„Šiaulių” krepšinio komandos legionierius Davidas Weaveris „Šiaulių naujienoms” atskleidė, kad didžiausia jo baimė – skristi lėktuvu. Asmeninio albumo nuotr.

Aušra LAURINKIENĖ

Drąsūs, energingi ir žavūs sporto pasaulio atstovai skina laurus, kopia ant apdovanojimų pakylų, mėgaujasi audringais sirgalių aplodismentais bei sporto mylėtojų dėmesiu, tačiau prisipažįsta kaip ir daugelis iš mūsų turintys slaptų baimių ar trūkumų, verčiančių kompleksuoti.

Davidas Weaveris: „Nežmoniškai bijau skristi lėktuvu”

„Šiaulių” krepšinio komandos legionierius Davidas Weaveris „Šiaulių naujienoms” atskleidė, kad didžiausia jo baimė – skristi lėktuvu: „Kalbant apie baimes, negaliu galvoti apie nieką kitą, kaip tik apie skrydį. Nežmoniškai bijau skristi lėktuvu. Žinau, kad mums, sportininkams, tenka dažnai keliauti lėktuvu, tačiau nieko negaliu padaryti... Skridau jau daugiau nei šimtą kartų, tačiau kaskart mano širdis daužosi, kol pasiekiame žemę. Kartą girdėjau, kad kelionės oru – pats saugiausias būdas keliauti. Drįsčiau ginčytis... Vadinkite tai baime, fobija ar tiesiog buvimą viščiuku, tačiau buvimas trisdešimt tūkstančių pėdų virš žemės ir skrydis devynių šimtų kilometrų per valandą greičiu – išties bauginantis”.

Krepšininkas prisipažino, jog po pastarojo katastrofiško skrydžio, kai pūga Balkanuose apsunkino šiauliečių kelionę į Podgoricą žaisti nieko nebelemiančių Europos taurės turnyro rungtynių (lėktuvas pateko į audrą ir pusantros valandos suko ratus virš Dubrovniko, kol buvo priimtas sprendimas leistis Splito oro uoste Kroatijoje, - aut. past.), skrydžio bijo dar labiau: „Manau, kad galiu susidoroti su bet kokiomis baimėmis, tačiau šios – niekada neįveiksiu”.

Amerikiečio skrydžio ritualas

Praėjusių metų lapkritį prie „Šiaulių” krepšinio komandos prisijungęs 211 cm ūgio vidurio puolėjas Davidas Weaveris netgi atskleidė skrydžio ritualą...
„Pasas mano rankoje... Lil Wayne dainos skamba mano nešiojamame grotuve – taip vaikščiojau po daugelį šio pasaulio oro uostų, tačiau prieš kiekvieną skrydį aš meldžiu Dievo kuo trumpesnio skrydžio, eilių išvengimo ir tyro dangaus, jokios turbulencijos... Klausiate, kaip tokio ūgio vaikinas gali taip bijoti skristi lėktuvu? Lengvai – tiesiog stebėkite mane oro uoste. Skrydžio ritualas, kurį susikūriau, padeda sumažinti įtampą. Kas nutinka, jei ritualas yra pažeidžiamas? Protinis chaosas...”

Krepšininkas pasakoja, kad laukdamas įlaipinimo, keliskart patikrina bilietą ir mintyse meldžiasi, kad nereikėtų atsidurti jokioje avarinėje situacijoje: „Galutinio tikslo” pradinė scena, kai lėktuvas, nespėjęs pakilti, sprogsta, o visi jame buvę keleiviai – žūsta. To bijau labiausiai – lėktuvo sudužimo, bejėgiško kritimo žemėn. Aš drąsiai kalbu apie savo baimę, tad komandos draugai paprastai juokiasi, kad tyliai sėdžiu toliau nuo minios”.
Laikas lipti į lėktuvą... Davidas Weaveris tučtuojau perjungia ausį rėžiantį Lil Wayną į malonų R&B grojaraštį, kuriame esančios dainos ramina nervus: „Įprastai, Jungtinėse Amerikos Valstijose, tai būna momentas, kai skambinu savo mamai, tačiau būnant toli nuo namų, tai – ne išeitis. Ačiū tarptautinių pokalbių tarifams...”

