Dar studente būdama šiaulietė sužinojo, jog Eduardas Gimenezas buria profesionalių šokėjų trupę. Nuėjo į atranką, o jau po poros mėnesių šoko su juo scenoje. Asmeninio albumo nuotr. (A. Kacelavičius)

Aušra LAURINKIENĖ

Sakoma, kad tango geriausiai šoka tik tie, kurie jau buvo įsimylėję tris kartus, tačiau pas Eduardo Gimenezą šio aistringojo šokio paslapčių besimokiusi ir kartu su juo ne vieną sceną užkariavusi šiaulietė Brigita Urbietytė tikina, jog to negana: „Šokti mokaisi visą gyvenimą”.

Argentinietiškuoju tango susižavėjusi ir dabar aktyviame aktorės-šokėjos gyvenimo sukūryje besisukanti moteris, „Šiaulių naujienų” paprašyta skirti dalelytę brangaus laiko pokalbiui, sakė nemėgstanti kalbėti apie save. Tačiau gimtojo miesto skaitytojams vis dėlto sutiko
papasakoti apie tai, kas prieš devynerius metus užbūrė jos širdį...

- Tango – tai...

- ...visas mano gyvenimas.

- Sakoma, kad hobis, virtęs darbu, neretai tampa tik pragyvenimo šaltiniu. O kaip yra Jums?

- Taip jau susiklostė, kad šokis tapo mano pragyvenimo šaltiniu. Niekada neturėjau tikslo tapti mokytoja, niekada negalvojau, kad mokysiu vaikus ar suaugusiuosius. Ketverius metus dirbau su mažais vaikais. Tuomet buvo visko – ir juoko, ir ašarų, o dabar dirbu tik su gimnazistais.
Visada labiau norėjau pati šokti, bet dabar ir šoku, ir kuriu, ir mokau – viskas viename. Man gera eiti į sceną. Tiesa, kartais šokių būna per daug, bet man patinka ką darau, patinka po pamokų matyti laimingus, besišypsančius ir besidžiaugiančius, kad pavyksta šokti žmones.

- Kuo šis šokis skiriasi nuo kitų?

- Tango - visiškai kitoks nei kiti šokiai. Jo nesulyginsi nė su vienu šokiu. Tą sunku nusakyti žodžiais. Tango – labai jautrus šokis, kuriame partneriai turi vienas kitą jausti, girdėti ne tik muziką, bet ir vienas kitą. Kiekvienas šokis – skirtingas, nes kiekvienas vyras muziką jaučia ir partnerę veda savaip. Tai – užkrečianti  interpretacija, kurioje nėra žingsnių, bet yra taisyklės. Bent vieną pažeidus, kažkas sugrius, neišeis...

- Kada susidomėjote šokiu ir kodėl pasirinkote būtent tango?

- Šokau nuo vaikystės, nes tėveliai to norėjau. Buvau tokio amžiaus, kad nesupratau tai man patinka ar ne. Tango nepasirinkau, tiesiog norėjau išmokti ir tai tapo mano hobiu bei darbu.

- Tango leidžia į gyvenimą žiūrėti kitomis akimis? Ką jaučiate šokdama šį aistringą šokį?

- Aš šito labai nesureikšminu, tango nekeičia mano gyvenimo. Jis tiesiog yra šalia manęs. Man patinka šokti, jausti viską, ką jaučiu šokdama...

- Jei nebūtumėte šokėja ir choreografė, ką veiktumėte? Niekada nesigailėjote, pasukusi šiuo keliu?

- Buvo tokių momentų, kai viskas atrodė blogai : „nebenoriu, nusibodo, skauda nugarą, kojas...”. Bet kurti visada norėjau ir vis dar noriu. Manau, kad visi savęs klausiame to paties: „Kodėl pasukau šiuo keliu?”. Matyt, tai reikėjo, kad dabar suprasčiau ko noriu. Aš tą jau žinau, bet tebūnie tai dar paslaptis. Pasakysiu tik tiek, kad tai yra susiję su šokiu. Jis tikrai iš mano gyvenimo niekur nepasitrauks (šypsosi).

- Ar tango šokėjoms keliami griežti reikalavimai? Laikotės dietų, neleidžiate sau mėgautis saldumynais?

- Jokių konkrečių reikalavimų nėra. Tiesiog, jei eini į sceną, turi būti geros fizinės formos, profesionalus ir turėti aktorinių sugebėjimų. Bet tai galioja tik scenos atlikėjams. Aš – ne balerina, tad ir dietų nesilaikau. Žinoma, nekemšu bet ko ir bet kiek. Tiesiog žiūriu, ką valgau. Su saiku ir saldumynų paskanauju, bet dažniau renkuosi silkę.

