Aušra LAURINKIENĖ

„Nori praleisti daugiau laiko su mylimuoju? Važiuok į mišką”, - būtent tokia yra Kristinos Urbonaitės, savo širdį atidavusios orientavimosi sporte nuo galvos iki kojų „paskendusiam” Donatui Mickui, dalia. 

 

Šiaulių orientavimosi sporto klubo „Sakas” direktorius, jaunųjų turistų centro (JTC) orientavimosi treneris bei daugkartinis Lietuvos orientavimosi sporto čempionas Donatas Mickus juokiasi, kad kito kelio nėra: „Kai susipažinome orientavimosi varžybose, ji žinojo, kas jos laukia...”

 

 

Sportininkas bei jaunųjų orientacininkų treneris pasakoja, kad į orientavimosi sporto šaką jis ir jo mergina Kristina atėjo skirtingais keliais: „Aš - prieš trylika metų. Draugė Kristina - prieš trejus metus”.

 

Paklaustas, kuo jį taip žavi ši sporto šaka, Donatas Mickus šypteli: „Meilė šiam sportui atsiranda savaime - paėmus žemėlapį ir išėjus į mišką. Vargu, ar kam nepatinka pasivaikščiojimas miške. Juk nuo to ir prasideda šio sporto ypatumai. Orientavimasis patrauklus ir įdomus tuo, kad bėgant trasoje reikia rasti 15-20 kontrolinių punktų. Įsivaizduokime daug mažų tikslų. Gyvenime kiekvienas turi tam tikrų išsikeltų tikslų, tik juos pasiekti sunku, o čia - lengva. Kur slypi orientavimosi įdomumas? Tame, kad per trylika metų esu išbėgiojęs visus Šiaulių miškus, dalyvavęs daugiau nei 300 varžybų ir radęs daugiau nei 4000 kontrolinių punktų, bet bėgdamas trasa vis dar padarau klaidų”, - juokiasi vaikinas.

 

 

Paprašytas pasidalyti kurioziniais nutikimais orientavimosi varžybų metu, Donatas Mickus nė negalvodamas prisiminė vieną linksmą istoriją, kai atvykę į varžybas sportininkai miško... neberado: „Prieš mėnesį buvo baigtas braižyti naujas žemėlapis, trasos suplanuotos, viskas paruošta. Atvažiavę į mišką sužinojome, kad dalies miško nebėra - miškininkai išties puikiai pasidarbavo ir vietoj buvusio didelio gražaus miško plytėjo didžiuliai kirtimai”.

 

Vaikinas prisiminė dar vieną smagų nutikimą: „Praėjusiais metais, besiruošiant didžiausioms pasaulyje orientavimosi estafetėms naktį, ryžtingas lietuvaičių orientacininkų būrelis sėdo į automobilį ir išvažiavo pasitobulinti Suomijos miškuose. Visi jau buvome pasiruošę bėgti trasą ir pro šalį pravažiuojantis vietinis gyventojas linksmai užsiminė, kad vakar matė šiame miške mešką. Kadangi lietuvaičiai - drąsūs vyrai, nepabūgome ir išbėgome miškan susitikimui su meška. Gaila, bet niekam taip ir nepavyko jos sutikti”.  

 

 

Kadangi Donatas Mickus didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia miške bėgdamas orientavimosi trasomis, kyla natūralus klausimas - Ar laisvalaikiu dar norisi vykti į gamtą? 

 

„Laisvalaikis dažniausiai būna praleidžiamas miške, - juokiasi Donatas Mickus, laisvą laiką skiriantis miškui, varžybinėms trasoms planuoti ir statyti. - Žiemą - su slidėmis, vasarą - bėgiojant. Miško mums nebūna per daug. Todėl į jį dažniausiai važiuojame pasportuoti. Gera mums, orientacininkams, - nereikia nei sporto aikštynų, nei stadionų, nei sporto salių”.  

 

Rutinos kasdieniame vaikino gyvenime – mažai: „Kiekviena diena yra kažkuo ypatinga, ateidama atsineša naujų tikslų. Diena prasideda nuo rytinės mankštos. Vėliau - darbas sporto prekių parduotuvėje, po to - jaunųjų orientacininkų mokymas. Diena baigiasi draugės pagaminta vakariene, televizoriumi ir kitos dienos darbų planavimu”. 

 

Donatas Mickus sako, kad visa tai visada priverčia progresuoti ir judėti pirmyn.  

 

 

Donato ir Kristinos meilės istorija, pasak vaikino, prasidėjo vėlyvą pavasarį prieš trejus metus - atgimimo ir įsimylėjimo metu. 

„Visai nekeista, kad susipažinome varžybų metu, o bendros treniruotės ir varžybos mus suartino. Abu esame tos pačios sporto šakos mėgėjai, todėl tai leido labiau suprasti vienas kitą”, - šypteli orientavimosi subtilybių žinovas. Jis priduria, kad keblumų jų poroje iškyla kaip ir visose šeimose: „Tiesa, sunkiausia sutarti dėl dalykų, kurie nėra susiję su sportu”. 

 

Pasak Donato Mickaus, nėra neišsprendžiamų problemų: „Tik jų vengimas sukelia dar didesnių problemų. Stengiamės daug kalbėtis ir dar daugiau klausytis, kokie rūpesčiai slegia vieną ir kitą. Kartais paimame popieriaus lapą ir dėliojame pliusus bei minusus, taip išsiaiškiname, kurio tiesa, arba kuriam nors tenka nusileisti ir sutikti”. 

 

Kokie Donato ir Kristinos ateities planai? - smalsaujame. „Taip, jų yra. Sužadėtuvės – galimas variantas. Kukliai prasitarsime - jau šią vasarą tikimės didelės šventės”, - atvirauja sportininkas. 

