Aušra LAURINKIENĖ

„Vairo” regbio klubo auklėtinis Karolis Navickas jau ilgiau nei savaitę kremta džentelmenų sporto šakos mokslus tolimojoje Pietų Afrikos Respublikoje. Legendinio žaidėjo Algirdo Navicko, regbio pasaulyje žinomo Bebro pravarde, sūnus visagalio interneto pagalba „Šiaulių naujienoms” atskleidė, kad, nepaisant alinančio karščio bei atviros neapykantos baltiesiems, sieks įsitvirtinti egzotiškoje šalyje. 

 

 

„Vairo” klubas informuoja, kad 202 cm ūgio ir 115 kg svorio grumtynių antrosios linijos žaidėjas nebesusigundė daug žadančiais Rusijos čempionės „Maskvos VVA” komandos vadovų pažadais ir pasuko į priešingą žemės rutulio kraštą: „Karolis Navickas tapo elitinės pasaulio regbio komandos „Sharks” nariu ir pastaruoju metu yra savotiškas Lietuvos regbio ambasadorius pasaulio čempionų tėvynėje. Vadovaujantis kontraktu Karolis dvejus metus mokysis „Sharks” regbio akademijoje, kuri praėjusiais metais mūsų planetoje buvo pripažinta viena iš geriausių. Tikimasi, kad dvidešimtmetis lietuvis jau netrukus užsivilks „Sharks” jaunimo regbio komandos marškinėlius ir sėkmingai debiutuos Pietų Afrikos čempionate, o vėliau galbūt ir stipriausioje pasaulio super-15 regbio lygoje šalia geriausių Pietų Afrikos, Naujosios Zelandijos ir Australijos regbininkų”. 

 

 

Daugkartinio šalies čempiono „Vairo” klubo treneris Sigitas Kukulskis, paprašytas apibūdinti jaunuolį, sakė kol kas nenorintis jo nei peikti, nei garbinti: „Ten, kur jis šiuo metu yra, egzistuoja žymiai aukštesnio lygio regbis. Dabar viskas – jo paties rankose. Sporto kalboje yra keletas vartotinų pagrindinių žodelių - „tikslas” ir „noras”. Jeigu šie žodžiai bus kasdienė Karolio malda, jis turės puikią galimybę rungtyniauti su geriausiais pasaulio regbininkais. Lieka tik tikėtis, kad mūsų viltis turės kantrybės ir tokį sportinio užsispyrimo arsenalą, kokį turėjo jo tėvas - „Vairo” ir visos Lietuvos regbio legenda Bebras”. 

Artimiausiais mėnesiais kelių savaičių kelionę į Pietų Afriką planuojantis strategas sakė sieksiantis susipažinti su vietos regbio klubų veikla, aukšto lygio regbio žaidėjų ruošimu bei pagrindinio Pietų Afrikos regbio „satelito” - Zimbabvės vaikų regbio mokyklų - organizavimu. „Kai grįšiu – viską papasakosiu”, - „Šiaulių naujienoms” pažadėjo Sigitas Kukulskis. 

 

 

Na, bet grįžkime prie svarbiausio šio straipsnio herojaus – Pietų Afrikos Respublikoje jau kurį laiką kojas apšylančio Karolio Navicko. 

Vaikinas, nepatingėjęs kantriai maigyti telefono (!) mygtukų, dienraščiui atsiųstame elektroniame laiške rašė, jog dar nėra matęs tiek daug regbio fanatikų vienoje vietoje (PAR tapo pasaulio regbio čempione 1995 ir 2007 metais, - aut. past.): „Čia man labai gera... Žmonės gyvena vien regbiu ir man malonu būti kartu su jais. Šiuo metu didžiausia mano svajonė – patekti į Pietų Afrikos Respublikos lygos komandą ir pradėti žaisti vienoje iš galingiausių pasaulio lygų „Currie Cup” arba super-15. Manau, kad tikslas – pasiekiamas, reikia tik įdėti daug pastangų. Juk sakoma, kad nieko nėra neįmanoma. Reikia daug dirbti iš visos širdies, o šią savybę paveldėjau iš savo tėvo Algirdo. Tikiu, kad man pavyks čia įsitvirtinti ir likti šioje šalyje”. 

