Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Lyg ir tradicija, kad žiemišką vasarį išsiilgus tikro pavasario norisi pasikalbėti su Šiaulių universiteto merginų choro „Pavasaris“ vadovu Stasiu Žalaliu – pasikalbėti apie visada jauną chorą, naują repertuarą ir apskritai apie pavasarį.

 

Kaip visada pokalbis vyksta universitete, šįkart, tiesa, ne repeticijoms skirtoje auditorijoje, o Muzikos pedagogikos katedroje, ir Stasys Žalalis jį pradeda visai netikėtai:  

 

- Nuo vasario pirmosios išėjau visiškai iš universiteto. Susidarė tokios sąlygos: aš pensininkas, o iš dirbančių pensininkų labai daug atskaito. O dar čia panaikino pensijas už nuopelnus, tai pagalvojau: kaži kaip bus ir su ta moksline renta. Tai pasitariau su sūnumi, dukra, rektorate pasišnekėjau ir sutarėme – išėjau dabar šalių susitarimu.

 

Žinoma, galvojau, gal pavasarį išeisiu, gal kaip, bet dabar taip susiklostė tokios sąlygos. Nieko amžina nėra. Man irgi kažkaip dūšioje negera, bet dirbsim – bus tas kolektyvas, bus vadovų ir visa kita. O kas bus vadovas, negaliu pasakyti – gandų visokiausių yra... Žinočiau – pasakyčiau.

- Kiek metų jūs vadovavote merginų chorui „Pavasaris“?

 

- Chorą įkūrė Pranas Sližys, po to jam vadovavo Pranas Jankauskas, Jeronimas Žitkevičius, Anicetas Arminas, o po jo perėmiau „Pavasarį“ aš. Tai buvo 1981 metai. Vadinasi, trisdešimt metų.

 

Geras choras tas „Pavasaris“ - visada jaunas, visada besikeičiantis: tik pradedi mokyti, auginti, o jau žiūrėk – merginos universitetą baigia. O mokyti reikia – juk dabar muzikos mokyklas, konservatorijas baigusios tik į Menų fakultetą stoja. Anksčiau buvo tokia gera specialybė – pradinis ir meninis ugdymas. Skambina man iš Čikagos viena iš jų ir stebisi, kad tos specialybės nebėra,    sako: o juk mes visur save realizuojame - ir šokame, ir dainuojame, ir parežisuojame, ir padeklamuojame. 

 

Buvo laikas, kai „Pavasaryje“ būdavo po devyniasdešimt, šešiasdešimt merginų, dabar – mažiau: bet niekada - nei anksčiau, nei dabar – ateinančių dainuoti nerūšiuodavome, nors dėl rezultatų tai buvo galima daryti. Tačiau juk mūsų tikslas buvo, kad chore žmogus tiesiog dainuotų, kad norėtų tai daryti. Ir mums pavykdavo: tegul tik vidurinę baigusios studentės ateidavo, vis tiek po metų, kitų joms akytės nušvisdavo, o vėliau ir natas jau joms atnešdavome, ir pasolfedžiuodavome, ir beveik tuo metu merginos universitetą baigdavo.

 

- O kaip jūs dabar be „Pavasario“?.. 

 

- Turiu dar kamerinį chorą „Bičiuliai“ po Kultūros centro vėliava - jau dvidešimt vieni metai jam vadovauju. Jame dainuoja ir universiteto dėstytojai, ir buvę studentai, bet dauguma iš jau seniai buvusių chorų - Prekybos valdybos mišraus, vyrų „Tauro“, Dviračių gamyklos. Tai žmonės, kurie turi poreikį dainuoti. 

 

Kiek buvo mano gyvenime chorų? Kai 13 metų dirbau Kuršėnuose, buvo Kultūros namų mišrusis choras, kai pradėjau dirbti Šiaulių pedagoginiame institute, tai pradėjau vadovauti „Pavasariui“, o kartu ir  Prekybos valdybos mišriam chorui.