 

 

Į pokalbį įsijungusi puikiai orientavimosi sporto šakos atstovams žinomo Donato Mickaus mylimoji Kristina Urbonaitė tikina, kad posakio „Priešingybės traukia” jų porai taikyti negalėtų, nes  juos vienija būtent bendri pomėgiai ir užsiėmimai: „Be mėgiamo sporto laiką kartu leidžiame koncertuose, spektakliuose, keliaudami. Kalbant apie charakterio bruožus, abu esame optimistai ir labai ryžtingi. Didelis atsakomybės jausmas ir sąžiningumas leidžia pasitikėti vienas kitu. Skirtumų valgio pasirinkime taip pat mažai, todėl jam patinka, ką gaminu”. 

 

Mergina juokdamasi sako, kad vadovo pareigas namuose užima abu: „Aš - virtuvėje, o Donatas –prie kompiuterio. Nesutarimų, nors ir nedaug, tačiau kyla, nes išsiskiria mūsų nuomonės. Kol jis bėgioja miške, aš mieliau renkuosi šokius. Jis nemėgsta maisto gaminimo, todėl šį malonumą dažniau tenka perimti man. Svarbiausia - bendravimas ir kito nuomonės bei poreikių gerbimas. Pripažįstu, kad dažniau tenka nusileisti jam”, - atvirauja dėl Donato daugybę valandų miške praleidžianti Kristina.

 

 

Paklaustas, ar merginai netrūksta dėmesio, kai Donatas visiškai atsidavęs sportui, sportininkas šypteli: „Merginoms tikriausiai visada trūksta dėmesio, kai vaikinai bėgioja miškuose, o ne su jomis po kino teatrus vaikšto. Tačiau mūsų santykiai truputį kitokie, nes mano draugė taip pat propaguoja orientavimąsi ir laisvalaikiu mielai su manimi važiuoja į mišką pabėgioti. Ji supranta mano didžiulį potraukį šitam hobiui. Žinoma, kai draugų ratą sudaro vien orientacininkai, laisvalaikis skiriamas varžyboms, stovykloms. Prisipažinsiu, retkarčiais tenka sulaukti priekaištų, kad reikėtų patenkinti jos didžiulį pomėgį lotynų šokiams ir nueiti į treniruotę”. 

 

Tuo tarpu pati Kristina neslepia: „Tenka pripažinti, pastaruoju metu dėmesio itin trūksta. Ypač - padidėjus darbo krūviui ir užgriuvus žiemos rūpesčiams. Tačiau, kai atsiranda laisvo laiko, Donatas stengiasi dėmesio trūkumą konpensuoti su kaupu”. 

 

 

Kadangi Donatas - orientavimosi sporto klubo „Sakas” direktorius, pagrindinė jo veikla - plėtoti ir stengtis, kad Šiauliuose atsirastų kuo daugiau šios sporto šakos entuziastų - pradedant jaunaisiais orientacininkais ir baigiant masinėmis orientavimosi sporto varžybomis šiauliečiams „Azimutas”. 

Didžiausias orientavimosi sporto šakos meistro pasiekimas, pasak pašnekovo, - yra tas, kad finansavimo nesulaukianti sporto šaka sugeba Šiauliams laimėti daugiau medalių nei tos sporto šakos, kurios yra remiamos. „Didžiulio entuziazmo dėka praėjusiais metais buvo laimėti 42 medaliai Lietuvos čempionatuose, tačiau didžiausias pasiekimas yra tas, kad šiauliečiai, pamatę bėgantį vaiką su žemėlapiu rankose, supranta ir žino, kad jis - orientacininkas. Smagu, kad ši sporto šaka tampa vis žinomesnė šiauliečiams”. 

 

 

Savo svajonių atskleisti nepanoręs Donatas Mickus sako, kad jų siekimas padeda atrasti gyvenimo džiaugsmą, tačiau norint, kad jos išsipildytų, negali būti atskleistos. 

 

Į klausimą, ar ir senatvėje po miškus su kompasu rankoje lakstys, sportininkas atsakė: „Apie senatvę dar nebuvo progos galvoti. Tikriausiai nė vienam nepatinka to daryti, kai esi jaunas ir žvalus, stengiesi džiaugtis jaunyste. Galime pasakyti tik tiek, kad miškas jau tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, todėl nemanome, kad senatvėje to atsisakysime. Vargu ar rasite daug sporto šakų, kuriose veteranai sudaro pusę dalyvių skaičiaus. Pasigirsime, kad turime ir tokių žmonių, kurie jau sulaukė daugiau nei aštuoniasdešimt metų”. 

 

 

Paklausta, ką jai reiškia orientavimasis, Kristina atsakė: „Orientavimasis - tarsi meditacija, kurios metu visiškas susikoncentruojama į save, savo mintis. Esmė slypi ne kontrolinių punktų ieškojime, o rūpesčių, problemų sprendime, semiantis žvalumo ir geros nuotaikos. Ieškodamas optimalaus kelio punkto link, pasąmonėje ieškai optimalaus sprendimo problemai. Orientavimasis - ne tik pergalių siekimas, bet ir atsipalaidavimas nuostabioje aplinkoje. Varžybos įvairiuose Lietuvos ir ne tik miškuose leidžia pamatyti gamtos grožį, labiau ją suprasti ir gerbti.

 

Tuo tarpu daugkartinis varžybų nugalėtojas pridūrė, jog orientuojantis nėra laiko galvoti apie problemas: „Reikia lėkti akis išdegus ir laimėti varžybas. Man orientavimasis – sportas, ne ką prastesnis nei visi olimpiniai renginiai. Čia pailsi protas, pakyla nuotaika. Čia randu bendravimą su draugais ir didžiulį kiekį įspūdžių iš trasos”.