Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Vakar „Laiptų“ galerijoje atidaryta vieno iš ryškiausių Šiaulių menininkų – rašytojo ir dailininko – Petro Rakštiko tapybos darbų paroda „RA 11“. 

Eksponuojami darbai – iš pirmo žvilgsnio tokie „nerakštikiški“, tad kolegų ir meno gerbėjų klausimų autoriui netrūko nei galerijoje, nei „Šiaulių naujienų“ redakcijoje, o atsakymams Petras Rakštikas (juk – rašytojas!) žodžių neieškojo kišenėje:  

 

- Pristatau abstrakcijų ciklą. Vieni tai pavadintų tapyba, aš – spalvinimo darbais. Padariau per rugpjūčio mėnesį, paskui galus užbaiginėjau ir gavosi pačiam savotiškai įdomus atradimas. Pavadinau „RA II“, nes Lietuvoje sudėtinga šiandien ir dailininkams gyventi – chaosas, jovalas nepasitikėjimas, netikrumas. Man atrodo, kad nuoširdžiai ir taikliai ten viską suraičiau, ką įsivaizduoju, nors nieko absoliučiai nevaizdavau, bet pavaizdavau... Žaidimą su debesėliais.

- Ir šie darbai jau, ko gero, gerbėjams parduoti? 

 

- Gerai būtų... Gerbėjams reikia ko? Gražių šypsenų, jūrų, debesų, gėlių... O aš to nedarau, todėl neprisimenu, kada paskutinį savo darbą esu pardavęs. Niekam nereikalinga tai, ką darau. 

 

Apskritai suprantančių meną, nebūtinai tapybą, kiek tėra Šiauliuose? Man atrodo, koks šimtas, nors žmonių, aukštąjį mokslą baigusių ir dailę, daug yra. Bet parodas, jų atidarymus aplanko vidutiniškai  pusantro šimto, galbūt - du šimtai pamato, kas ten rodoma. Nes kai nesidomi, tai ir nesupranta, o nesupranta – kad nesidomi. Užburtas ratas.

 

Ateina vienas, kitas studentas, kolegos iš fakulteto. O iš kitų docentų, profesorių, kurių Šiauliuose yra pakankamai daug, tai tik vienas kitas užeina.

- Tai kam kuriate ir rengiate parodas?

 

- Nes aš turiu laisvę, kurios neturi daugelis. Aš ir didžiuojuosi tuo, kad esu laisvas, kad nereikia piešti to, ko reikalauja labai infantilus užsakovo skonis. Už tai pirmiausia turėčiau būti dėkingas universitetui, nes ten turiu dirbtuvę ir uždarbį, kuris man leidžia laisvalaikiu užsiiminėti tuo, ką man davė Dievulis. 

O parodos, aišku, autoriui yra brangus malonumas – kukliausiai kainuoja bent vieno mėnesio docento atlyginimą. Na, paruošiau tokią dovaną Šiauliams ir pačiam sau.

 

- Tapote sau?

 

- Taip. Negi liaudžiai? Liaudis yra, tegul neužsigauna, pasyvi vartotojiška masė ir tik tie keli kultūros taškeliai Šiauliuose dar šiek tiek paklibina tą masę. Gal dabar šiauliečiai menininkai į politiką nuėję daugiau paklibins, pakeis ką.

 

- O jūs nesiruošiate eiti į politiką, kad kažką galėtumėte pakeisti?

 

- Aš save keičiu ir pasaulį tuo pačiu. O visa kita.... Na jau, ne – užteko man kartą trejus su puse metų būti katedros vedėju, kad iš ten su dideliu džiaugsmu išbėgčiau anksčiau laiko. Kodėl? Dėl kanceliarijos žiurkyno, kuris yra siaubingas. 

 

Dabar profesorius Vaidotas Janulis sako, kad nueiti į paskaitas jam yra didžiulė šventė, nes visą  laiką, net šeštadienius ir sekmadienius, tenka skirti popierių rašinėjimui. O popieriai keičiasi kas porą mėnesių – tik parašei ir iš naujo rašai tą patį išsitraukęs lietuvių kalbos žodyną, kad pažiūrėtum, kuo skiriasi „tikslai“, „siekiniai“ ir „uždaviniai“... Ir raito galvą profesorius, nes tokių klausimų dvidešimt ir į visus reikia atsakyti. 

- Jūsų visas laisvas laikas tikriausiai skirtas tik kūrybai?