 

Optimistu, užsispyrusiu ir tikslo siekiančiu žmogumi save vadinantis Karolis Navickas pasakojo, kad svečioje šalyje sunkiausia buvo priprasti prie alinančio karščio: „Daugiau viskas lyg ir nieko, maistas – priimtinas. Tik vaisių skyriai čia – kur kas turtingesni nei mūsų šalyje, tokių skanumynų dar nebuvau ragavęs (pripiešė daug šypsenėlių, - aut. past.). Tiesa, man, kaip regbininkui, čia nežmoniškai sunku priprasti prie milžiniško fizinio krūvio. Esu žaidęs profesionalų Rusijos čempionų komandoje. Ten, mano manymu, treniruotės buvo sunkios, tačiau čia – kur kas sunkesnės”. 

 

Po varginančių treniruočių šiaulietis ir jo komanda savo kūnus atgaivina ledo voniose: „Joje praleidi vos penkias minutes, tačiau atrodo, jog prabėga visas gyvenimas. Po tokių procedūrų būname lyg nauji žmonės”. 

 

 

Ne paslaptis, kad Pietų Afrikoje svečiavęsi žmonės pasakoja apie tragiškas eismo sąlygas ir sako, kad sustojęs prie šviesoforo lauk nelaimės - pripuola vietiniai ir neša lauk viską, ką randa mašinoje, tačiau Karoliui Navickui su tuo susidurti dar neteko: „Per tas dienas, kurias praleidau čia, dar nepastebėjau tokių išpuolių, tačiau mane stebina greitkeliu lekiančios mašinos, atvirose priekabose vežančios daugybę žmonių. Tokių dalykų Lietuvoje juk nepamatysi – taip važiuoti neleistų kelių eismo taisyklės. Visi žmonės čia labai mėgsta greitį – tą tikrai galima pastebėti”. 

 

Karolis Navickas savo laiške dienraščiui rašo, kad Pietų Afrikos Respublikoje egzistuoja atvira neapykanta baltųjų rasei: „Kiek man žinoma, čia yra atskiri baltųjų ir juodaodžių miestai, o pastarieji neapkenčia mūsų rasės. Ten vienam geriau neatsidurti jų teritorijoje, nes nežinai, kuo gali baigtis ši viešnagė. Mane jau perspėjo į jų rajonus neiti, tačiau tokia situacija yra mažesniuose miesteliuose, o didžiuosiuose miestuose viskas lyg ir tvarkoje”. 

 

Vaikinas iki pat šios dienos prisimena varginančią kelionę į tolimąją Afriką: „Man visas kelionės laikas buvo labai nervingas. Iš pradžių mane trikdė nežinomybė dėl vizos, nes man buvo praneša, kad trūksta dokumentų. Teko iškęsti didelę įtampą. Laimė, su draugu ir treneriu pasistengę sutvarkėme šį reikalą ir viza atkeliavo paskutinę dieną man išvykstant”. 

 

Išvakarėse su draugais ir šeimos nariais atsisveikinęs Karolis Navickas pagaliau leidosi į kelionę, kuri truko net 30 valandų: „Mano maršrutas prasidėjo Rygoje, iš kurios skridau į Londoną. Ten bėgau į kitą lėktuvą, skraidinusį mane į Dubajų. Pastarajame oro uoste apie 10 valandų teko laukti kito skrydžio. Iš rankų nepaleidau kavos puodelio, nes bijojau prisėdęs užsnūsti ir praleisti skrydį – buvau labai išvargęs”, - pasakoja šiaulietis. 

 

Iškentęs dešimties valandų laukimą Karolis Navickas pagaliau atsidūrė Pietų Afrikos Respublikoje, kur jį pasitiko legendinio „Sharks” klubo prezidentas: „Mane nuvežė ten, kur dabar gyvenu ir sieksiu kuo aukščiau kopti karjeros laiptais”.

Regbininkai žaidžia... golfą 

Paklaustas, koks buvo pirmasis įspūdis atvykus į egzotiškąją Afriką, „Vairo” regbininkas sakė, jog jį pribloškė jau oro uoste pasitikęs karštis: „Termometro stulpelis čia siekia 30 laipsnių karščio, o juk Lietuvą palikau spaudžiant šaltukui. Adaptuotis buvo nelengva, tačiau mane pakerėjo pasakiškas gamtos grožis. Gyvenu Empangeni mieste netoli Durbano, vienoje iš trijų „Sharks” akademijų. Jau kitą dieną mane nuvežė prie Indijos vandenyno – pamačiau bangas, kokių dar niekada neteko regėti. Kai kitą kartą vyksiu prie vandenyno, būtinai stengsiuosi mokytis čiuožti banglente, nes čia šis laisvalaikio praleidimo būdas – labai populiarus. Tiesa, čia regbininkų plačiai kultivuojamas ir golfas, tačiau jo žaisti dar nebandžiau – viskam savas laikas”. 

