- Kasdien ateinate į darbą, kur susirenka daug žmonių, sergančių įvairiomis oro lašeliniu būdu persiduodančiomis infekcinėmis ligomis. Ar turite įprotį kasdien pusryčiams suvalgyti česnako skiltelę, o gal imatės kitų organizmo apsaugos priemonių?

- Iš tikrųjų česnaką valgau vakarais. Su ta intencija, kad galbūt apsaugos iš ryto. Česnakas stiprina imunitetą, teikia žvalumo. Noriu šeimoje įvesti tokį įprotį, tik nelabai kam patinka...

 

- Viename ankstesniame jūsų interviu kelis kartus pasikartojo žodis „ambicijos“: t. y. turite ambicijų padaryti tą ir aną, esate ambicingas žmogus ir pan. Taigi ar ambicijos jums padeda gyventi, ar trukdo?

 

- Sakyčiau, tai savotiškas „perpetum mobile“, jos užveda kažką daryti, duoda postūmį. Žinoma, tas postūmis vieniems patinka, kitiems – ne. Dažniausiai sutinkama priešprieša, paskui neretai susitapatinama ir einama kartu... Nepastebėjau tendencijų, kad būtų tik taip arba tik kitaip.

 

- Bet kuris paauglys pasakytų, jog turėjote sunkią vaikystę: kiekvieną šeštadienį tekdavo su šeima važiuoti į tamsią, karščiu tvoskiančią pirtį prie ežero ir, kas blogiausia, joje praustis... Įdomi jūsų, kaip pirties žinovo, nuomonė: ar teisinga, kaip šiandien daro daugelis lietuvių, garinę kaimišką pirtį vadinti „rusiška“?

 

- Jūs labai teisus – savo ištakomis garinė pirtis yra artimesnė lietuviams nei rusams. Greičiausiai pavadinimas „rusiška pirtis“ atsirado todėl, kad ilgą laiką gyvenome „prie ruso“. Įaugo į kraują. Žolinė pirtis su įvairiomis vaistažolėmis, kaip ir pėrimosi vantomis procedūros, atsirado gerokai anksčiau. Tačiau su laiku niveliavosi... Jei okupacija būtų trukusi dar kokius 50 metų, žiūrėk, ir patys rusais būtume tapę...

 

- Esate kalbėjęs, jog reikia padaryti taip, kad „sveikatos sistema suktųsi apie pacientą“. Tikrovėje pacientas dažnai laksto ratu iš vieno gydytojo kabineto į kitą. Kodėl šitaip?

 

- (Atsidūsta) Iš tikrųjų trūksta normalaus požiūrio į žmogų. Iš pradžių lyg tai deklaruojama, jog viskas turi būti žmogui, pacientui... (ir ne vien tik medicinoje). Paskui užmirštame, įsisukame, kaip voverės į rutiną. Priimami įstatymai, rengiamos procedūros, o žmogus „išslysta“ iš dėmesio lauko ir pats pradeda bėgioti.

 

- Dar ne taip seniai dirbote Rėkyvoje, dabar tapote didesnio vieneto – poliklinikos vadovu. Turint omeny jūsų deklaruotas ambicijas, ar galima tikėtis, jog kada nors pamatysime, tarkime, sveikatos ministro kėdėje?

 

- Iš tikrųjų tai nėra mano tikslas - užimti kokią nors kėdę. Žmogus pats turi sau susikurti kėdę, o ne stengtis ją paimti. Toks principas. Pasireikšti kaip administratoriui – įdomu. Žinios, vadybos panaudojimas, pokyčių valdymas... Tačiau aš esu gydytojas.

 

- Teko stažuotis keliose užsienio valstybėse. Ar nekilo pagundos pasilikti „visam laikui“?

 

- Reikia mylėti savo protėvių žemę... Reikia būti patriotu, nors tas žodis dabar nėra populiarus. Aš nelabai pritapčiau svetur. Pabūti galima metus kitus, realizuoti save, kažką nuveikti, bet yra trauka. Kiek tenka kalbėtis su svetur išvažiavusiais lietuviais, jie vis tiek jaučia nostalgiją ir ruošiasi sugrįžti. Tad kam iš viso pradėti?

