- Ar bandė kada moterys jums nudirti kailį tam, kad pasisiūtų sabalų kailinius?

 

- Manau, kad ne... Pats esu sabalas, bet tokio atvejo neprisimenu...

 

- Dar esate Miesto garbės pilietis: ar daug jums laimės iš tos garbės?

 

- Nei laimės, nei nelaimės... Nesureikšminu labai. Malonu, kad įvertino, tačiau esu eilinis žmogus, o ne kuo nors ypatingas.

 

- Savo laiku vienaip ar kitaip prisidėjote statant pramonės bei sporto objektus. Kuris galėtų būti paminklas jums, statybininkui, po 100 ar po 200 metų?

 

- Įsimintiniausi – teniso kortai. Tai buvo viena iš mano svajonių (kiekvienas žmogus, ypač jaunesnis, privalo turėti svajonę), ir ji išsipildė. Tačiau tai ne mano vieno – daugelio žmonių indėlis. O didžiausia mano gyvenime buvo „Akmenės cemento” statyba. Kaip viskas atrodys po šimto metų – nesiimu prognozuoti.

 

- Ilgą laiką dirbote banke. Kiek tas faktas nulėmė jūsų požiūrį į pinigus?

 

- Pinigų labai nesureikšminu. Bankas – finansinio serviso įmonė. Pinigų nešvaisčiau, niekada daug jų neturėjau ir dabar neturiu, o požiūris turbūt pasikeitė. Kai pirmąkart užėjau į banko saugyklą, pinigų tiesiog bijojau. Krūva pinigų ir dar svetimi (!) Apsiriksi, o klaidos brangiai kainuoja... Žinoma, kai dirbi, norisi ir uždirbti, kad šeima galėtų gyventi, ir pats, bet, kaip sakiau, to nesureikšminu.

 

- Anuomet dirbote Vykdomojo komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Ar reikėtų suprasti, kad pavaduodavote tribūnose kalbas rėžiantį ir nesibaigiančiuose posėdžiuose sėdintį savo viršininką?

 

- Jūs labai klaidingai įsivaizduojate darbą Vykdomajame... Buvo įvairių darbuotojų. Gal kur kitur – partijos komitete ar dar kur šitaip... Bet Vykdomajame dirbo dauguma aukštos klasifikacijos žmonių, profesionalai. Ar galima juos palyginti su savivaldybės administracija? Galimai taip. Tik dabar jų kvalifikacija gerokai žemesnė.

 

- Kaip jums, inžinieriui statybininkui, atrodo – ko šiandien labiausiai trūksta Šiauliams?

 

- Ko trūksta? Pirmiausia, svajonių. Reikia drįsti svajoti. Svajonės nebūtinai pildosi šiandien arba rytoj, bet gal po 20-30-50 metų. Man atrodo, dar trūksta stateginio mąstymo, ypač suvokiant miesto kultūros ateitį, jos įtaką miesto gerovei.

 

- Esate žinomas esperantininkas. Įsivaizduokite situaciją: prieš jus sėdi anglas arba amerikietis – tas, kuris gimtąja šneka gali susikalbėti visame pasaulyje. Kaip keliais sakiniais jam paaiškintumėt esperanto kalbos svarbą?

 

- Pirmiausia aš nei anglui, nei amerikiečiui, nei jokiam kitam imperialistui nieko neįrodinėčiau. Nes jie įsitikinę, jog pasaulyje turi dominuoti anglų kalba. Turiu kelias dešimtis draugų, įvairaus rango pažįstamų, netgi akademikų įvairiose pasaulio valstybėse ir mes normaliai bendraujame. Esperanto – paprastų žmonių bendravimo kalba. Tarp esperantininkų yra ir anglų, ir amerikiečių. Dėka šios kalbos, būdamas 14 metų anuomet iš Vengrijos pabėgo G. Sorošas. Išvažiavo į jaunimo kongresą Londone ir nebegrįžo.

 

- Savo laiku ir dabar reiškiatės daugybėje sričių. Ar galima teigti, jog šiandien pasiekėte visa, ko norėjote? Ar galėtumėt kartu su Faustu ištarti: „Sustok, akimirka žavinga?”

 

- Visko nepasiekiau. Man labai trūksta žinių. Skaitau, siekiu, ieškau - nėra galo (šypteli). Užaugo geros dukros, o svarbiausia žmogui, kad kas nors liktų po tavęs. Anūkai auga. To, ką pasiekiau karjeroje, man užtenka - „ligi kaklo”.

 

- Ką keistumėt turėdamas galimybę gyvenimą nugyventi dar kartą?

 

- Daugiau laiko skirčiau sau.

 

- Koks visų didžiausias jūsų trūkumas?

 

- Kartais „nusvylu” per daug pasitikėdamas žmonėmis. Į naują žmogų visuomet žiūriu geranoriškai... Bet nesiskundžiu: žmonės iš principo yra geri.

- Nugyvenote 72 metus... Kokį sinonimą parinktumėt žodžiui „gyvenimas”?

 

- Gyvenimas yra gyvenimas. Nei drama, nei anekdotas... Tiesiog gyvenimas. Jame sudėta žmogaus, tautos, valstybės egzistavimo prasmė - kiekvienas esame tautos ir valstybės dalis. Prasmė, matyt, ta, jog reikia gyventi ir daryti gerus darbus. To aš mokiausi iš savo tėvų. Mūsų giminėje visi reiklūs kitiems, bet pirmiausia – sau.

 

- Kuris muzikos kūrinys geriausiai atspindi jūsų vidinį aš?

 

 - (Daugiaprasmiškai) Jūs man užduodat įdomius klausimus... Turbūt mano požiūrį geriausiai atspindi M. K. Oginskio „Polonezas” - atsisveikinimas su tėvyne. Kai dainavome politechnikos instituto chore, turėjome tai melodijai pritaikytus, prasmingus žodžius. Dar galėtų būti daina - Estijos „antras himnas” - „Tėvyne mana”.

 

- Žinau, jog seniai domitės fotografija, pats fotografuojate... Ar mėgstate žiūrėti senas nuotraukas? O gal nustebinsite visus personaline fotografijų paroda?

 

- Būna progų, kai tenka pasirausti senose nuotraukose. Štai pernai sukako 50 metų, kai baigiau Kauno politechnikos institutą – buvo proga prisiminti, kaip atrodėme tada... Nuotraukose nėra tvarkos, ir tas lobis gali žūti. Fotografuoju nuo 1957 metų, tačiau savęs nelaikau menininku. Pradėjau su „FED'u”, kurį įsigijau už praktiką gavęs pinigus. Dabar turiu šiek tiek geresnį, bet ir tas fotoaparatas tėra „muilinės” lygio. Anksčiau daug fotografuodavau, tačiau matydamas nuotraukų krūvas, dabar kiek aprimau.

 

- Kuri iš šitų asmenybių jus žavi labiausiai? Motina Teresė, Albertas Einšteinas, Karlas Marksas ar Vytautas Šerėnas?

 

- Tai jau Einšteinas, gal...

 

- Ar dažnai susimąstote apie anapusybę?

 

- Kuo toliau, tuo dažniau. Tai neišvengiamas procesas kiekvienam. Iki 50 metų žmogus apie tai retai galvoja, nors ir tokiame amžiuje visko pasitaiko...

Didžiai neprotingais klausimais galvą pašnekovui skaudino Romualdas BALIUTAVIČIUS.

Redakcijos archyvo nuotr.