tas laikotarpis, kai Mickevičius neberašo, kai gyvena Paryžiuje, kai bendrauja su žinomais to meto kūrėjais tam tikrų istoriniai įvykių apsuptyje. Taip, tai realūs faktai ir realūs žmonės, o ne dramaturgo sugalvoti personažai ir įvykiai.

Informaciją apie personažus galima surinkti iš knygų, pavyzdžiui, kad Adomas Mickevičius buvo žemo ūgio, gražaus balso ir mergininkas, ir galima panaudoti vaidmeniui kurti. Tik tos informacijos  negalima per daug kišti publikai, nes istorinės asmenybės turi tarsi filtrą: tie, kurie tas asmenybes žino, vertina pagal jų darbus. Todėl atrodo, kad žmogus, parašęs „Konradą Valenrodą“, „Vėlines“ negali būti toks, kaip kiti - jis turi būti kiek aukščiau realybės, jį tarsi saugo tas filtras. O štai buvo mergininkas... Ir toli gražu ne šių laikų herojus.

 

- Tai sudėtinga vaidinti romantizmo epochos herojų?

 

- Romantizmas - tai maksimalizmas: jei aš myliu moterį ar tėvynę, tai myliu iki galo ir numirti dėl to galiu... Tik atrodo, kad romantika - žvaigždės, gėlės...  Bet tai tik klišė. 

Vaidindamas aš vadovaujuosi tuo, kas parašyta Mariaus Ivaškevičiaus. O pjesėje Adomas Mickevičius visur dalyvauja ir kartu lyg yra tik šalia kitų veikėjų, kurie režisieriaus Rimo Tumino valia labai šaržuoti – taip išdidinant tą romantizmą iki nenatūralumo ribos: girdi, kokie visi mes esame svarbūs. Šiai šaržuotai kompanijai – Balzakui, Leru, Žorž Sand - santūrus Adomas Mickevičius yra kaip ir priešpastatytas. Jį gal kankina tėvynės idėjos... 

 

Skaitydamas pjesę vis mąsčiau, kaip mano personažui nepradingti toje ryškioje kompanijoje, nes nė vienoje pjesės scenoje Adomas Mickevičius praktiškai nėra vedantysis, o yra lyg ir kuklus asistentas – sunku tokiam atsverti kitus personažus. O ir jo tekstas nei linksmas, nei juokingas...

 

Taip nerimavau ir repeticijų metu. Ir kaip man pavyko suvaidinti, nežinau.

 

Nors neturiu ko gėdytis: viską darau nuoširdžiai ir man patinka vaidinti šitą spektaklį. Kodėl? Gal todėl, kad romantizmo epocha tokia tragiška - vien savižudybės, mirtys, perversmai, perdegimai, išdegimai, nervai, išsekimai... Tik atrodo, kaip romantika - naktys, žvaigždės, gėlės, o iš tiesų tai - sielos iškankinimas, išsidraskymas, sudegimas... 

 

Mano herojus ir sako, kad Baironą skrodęs daktaras iš jam kiaušo ištraukė suvaikėjusio senio smegenis, nors poetui buvo tik 36-eri... Taigi šio amžiaus sulaukęs tikras romantikas turi tik vienintelę užduotį - surasti sau gražią mirtį. Manau, kad toji scena yra atsakymas į  klausimus, kas yra romantizmas ir kodėl Adomas Mickevičius metė rašyti...

- Beje, ar žinote, kad kai kas jus laiko pusiau šiauliečiu?

 

- Tikrai nežinojau to. Nors jaučiu tam tikrą nostalgiją Šiauliams: čia mano tėčio Sauliaus Bareikio   teatrinė ir muzikinė istorija yra prasidėjusi, čia anksčiau gyveno mano močiutė ir aš pas ją  atvažiuodavau mažas. Taip, tam tikrų sąsajų su Šiauliais yra.

 

- Ar sunku būti Sauliaus Bareikio sūnumi?

 

- Iš pradžių buvo sunku - kai mokiausi, kai buvau studentas, tada turėjau tam tikrą naštą. Nežinau, kiek tam buvo pagrindo, bet man vis atrodydavo, kad gal mane su juo vis lygina ar kalba apie tai. Nors gal ir nieko panašaus nebuvo. Aš juk esu atskiras vienetas, turiu savo vardą - šiokį tokį. Gal ir visi žino, kad mano tėtis yra Saulius Bareikis, bet aš juk esu Jokūbas...