 

 

Vos tik nuvykęs į treniruočių bazę Karolis Navickas išvydo ilgą namą, kuriame vienas prieš kitą išdėstyti aštuoni kambariai. „Kai treneris man pasakė, kad čia gyvensiu, pagalvojau, kad patekau į „sportinį kalėjimą”. Tačiau pirmas įspūdis buvo klaidingas. Mane labai nustebino tai, kad visi akademijos draugai, nors ir esame konkurentai, - labai draugiškai bendrauja tarpusavyje. Mes – lyg viena didelė regbininkų šeima, ko ir tikėjausi vykdamas į Pietų Afrikos Respubliką”. 

 

„Ar tai, ką išvydai, pateisino tavo lūkesčius?” - smalsaujame. „Žinote, nemaniau, kad čia lauks liuks apartamentai, pramogos ar dar kas nors. Tikėjausi, kad čia lauks rimtas darbas – tą ir radau. Per dieną būna po tris treniruotes. Nors karštis labai sekina, viskas pakenčiama. Čia – ne Lietuva. Nenueisi į kokį klubą papramogauti ar pasilinksminti. Čia – kasdienis sunkus darbas ir gyveni vien regbiu”. 

 

„Sharks” regbio klubas – šalies čempionas, pasaulio stipriausios lygos (super-15) devintosios vietos laimėtojas, PAR čempionu tapęs šešis kartus. „Ši komanda – tikrai aukšto kalibro. Šis klubas – visų regbininkų svajonė. Trenerių štabas visais puikiai rūpinasi, neturiu kuo skųstis. Turime penkis fizinio parengimo trenerius, kamuolio technikos, grumtynių sporto sales ir pagrindinį strategą, kuris tikrai išmano savo darbą. Jauniesiems regbininkams linkiu nenuleisti rankų ir siekti savo tikslų”, - sako Karolis Navickas. 

 

 

Regbis - pasak vaikino, pašaukimas, be kurio jis negalėtų gyventi: „Aš visa širdimi esu jam atsidavęs, nes žinau, kad baigęs žaidėjo karjerą tapsiu arba treneriu, arba žaidėjų agentu ir gyvensiu šia sporto šaka visą gyvenimą. Myliu šį žaidimą. Jau geriau nenueisiu su draugais išgerti alaus, o skubėsiu į treniruočių salę. Daug kas manęs klausė, kodėl pasirinkau regbį, o ne kokią kitą sporto šaką. Atsakymas paprastas – jis mano kraujyje. Kaip minėjau, mano giminėje buvo daug gerų žaidėjų. Visoje šalyje tarp regbininkų garsus tėtis, du dėdės bei du pusbroliai. Kartu su manimi gautųsi nebloga septynetuko komanda”, - šmaikštauja Karolis Navickas. 

 

 

Paprašytas pasidalyti artimiausiais planais, į tolimąją šalį išvykęs sportininkas sako sieksiantis patekti į geriausių „Sharks” U-21 žaidėjų gretas. Konkurencija – didelė. Iš penkių šimtų jaunųjų regbio talentų ten prasibrauti pavyks vos trisdešimčiai, kuriems bus suteikta galimybė žaisti komandos varžybose, kurias stebi tūkstantinė žiūrovų minia. Tai visų jaunųjų „Sharks” akademijos jaunuolių svajonė – geriausiųjų trisdešimtukas. „Sieksiu gerai pasirodyti, kad kuo greičiau mane pastebėtų aukščiausios lygos komandos. Nežadu sėdėti rankų sudėjęs tuos kelerius metus, kol būsiu akademijoje”, - tvirtina regbininkas. 

Jis nekantriai laukia į Pietų Afrikos Respubliką atvyksiančių draugo Lino Naujalio bei trenerio Sigito Kukulskio, kuris ir išmokė Karolį Navicką visų regbio paslapčių: „Be šių žmonių nebūčiau čia patekęs. Iš visos širdies esu jiems dėkingas. Dėkoju ir visiems tiems, kuri manimi tiki. Tiki, kad galiu populiarinti Lietuvos regbininkų vardą čia, Pietų Afrikos Respublikoje. Tikiu, kad čia patirsiu daug nuostabių akimirkų, kuriomis būtinai su jumis pasidalysiu”, - iš karštosios šalies atsiųstame laiške rašo vaikinas.