Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Buvo laikas, kai Sigito Prancuičio kūrinius buvo galima pamatyti tik šiauliečių dailininkų bendrose parodose – ir tai tik po, po tris paveikslus vienu metu. O štai jau pora metų, kai šis dailininkas ėmė  kasmet parodas – personalines! - organizuoti. 

 

Ir kokias parodas: tapyba ir objektai su asambliažais - pernai, vien tik portretų - šiemet...

 

Ir kokių portretų – vien tik žiemgalių, savo žemiečių. Tad tapybos parodą pavadino „Žiemgalos žmonės ir kiti“, nors tų „kitų“ tebuvo tik keturi portretai-objektai ir  parodos... lankytojai.

 

O lankytojų ne mažiau nei savo mylimiausių modelių – žmonos ir dukters – Sigitas Prancuitis labai laukė parodos atidaryme ir labai jaudinosi:

- Nors savo personalines parodas nelabai skaičiuoju, bet manau, kad kokia dešimta gali būti, bet vis tiek prieš kiekvieną jaudinuosi kaip prieš pirmą. Koks atlikėjas prieš viešą pasirodymą nesijaudina? Čia irgi panašiai. 

 

- O kodėl? Juk viską, ką apie jus galima buvo pasakyti, jau pasakyta.

 

- Niekas dar visko nepasakė. Tapant darbai vienaip atrodo, o parodų salėse – visiškai kitaip. Dabar žiūriu – irgi visaip kitoniški. Ir, žinote, visada geriau atrodo, kai ant sienos pakabini, sukomplektuoji, o dirbtuvėje viskas aukštyn kojomis apversta, ne visada gerai matoma.

 

- Kiek čia eksponuojate darbų?

 

- Tapybos dvidešimt aštuonis ir keturis objektus – skulptūras. Seniausias iš paveikslų, ko gero, bus 1983-iaisiais tapytas žmonos su dukra portretas, nors šiaip jau labai senų nenešiau. 

 

Darydamas parodą pagalvojau, kad vien galvutės, portretai, vien paveikslai nelabai gerai – jei vien galvutės, galvutės, tai jau primena kaip ir kalbančias galvas televizoriuje. Tai ir nusprendžiau - reikia akiai peno duoti ir truputį pamąstyti kitoniškai. Todėl čia atsirado ir kompozicijų, ir net vienas aktas. 

- Objektai specialiai šiai parodai kurti ar iš ankstesnės jūsų kolekcijos?

 

- Ne, ne šiai parodai kurti tie objektai-portretai-fantazijos. Bet kadangi iš esmės jie - portretai, tai gerai į šią parodą įsikomponavo. Bent taip aš manau.

- Čia nemažai autoportretų. Vienas – šviesaus naktinio dangaus fone...

 

- Taip, šviesios nakties fone, nors atrodo, kad naktis juoda, bet juk tada danguje tiek daug žvaigždžių, tiek spalvų ir atspalvių... Naktis labai gyva – tereikia atsikelti iš lovos ir pažiūrėti. Ir kiekviena turi savo spalvą: vieną kartą ji raudona, kitą kartą – mėlyna, trečią – oranžinė... O tai 2010-ųjų nakties  autoportretas.

 

Specialiai parodoms autoportretų nedariau – per laiką prisikaupė. Beveik, galima sakyti, pagal užsakymus ir nedarau... Na, gal tik vieną kitą portretą ir padarau. Čia kabo tik poeto Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus portretas, kurį užsakė „Romuvos“ gimnazija. 

 

- Iš eksponuojamų portretų susidaro įspūdis, kad jais pasakojate visos savo giminės istoriją.

 

- O kaipgi kitaip, juk jie visi - žiemgaliai. Taip, čia mano giminės, mano gimtinės istorija - aš nesistengiu tapyti to, ko nežinau. 