 

- Na, ne vien kūrybai – dirbu ir universitete, ir dar Meno mokykloje Kuršėnuose. Nors ir tai smagu –  susiduriu su įdomiais žmonėmis, o kai pavyksta su jais susibendrauti ir po to pamatyti rezultatą, visai faina. 

 

Pavyzdžiui, atėjo tokia prirodyta moteriškė, nieko bendra neturinti su daile, bet labai norinti tapyti. Mes porą kartų pasišnekėjome ir ji po mėnesio atnešė keliolika didelio formato tapybos darbų – visai gerų. Manau, kad metu gale moteris jau galės savo parodą surengti. Ir dėl to man džiugu. Lygiai taip ir su vaikais, ir su studentais: jei gabus pakliūva – smagu, na, o jei koks lepšis – nutyliu... Iš visos tos minios, kurios turiu apie šimtą, būna keliolika gabesnių, motyvuotų, o visi kiti, kaip ir visuomenėje, - balastas.

 

- Negi nebandote su savo kūryba ir patirtimi padirbėti užsienyje, kur gal geresnė padėtis?

 

- O man tai be naudos – gaunu docento atlyginimą ir man jo užtenka, dar ir sūnų paremiu. Aišku, jei būčiau biznierius, tai kitaip daryčiau, nes nuo seno žinoma. kad geriausiai gyvena tie, kurių liežuviai ir dantys ilgiausi, o ne tie, kurie gabiausi. Tai visiška klasika. 

 

Nemoku to, visai neturiu tam verslininko talento. Ir vadybininko neturiu, o ir nesu girdėjęs, kad iš daugybės universitete paruoštų vadybininkų nors vienas kokiam Šiaulių dailininkui dirbtų. Na, galeristų kartais susiranda, tada dailininkas reguliariai dirba tai galerijai ir normaliai apsukinėja valstybę, kad nereikėtų mokesčių mokėti. 

 

O kai toks, kaip aš, nuneša darbą į dailės parduotuvę, o ten užsideda 100-150 procentų antkainį, tai kas tą darbą pirks? Tai logika kur yra? Nemoku aš to biznio daryti - eiti, siūlytis... Ne-a...

 

- Visi dėstytojai skundžiasi mažėjančiais atlyginimais, tik jūs – patenkintas.

 

- Sumažino ir man atlyginimą universitete, mokykloje (juk turiu maksimaliai leistiną krūvį) -  palyginti su tuo, kiek gavau į rankas prieš metus, tūkstančiu litų... Bet kiek gaunu – išsiverčiu.

 

- Grįžkime prie kūrybos. Pagal profesiją – dailininkas, bet ne Dailininkų sąjungos, o Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Kodėl?

 

- Gal reikės dar įstoti ir į Dailininkų. Bet kam tos sąjungos reikia? Moki 50 litų ir gauni naujametį sveikinimą bei kvietimą į suvažiavimą. Daugiau nieko. Nesėdžiu Vilniuje, todėl pinigų, privilegijų neturiu ir kaip vilniškiai iš Rašytojų sąjungos pinigų knygų neleidžiu. A, Rašytojų sąjunga tokia pat kaip Dailininkų. 

 

O ir kas yra sąjunga? Sąjunga reikalinga, kad pirmininkas gautų algą. O ką jis daro – jo reikalas, jei blogai daro – pakeis. Tik pinigų perskirstymas, ir tiek.

 

- Iš patirties sakote? 

 

- Aišku, iš patirties. Seniau ir aš labai veržiausi į tas sąjungas: garbės reikalas ir visa kita. Dabar pagalvoju, kad ta narystė man nieko neduoda, o kūrybos sklaida per kultūrinius savaitraščius net didesnė.

 

Ai, man visa tai yra cirkas, juokinimas. Jei yra gabus studentas ir lepšis dėstytojas, kad ir sąjungos narys, aš prioritetą atiduodu studentui.

- Tai gal kitokioms sąjungoms, draugijoms dėlto priklausote?

 

- Tik žvejų draugijai. Bet ir tada vienas žvejodavau.

 

Taip jau yra: vienas gyvenu, mažai su kuo bendrauju – Šiaulių universitete pasikalbu tik su kolegomis, o Kuršėnuose pažįstu tik pardavėjas.

Pasirinkau uždarą gyvenimo būdą, bet nesu ir vienišius – tiesiog normalus pilietis.

