Žmonos numegztomis šachmatų figūromis Anicetas Uogelė nežaidė nė karto - gaila žaisti tokiomis grožybėmis.
Aušra LAURINKIENĖ
Daugelio Lietuvos ir tarptautinių šachmatų čempionatų nugalėtojo, prizininko bei tarptautinio korespondencinių šachmatų meistro Aniceto Uogelės žmona Valerija mezgimo virbalais kuria mažus stebuklus. Vos tik sužinoję, kad numezgė net šachmatus, pasiprašėme į svečius.
„Gaila tokiomis grožybėmis žaisti”
Prie vaišėmis nukrauto stalo pakvietusi 75-erių Valerija Uogelienė vis ragino kirsti cepelinus, o plačiai šypsodamasis šachmatų meistras prasitarė: „Ji cepelinus virė ir pirmajam profesionaliam šachmatininkui Vladui Mikėnui. Mano žmona – nuostabi. Didžiausias gyvenimo džiaugsmas, kad kartu esame jau 52 metus”. Nusijuokusi moteris priduria: „Taip taip, tik keturis mėnesius vidutiniškai kiekvienais iš tų metų tavęs nebuvo namuose”. Buvusi lengvaatletė, vėliau tapusi puikia šachmatų bei šaškių sporto žinove, sako suskaičiavusi, kad būtent tiek laiko nuo popierinių šachmatų karjerą pradėjęs Anicetas Uogelė praleido varžybose.
Tiesa, prie Valerijos Uogelienės numegztomis šachmatų figūromis nukrautos lentos 77-erių vyras nepraleido nė minutės. „Gaila tokiomis grožybėmis žaisti, tačiau galiu parodyti partiją, kai baltieji pralaimi dviem ėjimais”, - šypteli Anicetas Uogelė ir nieko nelaukdamas sustumdo megztas figūras lentoje.
Rengėsi šventėms
Ir Anicetui, ir Valerijai likimas atsiuntė po skaudų išbandymą, kuris nulėmė tolimesnę jų veiklą. Vyras, dar jaunystėje karo paženklintas kojų trauma, suprato, kad sportui belieka ką tik pramokti šachmatai, o į avariją patekusiai Valerijai daktarai liepė miklinti rankas, tad ji dienas leidžia megzdama.
Uogelių namuose apstu moters rankdarbių: veltų segių ir karolių, megztų šalių, kepurių bei žaislų, tarp kurių – net karvė su visu tešmeniu, tačiau paskutiniais Valerijos kūriniais nukrauta visa palangė. Moteris jau rengiasi artėjančioms šventėms ir mezga ant butelių užmaunamus Kalėdų Senelius, bei Naujųjų metų simbolius zuikius su morkomis rankose. „Morka – mano idėja”, - juokiasi Anicetas.
Paklausta, ar šis užsiėmimas leidžia papildyti neįgalių pensininkų šeimos biudžetą, tikina nepardavusi nė vieno mezginio: „Viską dovanoju. Man gera, kad žmogų galiu nudžiuginti savo rankų darbu”. Netrukus Valerija parodo ir megztą nuotaką, likusią iš jos rankomis sukurtų mergvakario dalyvių: „Visko prisigalvoju. Man smalsu, kaip atrodys galutinis variantas”.
Taupiai gyvenome, negėrėme, nerūkėme, tad senatvėje galiu ir rankdarbiais užsiimti”, - sako ilgą laiką medike dirbusi moteris, įvairiaspalviams mezginiams siūlų ieškanti dėvėtų drabužių parduotuvėse: „Išardau už litą nupirktą megztuką ir jau galiu numegzti daugybę rūbelių zuikiams ar kepurėlių Kalėdų Seneliams”.
Prieš vedybas sudarė sutartį
Gimtojoje Aniceto Žagarėje šokiuose susipažinusi pora, po pusantrų metų amžiną meilę prisiekusi prie altoriaus ir užauginusi dvi dukras Svajonę ir Neringą, atskleidė ir laimingo bendro gyvenimo paslaptį: „Prieš vedybas sudarėme sutartį - jeigu vienas supyksta, kitas neturi teisės to daryti. Įpratome taip elgtis, tad ir nesipykome. Supykai - atsiprašyk”, - su meile į vyrą žiūrėdama sakė Valerija. „Nežinau, aš nieko nepasirašiau”, - šmaikštavo puikiai nusiteikęs šachmatininkas, kuriam 1999 metais pasaulyje vienam iš pirmųjų suteiktas ICCF vyresniojo tarptautinio meistro (SIM) titulas.
