- Turbūt mėgstate klausytis A. Loido Vėberio miuziklo „Operos fantomas” įrašų? O kaip Šiaulių dramos teatras – ar nėra priglaudęs kokio fantomo arba, kalbant lietuviškiau, vaiduoklio?

- Sako, kad vaikščioja... Būdavo čia senais laikais. Įdomiai pasireikšdavo. Pašarvojus vieną gerą, didelį mūsų aktorių, vidurnaktį nukrito jo paveikslas. Kartais pasigirsdavo visokių keistų garsų... Tai skaityk, kad vaiduoklių teatre yra, nors pats asmeniškai sutikęs nebuvau.

- Ar tiesa, kad aktoriai – truputį prietaringa liaudis?

- Taip, yra tokių dalykų. Ir man pačiam, bent jau anksčiau, prieš premjeras, organizmas skirtingai reaguodavo: kartais norėdavosi nusičiaudėti, kartais - nubėgti į tualetą ir, žinojau, jeigu neatliksiu to ritualo, seksis blogai.

- H. K. Anderseno pasakoje „Bjaurusis ančiukas” vaidinote Žąsiną. Kaip atrodo, ar ne jūsų nuopelnas, kad šis gardus paukštis netrukus įgavo neigiamą prieskonį: juk tardamas kam nors: „Tu, žąsine!” - gali žmogų smarkiai įžeisti?

- Na, ne. Tai nebuvo tiek smagus ir didelis vaidmuo, kad įsimintų publikai. Tik epizodinis...

- Kino komedijoje „Nacionalinės žvejybos ypatumai” vienas herojus teigia, jog visas moterų tarpusavio bendravimas paremtas žodžiais... 1967 metais, karjeros pradžioje, jaunimo pantomimos festivalyje Rygoje tapote laureatu. Kaip atrodo, ar moterys, teikiančios verbaliniam bendravimui pirmenybę, gali būti geros pantomimos aktorės?

- (Smagiai nusijuokia.) Nežinau... Kartais pasižiūriu į savo žmoną – iš jos mimikos ir gestų galima labai daug ką suprasti. O kadangi mano pirmoji profesija – pantomimos aktorius, tai aš moku susišnekėti ir šita kalba, vadinasi, gerai suprantu moteris.

- Jūsų internetiniame puslapyje mirga daug draugų aktorių pavardžių. Įdomu, ar grįžus vakare namo, nesinori atsiriboti nuo visko, kas sieja su darbu?

- Tikrai darbo dienos nepratęsinėju prie kompiuterio. Mano buvimo internete laikas – labai trumpas. Ten labai lengva sužinoti naujienas. Susirenka draugai, kažko ieško... Man tarsi žaidimas. Aš labiau mėgstu rašyti tikrus laiškus per tikrą paštą.

- Vaidinote filme „Elzė iš Gilijos”. Ar tas faktas turėjo įtakos vėliau parenkant mažajai dukrai Elzei Marijai vardelį?

- Žinoma, turėjo. Man labai patiko tas vardas.

- Ar mėgstate žiūrėti televizijos serialus – muilo operas?

- Ne. Visai nežiūriu. Netgi „Naisių vasaros”? Nemėgstu ir nežiūriu. Gal tik retkarčiais pasmalsauju, kaip vaidina kolegos.

- Sukūrėte vaidmenį ir B. Dauguviečio „Žaldokynėje”... O kaip kasdieniame gyvenime – ar mėgstate alų?

- Labai keistai yra su alumi... Jaunystėje mėgau labai, paskui kažkodėl man alus tapo nebepriimtinas. Atsigėrus ėsdavo rėmuo. O dabar ir vėl pradėjau jį mėgti (juokiasi).

- Pernai šventėte savo 60-metį. Kuo nustebino kolegos? Kokios mintys tąsyk kirbėjo galvoje?

- Gavau gražią dovaną – daug daug tujų. Taigi nuo kaimyno dabar atsitvėriau tujomis. O prie tujų dar yra lentelė: „Teatro dovana tokia tai proga”. Kol kas jos dar mažytės, bet auga! Kada nors bus didelės.

O ką galvojau... Ai, kad liūdna, kad negaliu susigrąžinti praėjusių metų...

- Viename iš viešų pasisakymų labai džiaugėtės savo žmona. Nepersigalvojote? Gerai. Tada pasakykite tris jos savybes, dėl kurių labiausiai mylite?

- Vieną jau apšnekėjome – ją lengva suprasti iš mimikos (juokiasi). Kitas dalykas – mums išėjo labai gražus vaikas. O trečioji – ji irgi nespjauna į alų (bendri interesai).

- Ar gebėjimas vaidinti yra pagelbėjęs kitose situacijose, ne scenoje?

- Nereikia nieko vaidinti. Buvo situacija, kai sustabdė už viršytą greitį. Pasakiau, kad dirbu teatre, ir paleido...

- Ar norėtumėte, kad suaugusi jūsų dukra dalyvautų konkurse „Mis Lietuva”?

- Ne. Nenorėčiau, nei kad aktorė būtų, nei kokia „Mis Lietuva”. Kita vertus, nežinau, gal jinai to norės...

- Kadangi mėgstate alų, pateiksiu kiek pakoreguotą klausimėlį: ką darytumėte, jei vienąsyk žmona paprašytų ją išmaudyti alaus vonioje?

- Pasiūlyčiau tenkintis vyno vonia, nes auginame vynuoges ir darome naminį vyną – išeitų gerokai pigiau.

- Sakoma, jog menininkai (plačiąja prasme) turi visokių keistumų. Ką galite pasakyti apie save?

- Čia reikia pagalvoti! Yra bendra keistenybė visoje mūsų šeimoje: mėgstame mus supantiems daiktams duoti vardus. Tarkime, nuotolinio valdymo pultelis yra „tas, kuris gerai daro”. O sena lėlė - vardu Genutė.  Jeigu kartais manęs ko klausia, sakau: „Kreipkis į Genutę. Ji pasakys”. Ir t. t.  Vardus turi daugybė mus supančių daiktų.

- Ką jums reiškia žodis „laimė”? Ar galite tvirtinti, jog šiandien esate visiškai laimingas?

- (Mąsto.) Man sąvoka „laimė” talpina tokius dalykus, kaip šeima, vaikai, galimybė gyventi oriai pinigine prasme ir nenuobodžiauti. Kol kas esu laimingas – iki gegužės mėnesio. Kas toliau? Manau, kad išeisiu į pensiją – sveikata nebe ta. Todėl ir bijau.

Pašnekovą neprotingais klausimais vargino Romualdas BALIUTAVIČIUS, dar lapams tebeesant ant šakų jį įamžino Vadimas SIMUTKINAS