 

O paskui per patį Atgimimą susibūrė „Bičiuliai“ ir mes visada Šiauliams koncertuojame per valstybines šventes, atliekame sakralines giesmes bažnyčias, už savus važiuojame ir į mažus miestelius, ir į kaimus, į bažnytėles, kur chorų nebėra, giedame – žmonės to pasiilgę.

 

Nors mes nesenstame, o bręstame, pakaks man vieno choro. Jei užteks sveikatos, tai gal ir kompaktinę plokštelę su „Bičiuliais“ įrašysime. Bus to darbo. O su mergaitėmis iš „Pavasario“ per atstumą pasimojuosime. Kai kurios gal pas mane dar ateis dainuoti. 

 

Pasigesiu „Pavasario“, nors suprantu, kad yra pradžia, yra ir pabaiga. Ai, jei sveikata leis, darbuosimės su „Bičiuliais“, kuriems jaučiu didžiulį sentimentą, nes jie atsirado po mano žmonos mirties, ir štai dvidešimt metų mes kartu, ir mums kartais pasiseka – visai neblogai nuskamba daina.

- Beje, jūs pats dainuojate, grojate kokiu nors instrumentu?

 

- Mano bazinis išsilavinimas, kaip madinga sakyti, - pūtiko. Iš pradžių grojau klarnetu, Šiaulių  konservatorijoje - baritonu, trombonu, nes konservatorijos direktorius Petras Juodelė vietoj privalomo instrumento akordeono įvedė pučiamuosius. 

 

Ir stojau į klarneto specialybę, bet vietų nebebuvo, o amžinatilsi Pranas Sližys, mano tėčio draugas, paragino: stok – į chorvedybą. Atsikalbinėjau, kad balso neturiu, nes kiek vidurinėje mes dainavome, tiktai grojome, bet jis patikrino balsą ir vėl – stok. 

 

Dabar esu daugiau chorvedys, bet kai išgirstu pūtikus, tai sukirba dūšioje. O kai pučiamųjų orkestras maršus užgroja, tai tik klausyk ir klausyk... Va ką reikia valstybei finansuoti – ne tas socialines, antialkoholines, antinarkotines programas, o sportą, vaikų orkestrus, chorus, kur užauga žmonės be tų problemų. O ką dabar daro? Kiša pinigus, perauklėja... Ką tu ten perauklėsi. 

 

- Klarnetu dar grojate? 

 

- Savo poreikiams, nes rimtesniems būtų reikėję specialiai mokytis. Savo laiku reikšdavausi, reikšdavausi... Šokių muzikoje. Pedagoginiame institute juk buvo geriausi šokiai, grodavome ten akordeonu, klarnetu, tai...

 

O dabar jau ne. Nors, tiesa, per kolegos jubiliejų, čia pasidarėme tokią kapelą, aš paėmiau klarnetą. Nemažai kolegų nustebo – kaip gi čia, tu su klarnetu... 

 

- Sakoma, kad pūtikai neserga kvėpavimo takų ligomis...

 

- Pūtikai tikrai neserga, nes tie instrumentai net mažiems vaikams nekenkia. Aišku, jei pučiama teisingai, bet tam yra pedagogai. Ir laikysena pūtikų pagerėja: pažiūrėkite, kaip orkestrai eina – visi pasitempę, organizuoti... 

 

Naudingas ir dainavimas – čia išmokstama teisingai kvėpuoti, koncentruoti dėmesį. Intensyviai padirbėjus per repeticiją žmonės pavargsta – vis dėlto rimtas darbas. Po vasaros atostogų atėję į choro repeticiją juokiamės – tas mūsų vokalas... žemiau kelių. Tai ir keliam jį iki bambos, iki... O kai nuolat dainuojama, grojama, tai gerai išsilaiko žmonės - formoje.

 

- O kas jus dar palaiko „formoje“?

 

- Esu be galo didelis sporto sirgalius. Futbolo. Krepšinio. Va, buvo dabar Europos krepšinio čempionatui burtų traukimas – koks gražus renginys bus čia pat Šiauliuose. Reikės pasidaryti pinigiukų, kad galėčiau eiti į tas rungtynes, kad pamatyčiau tokio pasaulinio lygio rungtynes.

