2007 metų rugpjūtį tinklininkai džiaugėsi šalies pliažo tinklinio vicečempionų titulu, net nenumanydami, kad tą naktį Arnoldo (dešinėje) gyvybė pakibs ant plauko...

Aušra LAURINKIENĖ

„Net nenoriu prisiminti tos dienos... Man tai – vis dar košmaras”, - apie lemtingą naktį, privertusią į gyvenimą pažvelgti kitomis akimis, sako Šiaulių universitete kūno kultūros specialybę studijuojantis Kelmės „Antivio-Etovio” komandos tinklininkas 22-ejų metų Arnoldas Barauskis. 

2007 metų rugpjūčio 19-ąją Palangoje jis, kartu su  Donatu Parnarausku, antrus metus iš eilės tapo  Lietuvos vyrų pliažo tinklinio vicečempionu. Po varžybų abu sportininkai kartu su sužadėtinėmis nuvyko pailsėti į Nidą, išsinuomojo butą, puikiai leido laiką, net nenumanydami, kad tą naktį Arnoldo gyvybė pakibs ant plauko...

Buto, kurį ketvertukas nuomojosi, savininkai buvo kompaniją perspėję, kad į balkoną jie jokiu būdu neitų, nes statybos – dar nebaigtos, tačiau nuo mažens lunatikavęs ir per miegus neretai pasivaikščiodavęs Arnoldas žengė lemtingą žingsnį pro duris ir krito iš ketvirto aukšto... 

„Neslėpsiu, šiek tiek išgėrėme alaus, norėjome atsipalaiduoti, tačiau vėliau mano kraujyje aptiko vos 0,8 promilės (lengvas girtumo laipsnis), tad negalima sakyti, jog buvau girtas...” - „Šiaulių naujienoms” atviravo daugybę apdovanojimų tinklinio čempionatuose „susišlavęs” Arnoldas.

Tą naktį jo gyvybę išgelbėjo tik storoka grandinėlė ant kaklo, kuria vaikinas užsikabino ant kaimynų iškeltos palydovinės „lėkštės“. 

Kai Arnoldas po kurio laiko pabudo iš komos, nesuprato, nei kur esąs, nei kas nutiko: „Tik jutau, kad mano krūtinė – nežmoniškai ištinusi ir skauda visus kaulus... Klausiau šalia buvusio tėčio: „Kas atsitiko?”, tačiau jis mane ramino, prašė nesijaudinti. Žinoma, puoliau į paniką...”.

Vėliau paaiškėjo, kad vaikinui ne tik trūko šlapimo pūslė, kurią gydytojai surinko ir susiuvo iš mažyčių gabalėlių, bet ir lūžo ketvirtas stuburo slankstelis. Dėl pastarosios traumos ilgą laiką ant patalo pragulėjęs tuomet dar devyniolikametis vaikinas iš naujo mokėsi vaikščioti, atlikti elementariausius judesius: „Ir dabar visa tai atsiliepia... Negaliu judėti taip aktyviai, kaip anksčiau, bet rankų nenuleidžiu”. 

Prisiminęs tą dieną, kai gydytojai pasakė, jog Arnoldas niekada nebegalės sportuoti, vaikinas neslėpė jaudulio: „Man tai buvo didžiausias šokas, kokį tik galėjau patirti. Sportas – visas mano gyvenimas. Prieš pat nelaimę turėjau pasirašyti kontraktą su Vilniaus tinklinio komanda...”

Deja, skaudi nelaimė sumaišė visas karjeros kortas. Arnoldas sako tą žiaurią naktį primena per visą pilvą einantis randas: „Man du kartus atvėrė pilvo ertmę... Pirmąkart – kai siuvo šlapimo pūslę, o antrą – kai negalėjau normaliai valgyti – maistas strigo kažkur žarnyne ir viską išvemdavau... Tą pačią vietą pjovė du kartus ir dukart siuvo 42 dygsniais... Net pasirašiau, kad pats esu atsakingas už savo gyvybę, jei man kas nutiktų tų sudėtingų operacijų metu... Kurį laiką gėriau tik morfijų, nes skausmas buvo nepakeliamas”. 

Tai – dar ne viskas. Arnoldui teko ilgą laiką ir su metalais rankoje pavaikščioti: „Pradėjo tirpti viena ranka, tad paprašiau, kad pažiūrėtų mano ranką. Peršvietus paaiškėjo, kad buvo užspausti nervai. Teko riešulinius kaulelius sutvarkyti – sutvirtinti metalais”. 

Arnoldas rankų nenuleido ir, prabėgus vos pusei metų (!), jau gynė Kelmės ekipos garbę varžybose ir pelnė naudingiausiojo žaidėjo vardą: „Esu užsispyręs. Manau, būtent todėl taip greit atsistojau ant kojų...Sakiau: „Viską atiduosiu, kad tik galėčiau į aikštelę grįžti”. Kaip matote, gimiau antrą kartą. Tiesa, kada ta antroji gimimo diena, nežinau – mama tai skaičiuoja. Aš nenoriu apie tai galvoti...”

Vaikinas šyptelėjo prisiminęs, kad po kurio laiko nuvyko prie jūros ir aplankė gydytoją, kuris juo rūpinosi lyg sūnumi: „Jis nepatikėjo, kad tas sveikas vaikinas prieš jį – tas pats, kurį taip kruopščiai prižiūrėjo. Paprašė parodyti randą ant pilvo, kad įsitikintų, jog čia tas pats Arnoldas”. O gydytojui tinklininką atpažinti buvo sunku dėl paprastos priežasties – kai gydėsi Klaipėdos ligoninėje, Arnoldas numetė daug svorio – 185 cm ūgio vaikinas svėrė vos 58 kilogramus: „Buvau „skeletas“, o vos tik atsistojau ant kojų, per keletą mėnesių netrukau atgauti formų ir vėl svėriau 80, o dabar ir daugiau sveriu, tik nepavyksta sublogti, - juokiasi Arnoldas. - Nežinau, ar man tai buvo lemta patirti, tačiau dabar į gyvenimą žiūriu kitomis akimis”. 

Kūno kultūros mokytojo – trenerio specialybę jau šiemet Šiaulių universitete įgysiantis Arnoldas sako, kad labiausiai trokšta savo žinias, įgytas tinklinio aikštelėje, perduoti būsimiems savo auklėtiniams: „Jau tada, kai man buvo pasakyta, kad nebegalėsiu užsiimti tuo, ką labiausiai mėgstu, svarsčiau, kad svarbiausia – vėl atsistoti ant kojų. Tuomet maniau: „Jei ir nežaisiu – ugdysiu tuos, kurie sieks apdovanojimų tinklinio sporto šakoje”. Mano svajonė, kuri, tikrai žinau – įgyvendinama, turėti savo komandą ar net tinklinio klubą. Tam reikia tik laiko”. 

Europos pliažinio tinklinio vicečempionas, Lietuvos visų amžiaus grupių prizininkas sako manantis, kad turi Dievo dovaną žaisti tinklinį: „Manau, kad dar nesu susidūręs su tokiu sportu, kuris man nepatiktų. Mėgstu žaisti ir krepšinį, ir futbolą, ir stalo tenisą...”

Arnoldas sako, draugai dabar skaudžią nelaimę prisimena ją paversdami juoku: „Gyvenu ketvirtajame aukšte, tad jie juokiasi, jog antrąkart iškritęs nieko net nepajusiu”. 

Arnoldas Barauskis ir jo sužadėtinė Aira Kaušiūtė šią vasarą ketina sumainyti aukso žiedus. 

Asmeninio albumo nuotr.