- O Jokūbas yra giminės vardas?

 

- Ne. Tiesiog tėvai nusprendė: jei gims sūnus, bus Jokūbas. 

 

- Ar jums renkantis aktoriaus profesiją tėtis neprieštaravo?

 

- Spaudimo nebuvo. Tik patarė pastangas nukreipti kitur, nes neblogai mokiausi ir galėjau rinktis. Iš pradžių ir aš buvau padavęs dokumentus į žurnalistiką - neblogai rašiau. Bet sužinojau apie stojamuosius į aktorinį ir nusprendžiau pabandyti. 

 

Amžiaus buvau idealizuojančio: maniau, net jei apsirikčiau čia įstojęs, vis tiek sugebėsiu viena ar kita daryti ir man tai patiks. Kas lėmė tokį mano būdą - ar tai kad anksti pradėjau eiti į mokyklą, ar kad ją baigęs dar nebuvau nesubrendęs ir todėl  daug blaškiausi ir prie filosofijos, ir prie teisės, ir prie aktorystės, ir prie žurnalistikos, - nežinau. Tačiau galų gale liko tik aktorinis, kur aš ir įstojau.

 

- Sakote, kad stojote lyg ir atsitiktinai, bet juk kad įstotumėte, reikėjo tam tikro pasiruošimo.

 

Mokykloje lankiau dramos būrelį, kur spektaklius statė mokytoja Violeta Tapinienė. Kažką davė ir augimo terpė: kai tėvai – aktoriai, tai dažnai lankydavausi teatre ir man patikdavo stebėti, kaip jiems ir kitiems aktoriams žiūrovai ploja. Man patikdavo tas teatro stebuklas – pamatyti, kaip žmonės reaguoja, juk matydavau pats tą spektaklį daug kartų ir žinodavau kiekvieną jo sceną, todėl, matyt, ir  patikdavo stebėti, kaip publiką paveikia scenos vyksmas, kaip po tos scenos kai kurie žmonės atsikvepia. Tai buvo įdomu. Ir tai mano pasirinkimui turėjo kažkiek įtakos.

 

Be to, niekas nežino, kaip ir kas ten būtų, jei būtų buvę kitaip. Kai esi jaunas, viską kitaip įsivaizduoji. Įsivaizduoji tik rezultatą - kad esi scenoje. Kaip ir žurnalistas įsivaizduoja tik rezultatą - rašymą, gaisrininkas – gaisrų gesinimą... Niekas neįsivaizduoja detalių ir visų kitų peripetijų... 

 

- ... nors būtent jūs turėjote pakankamai daug informacijos apie aktoriaus darbą.

 

- Turėjau, bet tai nedarė įtakos. Jei būčiau turėjęs verslininko smegenis, matyt, būčiau verslininkas. Anais laikais, prieš trylika metų, labai populiarus buvo teisininko darbas, tačiau aš jo nepasirinkau. Matyt, prie mano pasirinkimą lėmė idealizmas: maniau - man viskas pavyks.

 

- Ir koks buvo jūsų pirmasis vaidmuo profesionalioje scenoje?

 

- Diplominiame spektaklyje „Trufaldinas, arba Dviejų ponų tarnas“ vaidinau Brigelą. Bet atlikdamas šį vaidmenį visai nejaučiau pasitenkinimo. Buvo tik jausmas - dar nelabai žinai, ką darai, bet vis tiek darai...

 

Buvo paskui ir kitokių vaidmenų... Ir kiekvienas vaidmuo yra savaip brangus. Apskritai vaidmenų nesu linkęs sureikšminti - tai darbas ir tai pakankamai intymus dalykas, nes jis eina per tave, per tavo emocijas, per daug ką... Jau vien todėl tai yra brangintina ir vertintina. Bent man. 

 

- Dirbate tik Mažajame teatre?

 

- Komerciniuose nevaidinu, nors esu atviras pasiūlymams: jei man įdomu, tai jų imuosi. Šiaip, kaip ir  kiekvienas aktorius, aš turiu papildomų dalykų, kurie esant dabartinei bendrai Lietuvos situacijai yra neišvengiami. Ypač jei reikia gyventi su šeima, o aš turiu dvi dukteris: Barborai sausį bus šešeri, Severjai - pusantrų.