 

O vasarą per futbolo pasaulio čempionatą aš visas rungtynes žiūrėjau – visi darbai į šoną, nes ką aš žinau, sulauksiu kito pasaulio čempionato ar ne. O čia tokio lygio futbolas – tai lyg natas paimti, lyg partitūrą atsiversti ir viskas taip suskamba, kad belieka tik gėrėtis. Fantastika! Didžiausias džiaugsmas! O kai mūsų krepšininkai laimėjo trečiąją vietą - kiek emocijų! 

 

Beje, ir mano dukra, kuri vadovėlius rašo, - taip pat didelė sporto gerbėja: skambina man – tėti, toks ir toks rezultatas, taip ir taip... Lygiai taip pat, kaip Švedijoje gyvenanti mažoji Aurelija, kur dailę baigusi, ir lygiai taip pat – ir sūnus Mindaugas. O kaip kitaip? 

 

Buvau rudenį sutikęs profesorių Bronių Prėskienį, pasikalbėjome - kas ką, o aš sakau jam: turiu, profesoriau, dar tikslą – išgyventi iki 2012 metų. Nustebo - kodėl iki 2012... Sakau: Londone bus olimpiada, o kadangi į Pekiną negalėjau nuvažiuoti, nes ne mano kišenei, o Londonas tai čia pat – gal ten rasčiau kur prisiglausti ir į olimpiadą pakliūti. Pasijuokėme abu.. Bet ojai, tai svajonių svajonė. Tik gal ne pensininkui...

 

Na, bet dabar svarbiausia Europos čempionatas, kaip čia reikės bilietus gauti. Bet vis tiek fantastika, kad viskas Šiauliuose...

 

- Tai gal ir kortomis lošiate?

 

- Ai, žaidžiu – yra toks nekaltas žaidimas „Karuselė“. Žaidžiu. Ir mano amžinatilsi žmona žaidė, ir vaikai. Jau ir anūkai išmoko - mane aplošia ir labai tuo patenkinti. Tačiau jei iš pinigų žaidžia – aš prieš tokius žaidimus. O čia geras žaidimas geroms emocijoms...

 

- O loterijose...

 

- Ir loterijose dalyvauju – perku bilietus vien tam, kad dalyvaučiau procese ir labai džiaugiuosi, kai kam nors pasiseka laimėti. Ir pats esu laimėjęs - kampus, eilutę... Tarybiniais metais, kai buvo loterija už 30 kapeikų, tai laimėjau tokį nedidelį radijo imtuviuką. 

 

Žinot, kai dar loterijas vesdavo Sigitas Jačėnas sėdime su sūnum ir žiūrime, kaip tuos rutuliukus traukia. Aš ir sakau: bus toks skaičius. Tokį ir ištraukia! Paskui tik kokį pasakau skaičių – tokį ir ištraukia! Liko paskutinis rutuliukas, sakau „septyni“, o ištraukė „aštuonis“. Automobilis! Ir atvažiavo jo iš Utenos kepyklos tokia moteriškė pasiimti. Ir man džiugu, kad moteriškė džiaugiasi. Negi dabar pavydėsi?

 

- Azartas – chorvedžio prigimtyje?

 

- O kaip gi, žinoma. Juk pats gražiausias momentas, kai matai, kad žmogus dainuoja, reaguoja į tavo nurodymus ir jam akys nušvinta, jis įsigyvena į kūrinį. O tai yra labai nelengva, todėl ir sakau „Bičiulių“ moterims: tik negalvokit, ar vyras pasišildys vakarienę, ar dar kas namie darosi, nes jei tokios mintys – nereikia dainuoti, nereikia čia gaišti laiko... 

 

Nors žmonės ateina su savo rūpesčiais problemomis, bet jei einame į scena, tai vis dėlto svarbus yra rezultatas – ir kuo geresnis. Juk aš į publiką atsisukęs nepasakysiu: ai, čia keli choristai gripu sirgo, o vienas neturėjo kada į repeticijas vaikščioti... Jei jau atsistojome dainuoti, tai ir turime dainuoti. Ir kuo geriau!