Stiuardesės palinkėjimas „Sveiki, linkime malonaus skrydžio”, aukštaūgiui krepšininkui nesukelia jokių malonių asociacijų: „Ar tas žmogus bent žino, kad tai bus didžiausia kankynė?!”. Vos tik suradęs savo vietą, Davidas Weaveris negaišta ir iškart užsisega saugos diržą. „Oro kondicionierius atsuktas į veidą, akimis „skanuoju” atsarginio išėjimo informaciją, patogiai pateiktą tiesiai prieš mane. Sustabdęs stiuardesę visada paklausiu, kiek laiko truks skrydis. Tuomet galiu pasiruošti – nustatyti, kiek dainų spės sugroti mano iPodas, kol pasieksime žemę. Galiu pasakyti, kad per vieną skrydžio valandą išklausau apie penkiolika dainų. Tai – tyrimas, kurį atlikau per daugiau nei šimtą skrydžių. Pabandykite ir Jūs”, - šypteli krepšininkas, kuris vos tik pakilus lėktuvui įjungia chronometrą ir stebi, kiek laiko jau praleido ore.

„Ding, girdžiu piloto balsą: „Galima patekti į turbulencijos zoną, likite savo vietose”. Mano rankos pradeda prakaituoti... Bandau numigti, tačiau nepavyksta. Prieš nusileidimą įjungiu Usherio „Confessions” albumą ir laukiu variklių gausmo. Paskutinė malda ir... 5,4,3,2,1... Nusileidome. Dėkoju Dievui, giliai įkvėpiu... Dabar mano mintyse – tik būsimos varžybos ”.

Rashaunas Broadusas: „Vaikystėje buvau mokomas nieko nebijoti”

Kitas „Šiaulių” legionierius Rashaunas Broadusas „Šiaulių naujienoms” prisipažino, kad labiausiai bijo nepasiekti gyvenime išsikeltų tikslų: „Bijau, kad jeigu aš kasdien nesistengsiu ir nedarysiu visko geriausiai, kaip vyras ar krepšininkas, tuomet mano gyvenimas bus iššvaistytas veltui. Kokia prasmė darbą atlikti pusėtinai ar treniruotėse išgręžti tik pusę savęs?”

Anot amerikiečio, kiekvienas iš mūsų turi savų baimių, tačiau stengiantis jas įveikti, pasiekiama daugiau: „Kai augau, buvau mokomas nieko nebijoti – gerbti, tačiau nejausti baimės. Nesvarbu, ar varžovai aikštelėje didesni, greitesni, stipresni ar dar kuo pranašesni”.

Rashaunas Broadusas neslepia, kad smarkiai jaudinasi prieš kiekvienas krepšinio rungtynes, tačiau tai, pasak jo, - normalu: „Svarbiausia – neleisti, kad nervai paveiktų tavo pasirodymą aikštelėje. Mėgstu į baimę žiūrėti dvejopai. Pirma – tai gali tave kontroliuoti ir, galų gale, palaužti. Antra – tu gali į tai žiūrėti kaip į papildomą motyvaciją ir išmokti iš to pasiimti naudos”.

180 сm ūgio įžaidėjas, „Šiauliuose” pakeitęs Arvydą Čepulį, tikina nebijantis nesėkmių: „Visada išbandau naujoves. Turbūt todėl savo karjeroje pasistūmėjau daugiau nei žmonės, kuriuos pažįstu ar anksčiau pažinojau.
Krepšininkas „Šiaulių naujienų” skaitytojams pataria: „Jeigu dėl ko nors labai stengiatės ir nieko neišeina – pereikite prie kitų tikslų. Neužsibūkite vienoje vietoje dėl to, kad bijote, jog ir kita nepavyks. Žinokite, baimė gali jums padėti arba sužlugdyti”.
Aurimas Lankas savo baimės nesigėdija
Paatvirauti apie savo baimę sutiko ir vienas iš geriausių Saulės miesto irkluotojų Aurimas Lankas: „Be galo bijau aukščio... Kiek pamenu, taip yra nuo pat vaikystės. Visada užlipus aukščiau apimdavo toks silpnumo jausmas ir mintis „Kas būtų, jeigu krisčiau?” Čia turbūt ir yra pagrindinė šios baimės priežastis, nes visada persekioja ši mintis... Ką galvočiau tuo metu? Koks būtų pats atsitrenkimas į žemę? O jei likčiau invalidas visą likusį gyvenimą? Kas tada? Kaip tuomet reikėtų gyventi? Tokios staigiai prabėgančios mintys sukelia sumaištį galvoje”.

Sportininkas sako baimės nesigėdijantis: „Čia tikrai nėra gėdingas dalykas – gėdytis gali tada, kai eini vogti”, - juokiasi irkluotojas ir priduria, jog čia savęs įveikti negali.

