Romualdas BALIUTAVIČIUS

Ateinantys metai pagal Rytų šalių tradiciją dar vadinami Kiškio metais. Lietuviai, kurie labai imlūs visokioms iš kitapus sienos ateinančioms naujovėms, jau svarsto, ką jiems atneš ir padovanos Kiškis? Meilę? Pinigus? Sėkmę karjeroje?.. Nesigilindami, kiek tokie lūkesčiai turi arba neturi pagrindo, pasistengėme Šiauliuose pagauti už ausų bent vieną Kiškį ir pakamantinėti, kaip jam gyvenasi ir ar duoda kokių dividendų kas 12 metų pasikartojantys „savi” - Kiškio metai?

 

Ir taip, susipažinkite: Petras Kiškis - nedidelės individualios įmonės savininkas.

 

- Ko laukiate iš Kiškio metų?

 

- Norėčiau stiprios sveikatos pats ir žmona dabar turi sveikatos problemų – noriu, kad jai pagerėtų. Taip pat kad visiems vaikams gerai gyventųsi, kad sektųsi. O pinigų nebuvo ir nebus... Sakote, galiu laimėti aukso puodą? (Šypteli.) Šeimoje yra tokia tradicija: su vaikais, žentais ir anūkais perkame populiarios loterijos bilietus. Maždaug po 20 vienetų kiekvieną kartą. Ateina šventės, o visiems kažko nepripirksi. Taigi dovanojame po bilietuką ir taip jau kokius 10 metų. Per visą tą laiką esame laimėję gal du ar keturis litus... (Juokiasi.) Duktė sako, kad tuos pinigus atidėdami sau būtume   daug sutaupę. Dabar aišku, kad mes nemažai prisidėjome padėdami kažkam sukaupti aukso puodą. Juk kaskart žmogus tikiesi, kad pasiseks...

 

- Ar gausi buvo šeima, kurioje atėjote į pasaulį?

 

- Taip. Buvome penki Kiškiukai ir dvi Kiškytės. Vieno brolio jau nebėra – likome keturiese. Šiauliuose dar gyvena jauniausias brolis, o kiti – Molėtų krašte.

 

- Ar esate greitas kaip kiškis? Gal jaunas būdamas užsiiminėjote bėgimu arba kultivavote kitokią sporto šaką?

 

- Nuo pat kūdikystės turiu astmą, tai net armijoje netarnavau. Dargi lipti laiptais man tikra tragedija...

 

- O gal armijon neėmė todėl, jog kiškiai – pagarsėję bailiai?

 

- Nee... (Juokiasi.) Visi broliai tarnavo, tik aš vienas – ne.

 

- Prisiminkite kokią linksmą istoriją, susijusią su jūsų pavarde?

 

- Jaunas būdamas dirbau kolūkyje. Pirmininkas buvo užkietėjęs žvejys. Laksto kartą  jis, ieško ir klausinėja: „Kur Kiškis? Kas matėt Kiškį?!” O jam atsako: „Kiškis su Meška nuvažiavo į fermą pas Vilką taisyti elektros”. Mat energetiko pavardė buvo Meška, o fermos darbuotojo – Vilkas. „Žiūriu, čia visas žvėrinčius susirinko”, - kraipė tada galvą kolūkio pirmininkas.

 

O sykį važiuojant sustabdė inspektorius. Skaito neįskaitomai dispečerės prikeverzotą kelionės lapą. „Kokia pavardė?” - klausia. - „Kiškis.” - Pažiūri įtariai. „Duokš čia teises... (Po ilgokos pauzės) Ale tikrai Kiškis!” - maloniai nustemba.

 

(Pasak pono Petro, jo pavardę greitai įsimena įvairiose įstaigose, užtenka tik kartą nuvažiuoti, o antrąsyk jau sveikinasi kaip su geru pažįstamu. Ne vien prisimena, bet dar ir pagiria gražią lietuvišką pavardę. Taigi pavardė gyventi netrukdo ir keisti jos nesiruošia.)

 

- Ar mėgstate valgyti daržoves: morkas, kopūstus?..

 

- Kopūstus mėgstu - šviežius ir raugintus. Patinka kopūstienė. O morką tik retkarčiais tesugraužiu.