- Sulaukiate gerbėjų dėmesio? Po spektaklių – kvietimų vakarienės ir panašiai?

- Mano gerbėjai – tėvai, draugai ir pažįstami. Būna smagu, kai po spektaklio gaunu gėlių nuo nepažįstamų vyrų ir moterų. Smagu išgirsti gerą žodį, kad pasirodymas sužavėjo. Juk tam ir eini į sceną, kad kažkam suteiktum gerų pojūčių. Žmonės, eidami į teatrą, tikisi atsipalaiduoti, gerai praleisti vakarą. Smagu teikti džiaugsmą, smagu, kai už jį atsidėkoja plojimais ar gėlių puokšte.  

- Jokios šokių patirties neturinčiam žmogui sunku mokytis tango? Ko reikia, kad žmogus perprastų  argentinietiškąjį šokį? Ką pasakytumėte tiems, kurie norėtų, tačiau nedrįsta mokytis tango?

- Tango šokti gali visi – nėra amžiaus limito, nesvarbu, kokios specialybės atstovas esi, nes aikštelėje mes visi esame lygūs! Iš šalies atrodo, kad visa tai – lengva ir paprasta. Po kelių pamokų žmonės jau klausia: „Kiek laiko reikia, kad perprastum visas tango subtilybes?”. Tuomet atsakau: „Viso gyvenimo” (juokiasi). Žinoma, juokais. Šiam šokiui reikia kantrybės ir šiek tiek laiko. Kiekvieną kartą šokdamas su kitu partneriu, sužinai kažką naujo. Šokti mokaisi visą gyvenimą. Tai – visai kita kultūra, kurią perprasti gyvenant ne Argentinoje - sunku perprasti. Tango – tai jų gyvenimo dalis. Ten žmonės tiesiog gyvena tango, o mes tik sužavėti šio aistringo šokio, norime jo išmokti. Jei nori išmokti šokti – geriau ateiti ir pabandyti. Kitaip nesužinosi, ar tango užkariaus tavo širdį.

- Tango šokis tiesiog kunkuliuoja aistra. Ar šokių patrneriai turi būti artimi, kad sugebėtų perteikti visa tai žiūrovams?

- Taip, šis šokis – aistringas. Tango – intymus, artimo susikabinimo šokis ir tai jau pasako labai daug. Šokdamas turi atsiduoti partneriui, o jis – tau. Kitaip nebus jokio malonumo šokti. O tam, kad pavyktų įsijausti ir perteikti žiūrovams aistrą, tikras partnerių artumas yra nebūtinas.

- Jus pristato kaip profesionalią šios srities atstovę. O ar pati save laikote visas subtilybes jau perpratusia tango virtuoze?

- Žinau nemažai, bet dar daugiau – nežinau. Šio šokio reikia mokytis ir mokytis. Neužtenka tiek, kiek moki. Reikia tobulinti ir tai, ką žinai, gilinti žinias. Tai turi daryti, jei nori šokti profesionaliai ir mokyti kitus, o ne tik būti mėgėju. Kaip sakoma, tango  - visas gyvenimas.

- Prisimenate savo pirmuosius žingsnius tango ritmu? Ar tada jau svajojote, jog mokysitės pas įvairius pasaulio mokytojus,  garsius tango meistrus,  šoksite Andželikos Cholinos spektakliuose bei Gyčio Ivanausko teatre?

- Apie tai nė nenutuokiau. Visų pirma, jau neįtikėtina buvo tai, kad įstojau į Muzikos ir Teatro Akademiją, aktoriaus-šokėjo specialybę. Mūsų kursui vadovavo Andželika Cholina, o besimokydama susipažinau ir su bendrakursiu Gyčiu Ivanausku. Tada tango pradėjau mokytis tiesiog savo malonumui, nes buvau sužavėta šio šokio. Kaip ir visi. Tiesa, kuo toliau, tuo labiau norėjosi pažinti ir suprasti tango. Todėl ir važiuoji į seminarus, mokaisi privačiai pas garsius mokytojus, sieki gauti kuo daugiau informacijos. Tai užkrečia ir norisi vis daugiau.

- Eduardo Gimenezas – pirmasis Jūsų mokytojas. Kokiais žodžiais apibūdintumėte maestro?

- Taip, mokytis pradėjau pas Eduardo. Jį apibūdinti galėčiau kaip atvirą, nuoširdų ir draugišką pirmąjį mokytoją. Mes vis dar šokame kartu, turime pasirodymų. Tiesa, ne tiek daug. Jis turi savo tango mokyklą, o aš dirbu kitoje šokių mokykloje.