„Nejaugi niekada vyrui nekėlėte pavydo scenų?” - klausiame. Moteris neslėpė: „Širdyje pavydą visada gniaužiau. Nebuvo kur palikti vaikų. Nori nenori, tekdavo likti namuose. Žinoma, kartais Anicetui išvykus mėnesiui ar savaitei į varžybas galvodavau, kas ir kaip, tačiau svarbiausia – pasitikėjimas. Kam kelti šurmulį ir pyktis? Pavyzdžiui, visada laikausi nuostatos – prieš miegą nesipykti. Tiesa, kad rytas už vakarą protingesnis, tad per naktį viską apgalvojus, rytą dažnai viskas atrodo kitaip. Prieš 52-ejus metus pirmą šokį sušokę, vis dar tebešokame...”
Lydėjo vyrą į šachmatų varžybas
Nors Valerijai Uogelienei prie širdies – judresnis sportas, ji ne kartą lydėjo vyrą į šachmatų varžybas. „Reikėjo moters komandoje, tai pasiimdavau kartu, - juokiasi Anicetas Uogelė. - Žinoma, kartais tekdavo žmoną palikti namuose, nes atsirasdavo pajėgesnių žaidėjų. Dabar galiu pasakyti, kad šaškių varžybose ne kartą prizines vietas užėmusi Valerija smarkiai patobulėjo ir šachmatų sporte“. „Ar žaidžiate vienas prieš kitą?” - smalsaujame. „Na, Anicetas tada nusiima rikį, kad man būtų lengviau. Dabar žaidžiame šaškėmis”, - atvirauja viso interviu metu vaišintis vis raginusi moteris.
Anicetas Uogelė žmonai negailėjo geriausių žodžių: „Visada būdavo paruošta valgyti, viskas sutvarkyta. Ji buvo lyg mano psichologė, prieš varžybas ar po jų padėdavusi atsikratyti įtampos”. Valerija Uogelienė pridūrė, jog vos tik atvėrus namų duris, ji suprasdavo, kaip vyrui sekėsi: „Užtekdavo išvysti jo akis. Nors kartais Anicetas bandydavo pasimaivyti, visada atspėdavau tiesą”.
Išsiuntė ir gavo apie 15 000 laiškų
Nuo 1959 metų balandžio 1-osios žaisti korespondentiniuose šachmatų turnyruose pradėjęs Anicetas Uogelė, įgijęs statybininko specialybę, tačiau šio darbo niekada nedirbęs, sako per 45-erius metus 43 varžybose laiškais sužaidę 373 šachmatų partijas, išsiuntęs ir gavęs apie 15 000 laiškų iš Europos, Australijos, Amerikos, Azijos... Kartais partijos trukdavo 3-4 metus.
„Vienu metu Anicetas žaisdavo su keturiasdešimt varžovų. Pašte mus visi jau pažinojo. Nė karto už vyrą neatrašiau nė vieno laiško, tačiau man buvo patikėtos pareigos parnešti gautus laiškus”, - juokėsi šachmatų sporto meistrė.
Dvidešimt dvejus metus Šiaulių miesto šachmatų ir šaškių klubui vadovavęs Anicetas Uogelė neslėpė, jog kartais nebesinorėdavo jokių laiškų: „Kasdien gaudavau po šešis laiškus. Jei iškart neatrašai, kitądien būna jau dvylika... O po darbo nebesinorėdavo nieko. Kai išvažiuodavau į varžybas, grįžęs rasdavau kokių keturiasdešimt neatsakytų laiškų”.