 

- O triušieną?

 

- Anksčiau, kai dar laikiau ūkį, bandžiau auginti triušiukus, bet žmona neleido nė vieno pjauti, gaila jai... Galiausiai užėjo maras ir visi triušiai išdvėsė. Tuo viskas ir baigėsi.

 

- Galbūt esate medžiotojas?

 

- Ne. Ne mėgėjas. Kažkaip man gaila gyvūnėlio – kiekvienas gražus, gyventi nori. Aišku, medžioti reikia, nes kitaip prisiveis tiek, kad ateis ir į kiemus.

 

- Nusikelkime į praeitį: ar mokykloje dėl jūsų pavardės nekildavo konfliktų su bendraamžiais?

 

- Devynerius metus gyvenome Latvijoje. Todėl pavardė „Kiškis” jiems neasocijavosi su gyvūnu. Vaikai mane vadindavo „Kiška” - t. y. žarna rusų kalba.

 

Pernelyg įkyrūs gaudavo grąžos, paskui įprato vadinti vardu. Petras jiems buvo per sunkus, todėl vardą surusino ir vadindavo mane „Petka”, o mokytojai – Piotru.

 

- Kaip į jūsų pavardę pirmąkart sureagavo būsimoji žmona?

 

- Jos mama iš pradžių purkštavo: „Kaip čia dabar tekėsi už Kiškio?” Tačiau vėliau ir pati uošvienė, kai geruoju, į mane kreipdavosi „Kiškutis”...

 

- Ar esate drąsus žmogus?

 

- Nepasakyčiau. Konfliktų vengiu. Verčiau pasitraukiu į šalį, jeigu kas. Aišku, jeigu lenda tiesiai ant ragų, ką bedarysi? Tačiau pats priekabių neieškau ir savo teisybės kitam nelinkęs aiškinti.

 

- Ar jūsų žmona nudžiugtų gavusi dovanų kiškenų kailinius?

 

- (Šypsosi.) Kodėl gi ne? Moterims kailiniai – geidžiamas dalykas.

 

- Beje, kiek jūs turite Kiškiukų?

 

- Viena „Kiškiuką“ ir dvi Kiškytes. Jau ir anūkams po dvidešimt metų. Visi gyvename Kairiuose, o sūnus dirba Airijoje. Parvažiavo Kalėdoms.

 

- Sakykit, ar dažnai važiuojate miesto autobusais be bilietėlio - zuikiu?

 

- Tikrai nevažinėju. Gal 10 metų nesu įlipęs į autobusą. Kur reikia, važiuoju nuosava mašina. O jei retai ir prisieina naudotis visuomeniniu transportu, pas vairuotoją perku bilietėlį. Kam drebėti?

 

- Ar mėgote žiūrėti populiarų filmuką „Na, palauk!”, kurio naujas serijas televizija kaskart parodydavo sausio pirmąją? Už kurį personažą labiau sirgdavote?

 

- Labai mėgau šitą filmuką, o sirgdavau, aišku, už kiškį. Ir dabar mėgstu „multikus”. Žmona iš to sprendžia, jog aš jau visai pasenau... Tik dabar filmukai kitokie, užsienietiški. Nežinau, kokių grybų turi būti prisivalgę jų kūrėjai, jei tie filmai -  nei penki, nei dešimt? Anksčiau filmukai būdavo gražūs, pamokantys, pavyzdžiui, nedaryk kitam blogo – blogis atsigręš prieš tave patį. O dabar?

 

- Ar turite naminių gyvūnų?

 

- Turėjome du šuniukus - „dvorniažkiukus”. Vienas papuolė po mašina, o likęs labai liūdėjo. Tai nuvažiavau į prieglaudą ir parvežiau jam draugą. Labai meilus, protingas ir geras pasitaikė, matyt, širdimi jaučia, kad išgelbėjau gyvybę...

 

- Gimėte Kiškio metais. Kokių dar panašumų - savo įpročių, charakterio ir pomėgių turite su šiuo gyvūnu?

 

- Vienas Dievas žino... Nesusimąsčiau... Lakstyti greitai negaliu, nežvairuoju, nedrebu dėl kiekvieno šnaresio... Nežinau.