 

Galima buvo vien tik žinomus žiemgalius tapyti, juk tarp jų ir rašytojas Jonas Avyžius, ir kompozitorius Algimantas Raudonikis, ir įvairūs mokslininkai, ir menininkai... Žymių žiemgalių labai daug. Tačiau aš stengiausi sukurti ne tų pačių garsiausiųjų portretus sukurti, o tik pačių artimiausių, kuriuos gerai pažįstu.

 

Sakykim, nutapiau amžinatilsi aktoriaus Juozo Kisieliaus portretą tik todėl, kad jį gerai pažinojau, o ne todėl, kad jis - kažkokia įžymybė.

Ir nutapiau savo paišybos mokytoją, kuris mane pirmasis su daile supažindino. Buvo jis, tarp kitko, visiškai nepanašus šiaulietį piešimo mokytoją Gerardą Bagdonavičių, mielą keistuolį, kaip prisimena jo mokiniai, nors abu buvo Smetonos laikų mokytojai. Mano paišybos mokytojas buvo visai ne keistuolis, o labai pasitempęs, labai griežtas – greitas per nagus liniuote kirsti. Ir gerai, kad jis toks buvo – išmokė ir Galkų, ir Kazimieraitį, ir kitų... ir mokytojas savo portreto nepamatė – kai tapiau, jau buvo amžinatilsis.

 

Yra ir mano amžinatilsi draugo, labai mėgusio pypkę, portretas su išpjautais plaučiais ir iš ten augančiais kažkokiais augalais...

 

Man portretuose išvaizda, panašumas nėra labai reikšminga, bet seneliai gavosi labai jau panašūs. Ir nors ne tiek akcentavau paveiksluose jų veidus, kiek koloritą – lyg senos nuotraukos, kitame paveiksle pavaizdavau susėdusius savo prosenelius taip, kaip anais laikais žmonės pozuodavo nuotraukoms. 

Prosenelių gal ir nelabai prisimenu, bet tikrai gerai pažinojau savo senelį - neblogą stalių: darydavo baldus, bačkas ir aludaris neblogas buvo. Močiutė buvo audėja, mezgėja.

 

Paveiksle „Seserys“ -  irgi lyg sena nuotrauka: mažiausia prieky sėdi mano mama, stovi jos trys seserys – mano tetos, dabar iš jų dvi vyresniosios mirusios.

„Gedulas“ atsirado, mirus mano broliui praėjusią vasarą – kažkaip jo laidotuvės įstrigo: liūdesys, aplink baltos gėlės – viskas lyg gražu, o fonas - lyg begalybė: Joniškio lygumų, Žiemgalos, peizažas, saulė, šešėliai... Labai greitai tas paveikslas pasidarė. 

 

Ant kitos sienos pakabinau to brolio – dar jauno – portretą. Palyginti anksti jis mirė...

 

O štai amžinatilsi sesers portreto čia ir nėra – taip jau išėjo, kad nenupaišiau. 

 

Tačiau yra didžio teatro mylėtojo Rimanto Vaitiekūno portretas. Vaitiekūnas – tai jau grynas žiemgalis, žiemgalių žiemgalis, atėjęs nuo Žagarės, Skaistgirio, Joniškio iki Šiaulių. 

 

- Prieš porą mėnesių sakėte, kad šioje parodoje bus tik dviejų moterų portretai: žmonos ir Barboros Žagarietės, o dabar matome net kelis dar mažos jūsų dukros portretus. Kodėl iki šiol juos slėpėte?

 

- Neslėpiau aš jų, tik nebuvo progos parodyti. Tai todėl dabar ir rodau šeimos kolekciją. Kitų žiemgalių portretai irgi nerodyti, bet ne todėl, kad juos laikau ir šeimos nariais, o tik todėl, kad irgi progos nepasitaikė.

 

Aš daug dirbu ir jei į kokią bendrą parodą atneščiau, sakykim, dešimt savo darbų, tai kitiems nebeliktų vietos. Na ir atnešu du-tris darbus - simboliškai parodoje sudalyvauju, o kai daug susikaupia – tai personalinę parodą surengiu. Va tada ir parodau. 