Tiesa, sportininkas nesibaimina kilti liftu: „Neapima joks nesaugumo jausmas, kartais net ir kitus pagąsdinu, kad galima užstrigti ir panašiai. Į dangoraižį taip pat galiu laisvai pakilti. Žinoma, kol nepažiūriu žemyn... Kai žiūriu į horizontą - užsimiršta viskas, net ir aukštis, kurio taip bijau. Kai mokiausi Vilniuje, su draugais net eidavome į aukštai įkurtą barą. Neslėpsiu, prie lango sėsti vis tik vengdavau”.
Prakalbus apie skrydžius lėktuvu, šiaulietis sako dažnai jais nekeliaujantis, bet kai reikia – susikaupia ir save nuramina: „O kas daugiau lieka? Pamenu, vasarą Amerikoje teko skristi iš vienos valstijos į kitą tokiu perkrypusiu lėktuvėliu, tai jau tikrai baimės buvo pilnos kelnės, nes pažvelgęs per langą mačiau tik pelkynus, kuriuose gausu krokodilų bei aligatorių”, - šyptelėjo Aurimas Lankas.

Indrė Bubelytė paniškai bijo pelių

„Nors esu sportininkė ir kultivuoju dvikovės sporto šaką - moterų imtynes, - prisipažinsiu, kad turiu vieną didelę baimę. Aš paniškai bijau pelių ir žiurkių, nes jos man atrodo labai šlykščios ir atstumiančios, - atvirauja „Atžalyno” sporto mokyklos auklėtinė, nuolat „skinanti“ medalius įvairiuose čempionatuose. - Pamačiusi kokią pelę aš visuomet labai išsigąstu ir pradedu rėkti, ir, net pati nejausdama, strykteliu ant kokios lovos ar stalo. Tokiu atveju save palaikau. Galvoju, kad ne aš jos turiu bijoti, o ji manęs. Juk aš daug už ją didesnė”, - juokiasi praėjusį kovą festivalyje „Kino pavasaris” pristatyto režisierės Kristinos Inčiūraitės filmo „7 nuodėmės” aktorė Indrė Bubelytė.

Ji neslepia, kad taip pat labai bijo ir visuomet šaukia, kai ją netikėtai kas išgąsdina ar vejasi: „Taip yra net ir žaidžiant gaudynes. Šią baimę turiu nuo vaikystės, kai teko bėgti nuo didžiulio šuns, kuris ketino man krimstelėti”.
Paklausta, ar turi kokių kompleksų, Indrė Bubelytė atsakė: „Manau, kad kiekvienas žmogus turi dėl ko kompleksuoti, o ypač - panelės. Juk sakoma, kad idealių žmonių nėra. Todėl manau, kad svarbiausia yra mokėti paslėpti savo kompleksus po pranašumais, arba su jais susigyventi ir mylėti save tokią, kokia esi. Kartais pats gyvenimas priverčia mus kompleksuoti dėl vienokių ar kitokių trūkumų. Pavyzdžiui, sportininkės imtynininkės gali pradėti kompleksuoti dėl kelių papildomų kilogramų, kai varžybų metu tenka šokti į specialią aprangą – triko - kuri labai priglunda prie žmogaus kūno. Arba tada, kai tenka mesti svorį tam, kad „tilptum” į reikiamą svorio kategoriją. Asmeniškai aš stengiuosi nekreipti dėmesio į savo ar kitų kompleksus ir būti tolerantiška, nes manau, žmogų reikia mylėti su visais jo trūkumas ir pranašumais”.

„Traumų baimė” – baimė nebepatirti baimės

Richardas Stankus, „Vairo” regbio klubo trenerio Sigito Kukulskio vadinamas žodžio žmogumi su geru sportinio pykčio užtaisu, sako, kad jeigu tarp sportininkų būtų atlikta apklausa dėl didžiausių baimių sporte, tai be jokios abejonės pats populiariausias atsakymas būtų „traumų baimė”. Bet su viena sąlyga... jei sportininkai nekompleksuotų prisipažinti.