Nėra galimybių sužinoti, ar buvę varžovai – gyvi
Trenerio niekada neturėjęs ir iš rusų kalba parašytos knygos 1948 metais mokytis šachmatų sporto subtilybių pradėjęs vyras sako, jog kartais būdavę ir taip, jog besusirašinėjant mirdavo priešininkas. Tuomet pergalę įskaitydavo tam, kuris vis dar gyvas. „Pamenu šiurpiausią atvejį, kai mano varžovas žuvo metro stotyje. Nežinia, ar pats ant bėgių nukrito, ar jį kas pastūmė...”
Šachmatų meistras neslėpė apmaudo, kad nėra galimybių sužinoti, ar buvę varžovai – gyvi: „Niekur nerandu tokios informacijos. Vargstu, galvoju: sausio pirmąją baigsis pirmasis naujojo tūkstantmečio dešimtmetis. Kodėl Šiauliai negalėtų išleisti knygelės, kurioje būtų surašyti visi per dešimt metų mirę ir gimę šiauliečiai?”
Šachmatų sporto dar negana
Anicetas Uogelė už Lietuvos ribų žaidė 79 varžybose: devyniolika kartų Rusijoje, septyniolika – Latvijoje, dešimt – Lenkijoje, po devynis - Estijoje ir Ukrainoje, penkis – Čekijoje, po du – Baltarusijoje, Moldovoje ir Rumunijoje, po kartą - Azerbaidžane, Bulgarijoje, Gruzijoje ir Vengrijoje. Teisėjavo aukšto rango šachmatų varžyboms Rygoje, Maskvoje, Kijeve, Ašchabade, Taškente, kuriose žaidė pasaulio čempionai.
Pirmasis turnyras – Šiaulių srities šachmatų čempionatas, 1953 metais vykęs Panevėžyje. Trijų pirmųjų vietų dalybos jam atvėrė kelią į Lietuvos čempionato finalo varžybas. Lietuvos čempionatuose žaidė net dvidešimt keturis kartus. Sėkmingiausios varžybos buvo 1965 metais - dvi pirmąsias vietas pasidalijo su Vladu Mikėnu, 1980 metais laimėjo bronzos medalį. Su Šiaulių šachmatininkais laimėjo net dvylika Lietuvos komandinių pirmenybių medalių. 1995, 1998, 2002, 2009 metais dalyvavo pasaulio lietuvių žaidynėse.
Tačiau Anicetui Uogelei šachmatų dar negana – 77-erių metų vyras, paskutinius dvejus metus tapęs šalies čempionu, 2010-aisias pelnė penkis medalius. Paskutinėse varžybose, skirtose Tarptautinei neįgaliųjų dienai paminėti, garbaus amžiaus vyriškis tarp 16 dalyvių užėmė penktąją vietą. Tuo tarpu Šiaulių „Entuziasto” klubo šaškininkė, šachmatų sporto meistrė Valerija Uogelienė buvo šešta.
Interviu metu vis į kompiuterio ekraną žvilgčiojęs Anicetas Uogelė sako išmokęs juo naudotis ir internetu žaidžia su čekais, lenkais bei kitų tautybių šachmatų meistrais: „Jei kiti gali, kodėl aš negaliu? Mėgstu iššūkius. Pavyzdžiui, niekada nespręsiu lengvo galvosūkio, o bandysiu įveikti patį stipriausią. Visada visur kovojau tik dėl pirmųjų vietų. Toks jau esu”. 
Į avariją patekusiai Šiaulių „Entuziasto” klubo šaškininkei, šachmatų sporto meistrei Valerijai Uogelienei daktarai liepė miklinti rankas, tad ji dienas leidžia megzdama. 
Anicetui Uogelei šachmatų dar negana – 77-erių metų vyras 2010-aisiais pelnėpenkis medalius.
Autorės nuotr.
Šiaulių miesto šachmatų rinktinė (iš dešinės): Juozas Bytautas, Zenonas Petraitis, Bela Buršteinaitė, Visvaldas Šaltis ir Anicetas Uogelė (1973 metai, Plungė).
Gimtasis Aniceto Uogelės namas ir vienmetis ąžuolas stebėjo daug šachmatų batalijų. 77-erių metų šachmatų sporto veteranas, rodydamas nuotrauką sakė, jog stogas – vis dar pažymėtas karo metu išmuštomis skylėmis.
Asmeninio Uogelių albumo nuotr.