 

- Mėgstate keliauti. Kada pasijuntate geriausiai: prieš kelionę, svečioje šalyje ar grįždamas į Lietuvą?

 

- Iš tikrųjų geriausias jausmas apima, kai sugrįžtu į Lietuvą ir palyginu, kaip čia yra gerai. Labai geras jausmas... Visi keikia Lietuvą, bet kitus kraštus reikia pamatyti vien tam, kad sužinotum, kaip čia yra gerai.

 

- Ar turite gyvenime kokių nors tabu?

 

- (Ilgai mąsto).  Galbūt kažką nuskriausti? Man tai nepriimtina.

 

- Esate žvejys. Ko paprašytumėt auksinės žuvelės, jeigu tokią kada pavyktų pagauti?

 

- Norėčiau, kad vidutinis žmogaus amžius būtų šimtas metų. Tada būtų galima ilgiau gyventi su savo artimaisiais, daugiau nuveikti, nes vis tik labai trumpas žmogaus gyvenimas žemėje. Paprašyčiau mokslo atradimų: genų inžinerijos srity ir pan. Norėtųsi šuolio medicijoje, kas leistų mums, medikams, daug efektyviau kovoti su dabar nepagydomais susirgimais. Norėtųsi permainų ekonomikoje ir kitur. Mano noras, kad aš viso to sulaukčiau.

- Egzistencinis klausimas: kaip pravardžiuodavo mokykloje?

 

- Midučiu. (Juokiasi). O armijoje - Malenkij. Nes niekaip neištardavo mano pavardės. Klausia, ką ji reiškia? Sakau: „Mažas“, t. y. malenkij. Taip ir prikibo.

- Kuri moterų savybė labiausiai žavi?

 

- Vieną savybę apibrėžti būtų sunku. Sakyčiau, vidinio bei išorinio grožio harmonija.

 

- Pabandykite save apibūdinti trimis žodžiais...

 

- Kam trimis, kai galima vienu: avinas (pagal horoskopą).

 

- Kokį patį šlykščiausią patiekalą kada teko ragauti?

 

- Teko vienoje šalyje valgyti skruzdėles, o gal ir termitus (?). Užbarstė ant patiekalo ir dar atskirai padėjo. Pats patiekalas kaip patiekalas, bet jau „priedai“... 

- Kokią keisčiausią arba originaliausią dovaną esate gavęs?

 

- Buvo keista, kai man padovanojo šuolį parašiutu. Derėjausi, derėjausi, pavyko nusiderėti iki skrydžio sklandytuvu. Parašiutui per sunkus pasirodžiau – pernelyg greitai nusileistume, nes šokama kartu su instruktoriumi. Kojos dar kur sulįstų... Bet irgi užteko, ypač kai apsuko mirties kilpą – pusę dienos sėdėjau ir žiūrėjau į vieną tašką. Labai pykino. (Juokiasi). Tokia „švogerio“ dovana tikrai buvo keistoka.

 

- Ko savu laiku labiau ieškojote: „pelenės“ ar „princesės“?

 

- Žinot, kai jaunas, tai nelabai ko ir ieškai: kas pirmiau pasitaiko, tas studentui ir gerai (šypsosi).

 

- Ar pasidalysite, kas gyvenime jums kelia didžiausią nerimą?

 

- Netektys, didelės nelaimės, katastrofos. Tačiau ar bijosi, ar ne, jos vis vien gali įvykti.

 

- Sakoma, jog vienus žmones sukūrė Dievas, kiti gi išsivystė iš beždžionės. Kuriai kategorijai priskirtumėte save?

- Ir viena, ir kita teorija yra teisinga. Žmoguje esama visko ir panašiai po 50 procentų. (Juokiasi).

 

Neprotingais klausimais vyriausiojo gydytojo imunitetą silpnino Romualdas BALIUTAVIČIUS, jį prieš fotoobjektyvą pasitempti skatino Vadimas SIMUTKINAS.