Ne tik regbį žaidžiantis, bet ir nuo pat mažens dziudo imtynes kultivuojantis šiaulietis atskleidė, kad per vieną interviu prieš varžybas jo regbio komandos draugas, neturintis jokių kompleksų nei stadione, nei už jo ribų, viešai prisipažino, jog labai bijo patirti traumą: „Tai buvo prieš keletą metų, tačiau net iki šiol beveik prieš kiekvienas varžybas šiam žaidėjui yra nuolat mėtomos replikos: „Na, ar nebijai?”, „Ar nebijosi išbėgti į aikštę?”, „Ar apsaugų nepamiršai, gal savo paskolinti?”. Lieka tik įsivaizduoti, kokį kompleksą gali „įsivaryti” žmogus. O visa tai girdėdami kolegos jau tikrai niekada neišdrįs prisipažinti ne tik dėl traumų baimės, bet ir dėl bet kokios kitos. Bet... Ar kada nors, kas nors įsigilino į šią baimę? Ar tikrai verta kompleksuoti? Juk už traumą nereikia susimokėti baudos kokiam traumų inspektoriui. Juk patyrus traumą, pavyzdžiui, patempus raiščius, sumušus raumenį ar lūžus kaului, skausmas būna momentinis lyg dūris adata, kai medicinos seselė ima kraują, o iškart po to skausmo kaip nebūta... Ir, galiausiai, juk patempimas, sumušimas ar lūžimas - ne mirtinos ligos diagnozė. Tai tada kyla klausimas, kodėl sportininkai taip bijo tų traumų? Kodėl priešvaržybinė naktis visada bemiegė? Čia tiktų ir Marijono Mikutavičiaus dainos „Trys milijonai” žodžiai: „Štai jau pusė penkių, o aš užmigti negaliu”. Kodėl prieš kiekvieną varžybų startą, likus minutei ar net kelioms sekundėms „prispiria reikalas”? Ar tai paniška baimė traumoms? Ar kylančio jaudulio ir adrenalino priežastis – traumų baimė? Teisingas atsakymas, kuris atsakytų į visus klausimus, yra tik vienas. Traumų baimė – baimė nebepatirti baimės”.

Pasak Richardo Stankaus, trauma - toks dalykas, kuris gali „išsiųsti atostogoms”, leisti pailsėti nuo sporto: „Tos atostogos, priklausomai nuo traumos, gali būti trumpos arba ilgos. Ir visas tas trumpas arba ilgas laikas atriboja sportininką nuo bet kokios baimės sporte. O kodėl tada kiekvienas sportininkas siekia kuo greičiau reabilituotis ir vėl... bijoti? Todėl, kad tai yra „užburtas ratas” – tu bijai patirti traumą, nes ją patyręs gali ilgai tos baimės nebepatirti. Ir tai tokia baimė, kurią galima patirti dažniausiai tik sportuojant arba kaip kitaip „žaidžiant” su adrenalinu. Ir tai visai ne tokia baimė, kurią jaučia žmonės, išvykę į atostogų keliones, galvodami, kad grįžę gali rasti savo apvogtus namus. Ir visai ne tokia baimė, kurią jaučia moterys, išlydinčios savo vyrus į karą ar... komandiruotę”, - juokiasi sportininkas.

Anot jo, pastarosios baimės yra labai nemalonios. O „traumų baimė” - tik dviejų žodžių junginys, už kurio slepiasi labai malonus jausmas, dėl kurio sportininkai valandų valandas lieja prakaitą du ar net tris kartus per dieną, penkis ar net septynis kartus per savaitę metų metus... „Visa tai patvirtina vienas toks faktas ir taip pat užtikrina, kad dėl traumų baimių kompleksuoti neverta - labai dažnai po pralaimėtų varžybų, treneriai arba komandos draugai vieni kitus guodžia: „Nors ir pralaimėjome, bet svarbiausia - namo grįžtame be traumų”. Išvertus į „žmogiškąją kalbą” tai reiškia: „Nors ir pralaimėjome – mes dar sugrįšime!”


Kitas „Šiaulių” krepšininkas Rashaunas Broadusas labiausiai bijo nepasiekti gyvenime užsibrėžtų tikslų.

Vienas iš geriausių Saulės miesto irkluotojų Aurimas Lankas aukščio baimės nesigėdija: „Čia tikrai nėra gėdingas dalykas – gėdytis gali tada, kai eini vogti”.

„Atžalyno” sporto mokyklos auklėtinė Indrė Bubelytė paniškai bijo pelių.

Richardas Stankus (kairėje), „Vairo” regbio klubo trenerio Sigito Kukulskio vadinamas žodžio žmogumi su geru sportinio pykčio užtaisu, sako, kad jeigu tarp sportininkų būtų atlikta apklausa dėl didžiausių baimių sporte, tai be jokios abejonės pats populiariausias atsakymas būtų „traumų baimė”.
.