 

Sigito Prancuičio žmona Dainora ir dukra Agnė per parodos atidarymą, ko gero, ne mažiau jaudinosi už autorių, tad nuskubėjo prie mėgstamiausio abiejų portreto.

 

Dainora: Patinka šis portretas, nes ilgus metus kabojo mano kambary - su juo esu labiausiai suaugusi. Jau neprisimenu, kaip šis paveikslas buvo tapomas – gal vyras naudojosi mudviejų su dukra nuotrauka, nes mes lyg ir nepozavome. Prisimenu jį jau nutapytą ir pakabintą – tai buvo 1983 metai. 

O štai savo kitą portretą, dar anksčiau tapytą, prisimenu ir tapomą.

 

Agnė: Man šis paveikslas visada baisiai didelis atrodė ir gana simboliškas kai kuriais savo elementais, kurių dabar ir nebesimato. Portrete save atpažindavau pagal savo mėgstamiausią skarelę ir pagal mamos suknelę, kurią aš tikėjausi kada nors priaugti, bet, deja, ji išėjo iš mados.

 

O gal ir taip tada save atpažindavau, nes augau apsupta savo portretų kaip tėčio mylimiausias vaikas. 

 

Dainora: Čia ne visi Agnutės portretai eksponuojami – yra daug jos portretų: ir kai dukrai mėnuo buvo, ir kai trys mėnesiai suėjo, ir kai penki... Kaip ir mūsų tik mėnesio sulaukusios anūkės portretas.

 

Agnė: Tėtis gal todėl čia kitų portretų neatnešė, kad anie tapyti kreidelėmis, pastele, o čia tokie visi rimti – aliejinės tapybos... Bet ir namie likę portretai visi sukabinti.

 

Dainora: Dabar anūkė tuose senelio tapytuose portretuose save jau atpažįsta, bet anksčiau maišė su savo mama.

 

Agnė: Dabar tėčio gal kitokie įkvėpimai – mūsų nebeprašo pozuoti, tapo „iš savęs“. O ir mes gal išaugome iš to amžiaus, kai jam mus patiko tapyti. 

Dainora: O aš labiau pasidžiaugiu tuo, ką jis dabar daro. Džiaugtumėtės ir jūs matydami su kokiu entuziazmu, su tokiu užsidegimu jis dirba. Štai kad ir Barborą Žagarietę kaip jis tapė... 

 

Kadangi dailininkas jau prisipažino, kad vieno jo tapyto portreto nematė ir pats modelis, smalsu, kaip į portretą sureaguos originalas - Rimantas Vaitiekūnas, kuris kiek sutrikęs: „Pirmą kartą matau šį jau nutapytą portretą ir man atrodo, kad aš ne visai toks, kokį Sigitas Prancuitis nutapė. Eskize, padarytame pieštuku, save atpažinau iškart, o čia - ne. Nors Vladas Baranauskas sako, kad portrete labai panašus, ir kiti teigia, kad menininkas mano vidų čia atvaizdavo. Bet kol kas man įspūdis dar labai įdomus...“

Parodoje „Žiemgalos žmonės ir kiti“ sustojusios šalia prieš beveik tris dešimtmečius tapyto paveikslo dailininko Sigito Prancuičio žmona Dainora sako: „Aš tikra žiemgalė, kaip ir jis“, o dukra Agnė nenusileidžia: „Pagal gimimo vietą aš gal ir ne žiemgalė, bet pagal tai, ko aš siekiau ir ko mokiausi, tai prie žiemgalių mane drąsiai galima priskaičiuoti“.

Rimantas Vaitiekūnas prie Sigito Prancuičio tapyto portreto giria dailininką: „Jis - labai talentingas, labai savitas dailininkas ir aš labai vertinu jo kūrybą, visus jo angelus, kryžius. Jo savitas vizijų ypač religine tema pateikimas mane labai žavi“.