- Kuris karjeros tarpsnis buvo pats sunkiausias ir kuris teikia didžiausią džiaugsmą?

- Karjeros nedarau (šypsosi). Tik su malonumu atlieku tai, kas man patinka. Ne tiek daug dar laiko ir dirbu... Per tą laikotarpį buvo visko – ir sunkių momentų, ir džiaugsmingų akimirkų.

- Ant scenos nutinka kokių kuriozinių situacijų? O gal kada teko baigtį šokį iš skausmo sukandus dantis dėl patirtos traumos?

- Scenoje visko būna. Kartą, šokant tango su Eduardu, jis netyčia užmynė man ant kojos ir pėda išsinėrė iš batelio. Teko išsisukti iš situacijos ir apsimesti, kad taip ir turėjo būti. Ar pavyko? Taip (juokiasi). Niekas nesuprato, sakė, kad puikiai vaidinome. O aš tuomet pagalvojau, jog nebuvo kur dingti, tad ir vaidinome. Būna, kad kartais pamiršti tekstą, o mintyse stovi tik baltas lapas, tada tenka improvizuoti, neišsiduoti...
Traumų taip pat pasitaiko. Dažniausiai skausmą pajunti nulipus nuo scenos. Tiesa, kartą šokau ir jausdama skausmą. Kaip undinėlė – žengiau žingsnį ir kenčiau sukandusi dantis.

- Be jūsų neapsieina nė vienas renginys ar festivalis, susijęs su aistringuoju Lotynų Amerikos šokiu. Kaip visur suspėjate? Ar dažnai aplankote Šiauliuose gyvenančius tėvelius?

- Pasirodymų būna nemažai, bet planuoju laiką. Būna ir taip, kad per vakarą turiu net du pasirodymus, bet taip būna retai ir dažniausiai per renginių bumą – gruodžio mėnesį. Vėliau – ramu.
Tėvelius Šiauliuose aplankau kai tik galiu. Dažnai net laisvų savaitgalių neturiu, tad kartais būna sudėtinga čia atvykti.

- Lotynų Amerikos šokėjų venomis teka karštas ir aistringas kraujas. Atrodo, jie – lyg gimę šokti tango. O kaip su mūsų tauta? Ar lietuviškas temperamentas tinka tango?

- Tarp mūsų taip pat yra aistringų žmonių, tik jie gal ne taip  atvirai išreiškia tą jausmą. Šokti gali kiekvienas. Beje, nebūtina šokti tango taip, kad aistra lietųsi per kraštus. Galima ir kitaip tą parodyti.

- Kokio amžiaus žmonės Lietuvoje mėgaujasi tango? Tiesa, kad lietuvėms trūksta partnerių, nes vyrai nenoriai mokosi tango?

- Amžius – labai įvairus. Dažniausiai ateina tie, kurie tikrai žino, kad nori išmokti būtent argentinietišką tango. Jaunimas dažniau renkasi greitesnius šokius, kuriuos galima šokti visur. Su tango – sudėtingiau. Jį pašoksi ne visur ir ne su bet kuo.
Taip, trūksta partnerių, bet, kas keisčiausia, atsiranda vis daugiau vyrų, kurie teiraujasi apie tango pamokas. Tai labai džiugina.

- Viename interviu prieš trejus metus sakėte, kad svajojate apsilankyti tango tėvynėje Argentinoje ir įkurti savo tango mokyklą. Ar svajonės jau tapo realybe?

- Šioms svajonėms dar reikia laiko.

- Apie ką dar svajojate? Gal yra koks didelis projektas, kurį norėtumėte įgyvendinti?

- Svajonių turiu daug, kaip ir visi, svajoju... Tik vienos svajonės išsipildo, o kitos – ne. Arba tam tiesiog dar reikia laiko. Neseniai su kolege įgyvendinome vieną svajonę – spalio 5-ąją pristatėme šokio spektaklio premjerą „Dialogai”.

- Kokie artimiausi planai?

- Mintys visada pilnos visokių idėjų, kurios brandinamos galvoje. O dabar tiesiog laukiu Kalėdų ir atostogų (šypsosi).

Anot Brigitos Urbietytės, šokis - tai jausmingas dialogas, aukščiausio lygio kūno kalba.
Asmeninio albumo nuotr. (A. Kacelavičius)

Choreografė neseniai su kolege įgyvendino vieną svajonę – spalio 5-ąją pristatė šokio spektaklio premjerą „Dialogai”.
Asmeninio albumo nuotr. (D. Matvejevas nuotr.)