 

Dirbu retai ir nedaug. Gerai pasakė Virginijus Kinčinaitis: menininkas yra tinginys. Aš toks ir esu:  žiūriu filmus (rimtą jų kolekciją esu susirinkęs), nes akys problemiškos – skaityti mažai galiu, tapau, kuriu, kaip jau sakiau, mėnesį ir dar maždaug tiek pat, kad parodą aprengčiau. 

 

Darbas užeina ir praeina - tai bangomis pavarai, tai ilgiausia pauzė būna. Kaip ir gamtoje - augimo ir irimo ciklas. 

 

Būna ir pilnaties periodai: pavyzdžiui, dabar per pusę metų beveik nieko neparašiau – gal kelis puslapiukus. Nesirašė, nes tas pusmetis universitete buvo idiotiškas ruošiantis auditui, saviauditui:  – netikrumas siaubingas, atvirai kvepia uždarinėjimu. Auditas tikriausiai tam ir reikalingas – tokia tai ministerijos nuostata: kadangi didelę armiją protingų žmonių yra sunkiau valdyti, reikia ją  sumažinti. 

 

O juk baigiantis sovietmečiui mūsų universitete dailės mokytojų parengimo kokybė buvo dešimt kartų aukštesnė nei dabar, kai ateina ir į Dailės akademiją, ir pas mus  iš gatvės jaunimas – visai  nesiruošęs, su miglota motyvacija. 

 

Nors ir kas Šiauliuose gyvena iš menų? Žinau tik kelis. Jie – meistrai, bet ne laisvi žmonės, ne menininkai, nes daro tai, ką liepia. Yra Šiauliuose ir rašančių, ir gražiai rimuojančių, ir taisykles žinančių, bet jie vis tiek nėra savo išskirtinio veido susikūrę. Vadinasi, ir jie yra tik minios ingredientas, niekuo neišsiskiriantys, todėl ne menininkai.

 

- O jūs - meistras ar menininkas?

 

- Aš ir tai, ir tai truputį išmanau. Su kolegomis kalbėjomės: jei atsiduodi menams, o ne bizniui – tai esi menininkas. Menas yra gyvenimo būdas – vien juo turi gyventi, be išeiginių, be švenčių. Seniau meistrai buvo tie, kurie amatą išmanė gerai. Nors ne visada buvo jie originalūs, bet laikas atrinko – liko rimčiausi, bet tada buvo kitokie meno tikslai ir uždaviniai nei dabar.

 

Dabar menas pirmiausia yra grindžiamas individualumu, asmeniškumu, jis tampa net intymus. Ir net jei kokie meno teoretikai šaukia, kad menas priklauso liaudžiai, nes liaudis jį vartoja, deja, meno vartotojų ratas yra labai išskirtinis, menkas ir jis sudaro, vadinkime, kultūros elitą. Štai „Šiaurės Atėnų“ šiemet tiražas yra berods pusantro tūkstančio Lietuvai ir, sakykim, trys tūkstančiai jį perskaito, perverčia. Tai Lietuvai yra baisiai nedaug. Nors ir matematikų, ir atominės energetikos specialistų čia irgi nedaug. 

 

Taigi, gali save vadinti ar menininku, ar amatininku – tai esmės nekeičia.

 

- O ką vartoja liaudis?

 

- Šnapsą, tabaką... Juokauju. Vartoja meną kažkiek, kiek intelektas, išprusimas leidžia: jei kaimynas nusipirko „Volvo“, tai perka mersedesą, jei pamatė pas kaimyną ant sienos nupieštą jūrą, tai perka jūrą su pušele, kad kiek daugiau atrodytų. 

 

Pažiūrėkite, kokie pirkimai vyksta Jūros šventėje Klaipėdoje. Perka, oi kiek perka tą raudoną aguoną, kuri tiražuojama šimtų šimtais. Po penkis šimtus moka ir dar eilėje stovi...

 

O juk tas žmogus, kuris aguoną tiražuoja, gal nieko daugiau ir piešti nemoka – gal net ramunės nė pro kur nenupieštų. Ir čia nėra jokio meno, tik naivus primityvo prisitaikymas prie kito primityvo, kad iš to gautų pinigų, nors mušasi į krūtinę save vadindamas menininku, nes prisidaręs tokių aguonų važinėja per muges ir gyvena puikiausiai. To neįvardyčiau nei menu, nei kūryba, nes tai yra šienas asilams...