Romualdas BALIUTAVIČIUS

Ateinantys naujieji 2011 metai pagal Rytų tradicijas, kurioms taip imlūs lietuviai, dar vadinami ir Katino metais. Šiaulietė pensininkė Birutė Katinienė sako nelabai žinanti, ko laukti iš Katino metų. Eiliniai metai, ir tiek. Nelabai ji ir tiki visais tais „prietarais”, tačiau atsakyti į mūsų klausimus maloniai sutiko.

 

- Ar graži ir lietuviška jūsų pavardė dažnai užkliūdavo aplinkiniams? Gal prisimenate kokių su tuo susijusių atsitikimų?

 

- Man vaikai sakydavo: „Ko, mama, pasiėmei tėtės pavardę, o nepasilikai gražios savo pavardės – mums būtų geriau”, - šypsosi pašnekovė. - Man ta pavardė, galima sakyti, nieko, o vaikams dėl savo pavardės mokykloje teko patirti visokių patyčių. Pavyzdžiui, atrasdavo kas vabaliuką ar negyvą pelytę ir neša jiems... Mano mergautinė pavardė – Karčiauskaitė, tekėdama jos keisti nenorėjau. Bet atsitiko, kaip atsitiko: radau gerą žmogų ir viskas tada man atrodė gerai.

 

- Įdomu, kuo tada priviliojote savo vyrą Katiną?

 

- Mes buvome tremtyje, kur mano būsimas vyras atvyko po armijos - viliojo geri uždarbiai. Padirbėjęs 3-4 metus, grįžęs Lietuvon galėjai nusipirkti pusę namuko. Kas čia mūsų laukė? Reikėjo rūpintis. Ten mudu ir susipažinome. Jis - aukštaitis nuo Utenos. Tikrai ne „suaugusiųjų pieneliu” – tai yra ne jį alumi prisiviliojau. Greičiausiai aš jam patikau... O jis, pasirodė, žmogus geras, darbštus – pusę metų tetruko mudviejų draugystė (juokiasi).

 

- Taigi tapote Katiniene. Ar dažnai aplinkybės vertė jus parodyti savo nagučius aplinkiniams?

 

- Visko buvo. Nežinau, kur reikėtų rasti tokią šeimą, kurioje būtų kitaip. Ir vietiniai mums, lietuvaitėms, dėmesį rodydavo, bet laikėmės atstumo ir po kurio laiko atlyždavo. Apie rusus apskritai galiu kalbėti tik gera: nelaimėje jie dalijosi paskutiniu duonos kąsniu. Apie lietuvius, deja, to sakyti negalėčiau. Dauguma jų buvo geri žmonės, tačiau buvo ir kitokių...

 

- Yra posakis: „Žiūri kaip katė į lašinius”. O jūs pati ar mėgstate, ar dažnai valgote lašinius?

 

- Kai jauna buvau, gyvenome Tolimuosiuose Rytuose, laikėme gyvulius.. Šaldytuvų niekas neturėjo, tai ir stūmėmės su lašiniais, rūkytais kumpiais, žuvimi, silkėmis...

 

- Ko tikitės iš artėjančių Katino metų? Ar jie jums būna kuo nors kitokie?

 

- Tokiame amžiuje stebuklų nebelaukiu. Anksčiau gal kitaip būdavo...

 

- O pati jūs ar mėgstate kates?

 

- Žinokit, niekada nelaikiau nei šunų, nei kačių. Su gyvūnais reikia užsiimti, vedžioti ir t. t. O kol dirbau (B. Katinienės specialybė yra virėja) – nebuvo kada.

 

- Kitas smagus klausimėlis: kiekvieną pavasarį po langais ir kiemuose pasigirsta kačių meilės serenados. Kokias mintis jos kelia?

 

- Žinokit, nieko gero... Buvau kukli ir tokia likau, o susitikimų pro šalį - vengdavau...

 

- Esate optimistė ir, matosi, sugebate išsaugoti vidinę ramybę... Turbūt tokių vaistų, kaip valerijonai, nė karto neprireikė?..

 

- Kol kas, ačiū Dievui, man nieko nereikia. Ką tas valerijonas padės?.. Ir pati nesirgau, ir vaikai augo sveiki. Džiaugiuosi gera sveikata ir dabar ja dar nesiskundžiu. Vaistų nežinau, gydytoją tik vieną turiu, kuri kartais vitaminų siūlo pavartoti.

 

- O kuris paros metas jums labiau prie širdies: diena, ar kai sutemsta ir viskas aplinkui nurimsta?

 

- Nežinau. Visada gerai jaučiuosi.

 

- Ar būdamas vaikas mėgote su draugais karstytis po medžius arba, tarkime, laipioti ant pastatų?

 

- Buvau energinga. Visko pasitaikydavo. Kai buvau 7-8 metukų, dar gyvenome Lietuvoje ir sode turėjome nemažai obelų. Jose perėdavo varnėnai, dėl ko man magėdavo kaskart įlipti į medį ir pažiūrėti, kiek gi ten yra paukščiukų. Mama bardavosi, sakydavo, jog iškrisiu kada...

 

- Ar jums patinka šunys ir žmonės, kurie juos laiko?

 

- Ne. Nemėgstu. Tegul šuva būna ir gražus, bet nemėgstu, todėl ir nelaikau. Nereikia nei mažo šuns, nei didelio. Su šunų šeimininkais nesibaru ir nesipykstu, tačiau pati keturkojų nelaikau.

 

- Moterys, ypač jaunos merginos, dažnai bijo kai kurių smulkių gyvūnėlių: varlių, pelių... O kaip jūs?

 

- Teko susidurti... Gyvenant tremtyje, barakuose, pelytės ir ant kojų miegant užlipdavo, bet gi jos nieko nedaro...

 

- Paskutinis klausimas: kiek užauginote „katinukų”, t. y. vaikų?

 

- Du. Vienas dabar gyvena ir dirba Anglijoje, o kitas liko su manimi. Kaip galime, taip verčiamės.

 

- Sakoma, jo katės turi keletą gyvenimų...

 

- Daug kas dabar verkia, kad valdžia sumažino pensijas. Aš, ponai, jums tiek galiu pasakyti: kai išvežė į Sibirą ir sukišo į barakus, pro kurių stogus švietė dangus ir lijo ant galvų, tuomet buvo tikrai blogai. O dabar, kai turiu butą, esu pavalgiusi ir geriau ar prasčiau galiu suktis, nemanau, kad šimtu litų mažesnė pensija yra tokia didelė nelaimė – išgyventi vis tiek galima.