- Esate statybininkė ir Lietuvos kultūros fondo valdybos narė. Kam šiandien sunkiau: statybininkui ar „kultūrininkui”?
- Vienodai sunku ir tam, ir tam. Kultūrininkams todėl, kad mažinamos jiems skirtos lėšos, pasigirsta balsų, kad gal sunkmečiu meno apskritai nereikia. Prasidėjus krizei krito ir statybininkų darbo poreikis. Taigi sunku visiems, nepriklausomai nuo profesijos.
- Esate Karalienės Mortos premijos mecenatė. Kuo šiandienos vaikai pranašesni ir kuo nusileidžia jūsų jaunystės bendraamžiams?
- Pranašesni tuo, kad turi žymiai daugiau informacijos. Labai dažnai nustebina mano 7 metų anūkai, kurie ima klausinėti apie politiką, krizę ir pan. Manau, kad mes buvome laisvesni, naivūs, tikri vaikai... Dabartiniai gauna daugiau informacijos, bet yra daugiau „suspausti”, galvytės perkrautos - tokie nesuaugę užaugėliai...
- Nacis Gebelsas kadaise kalbėjo: „Kai išgirstu žodį „kultūra”, man norisi stvertis revolverio”. Jums, kaip kultūros gerbėjai ir mecenatei, kokias pajautas kelia šitas žodis?
- (Juokiasi). Kelia teigiamus jausmus. Ir „griebtis revolverio” tikrai nenoriu. Neįsivaizduoju savo gyvenimo, jeigu jame būtų vien statyba, vien ekonomika, vien skaičiai. Jeigu neturėčiau atgaivos: knygų skaitymo, spektaklių lankymo ir t. t. Tai ir pabėgimas iš vieno į kita.
- Jums, kaip ekonomistei, neturėtų būti sunku atsakyti: ar visuomet dukart du lygu keturi?
- Ne. Ne visada. Ypač pastaruoju metu pastebiu, jog turėtų būti keturi, tačiau kai kam yra „tiek kiek reikia”.
- Žinome iš istorijos, jog iki mūsų gyvenę šventieji dažnai atsisakydavo savo turtų arba juos dosniai dalydavo vargšams - į kairę ir į dešinę. Jūsų noras dalytis (pavyzdžiui, įsteigėte P. Višinskio premiją) gal irgi turi paslėptą potekstę: tobulėti dvasiškai?
- Neinu nei šventėjimo, nei tobulėjimo keliu (juokiasi). Pradžią davė tai, jog mano tėvai irgi noriai dalydavosi su kitais tuo ką turėjo, ir aš tai mačiau nuo vaikystės. Antra, man sunku pasakyti „ne”, kai manęs prašo. O dalijuosi ne todėl, kad daug turėčiau, bet kad užtenka tiek, kiek turiu.
- Ar pritariate minčiai, jog užuot nupirkus vargšui toną žuvies, verčiau duoti jam meškerę bei išmokyti žvejoti?
- Žinoma, tik meškerę ir tik žvejoti. Kai manęs paprašo paaukoti, sakau: „Eime, iššluosi kiemą ir aš tau sumokėsiu, kiek esi vertas”. Tada neretai išgirstu: „Nelaiminga kvaile, eik pati ir šluok!” (Šypsosi).
- Kadangi vienu metu esate ir statybininkė, ir kultūros rėmėja, kaip vertinate ant pastatų šonų paauglių paliekamus graffičius?
- Čia aš pykstu: jie suniokoja mano, kaip statybininkės, darbą. Juk sutvarkome, padarome, kad būtų gražu... Galbūt jaunimui reikia kažkaip save išreikšti, bet tam turėtų būti specialiai skirtos vietos. Nereikia niokoti, kas yra kitų sukurta.
- Ar mėgstate krepšinį? Kuo skiriasi krepšinio aikštelė nuo statybų aikštelės?
- Ir čia, ir ten reikia vadovauti. Ir čia, ir ten turi būti strateginis taktinis planavimas. Ir čia, ir ten labai daug priklauso nuo žaidėjų ir nuo dirbančiųjų. Matau daug analogijų... (Šypsosi).
- Jums patinka barzdoti vyrai?
- Ne.
- Apibūdinkite save keliais žodžiais...
- Nemėgstu netiesos, labai sunku kitam pasakyti „ne” ir esu „degtukas”. Manau, kad man reikėtų mažiau emocijų ir mažiau ambicijų...
- Kokios spalvos yra draugystė?
- Draugystė? Sakyčiau, žydra. O gal ir visų vaivorykštės spalvų?..
- Koks jūsų pats didžiausias iki šiol nerealizuotas troškimas?
- (Pauzė). Kad nežinau... Gal todėl, kad sugebu atsisakyti to, ko trokštu, jeigu matau, kad man neišeis gauti ar pasiekti. Tiesiog įvertinu realią situaciją ir mąstau, kaip toji lapė iš pasakėčios, kuri žiūri į vynuoges ir, nepajėgdama jų pasiekti, pareiškia: „O, jos dar neprinokusios!”
- Kaip atrodo, ar širdies reikaluose moteriai dera pirmai imtis iniciatyvos?
- Manau, kad ne. Esu „senovinio” mąstymo - gal taip auginta? O tas perdėtas moterų aktyvumas, ypač jaunų mergaičių, man atrodo yra savęs negerbimas...
- Ar matant iki kelių purvinus aulinius batus, dažais ir kalkėmis nutaškytus spec. drabužius, galima teigti, jog statybininko darbe lieka vietos romantikai?
- Taip. Kai pradėjau dirbti, kai man jaunai reikėdavo kažkur eiti su statybininko šalmu ir purvinais batais, būdavo gėda. Bet kai po kelerių metų praėjau pro mūsų pastatytus namus, pagalvojau, jog visai vertėjo vaikščioti purvinai, kad atsirastų štai tokie gražūs statiniai!
- Ką pasakytumėt savo anūkei arba anūkui, jei jie pareikštų norą susieti gyvenimą su statybininko profesija?
- Jie turi visą teisę rinktis ko nori. Tegul supranta, kad tai nelengva duona. O darbas neturi virsti kančia, kad ir koks jis sunkus būtų.
- Paskutinis klausimas: ar plytas kilnojančios ir skiedinį maišančios rankos gali būti švelnios?
- Žinoma. Tai, kad jos sudiržusios – nieko nereiškia. Juk švelnumas slypi širdyje...
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
