„Empower-ABRO-Šiaulių naujienų” komandos aukštaūgis Aivaras Galkauskas neslepia, jog vaikystėje buvo labai padykęs: „Už visas savo „nuodėmes“ dabar norėčiau atsiprašyti savo tėvų”.
Tado JUODŽIUKYNO nuotr.
Aušra LAURINKIENĖ
Praėjusių metų Šiaulių krepšinio lygos (ŠKL) čempionas „Empower-ABRO-Šiaulių naujienų” ekipos aukštaūgis Aivaras Galkauskas, šiemet miesto lygos „Žvaigždžių dienos” šventėje pelnęs jau antrą per savo karjerą „Oro karaliaus” titulą, sako, jog svarbiausia gyvenime – niekada nepasiduoti.
Šmaikštusis krepšininkas neslepia trankiai atšvenčiantis visas pergales ir besimėgaujantis žiniasklaidos dėmesiu: „Kitaip gyventi būtų tikrai nuobodu”.
- Kokia košė vaikystėje buvo mėgstamiausia?
- Geras klausimas... Manau, kad manų – su daug daug cinamono ir cukraus.
- Kuri tavo kūno vieta tau pačiam – pati gražiausia?
- Čia jau reikėtų klausti mano merginos, kuriai labai patinka mano pilvas (juokiasi). Man pačiam turbūt gražiausios mano didelės žalsvos akys.
- Jeigu laimėtum milijoną....
- O, tada tai pasilinksminčiau – pirmiausiai surengčiau vakarėlį, kurio niekas nepamirštų. Po to nusipirkčiau naują mašiną ir butą ar kuklų namą, nes visada svajojau apie nuosavą būstą. Jei pinigėlių dar liktų – su drauge išvažiuotume paatostogauti.
- Mėgstamiausia tavo frazė?
- Never give up (niekada nepasiduok).
- Be ko negalėtum gyventi?
- Negalėčiau gyventi be daugelio dalykų, bet jeigu reikėtų išsirinkti vieną – tai būtų krepšinio kamuolys.
- Didžiausias gyvenimo malonumas?
- Jis užklumpa tada, kai po įspūdingų krepšinio pergalių kraujyje sukyla adrenalinas ir kūnu laksto šiurpuliukai. Manau, kad visi sportininkai žino tą jausmą (šypsosi).
- Niekada neišdrįstum...
- .... daugelio dalykų. Pavyzdžiui, gatvėje pabučiuoti nepažįstamą merginą. Kadangi velniškai bijau aukščio, nieku gyvu nekopčiau į kalnus ir nešokčiau su parašiutu.
- Kada pajutai pirmojo bučinio skonį?
- Labai asmeniškas klausimas (juokiasi). Na, tiksliai nepasakysiu, bet buvau keturiolikos ar penkiolikos metų ir pamenu, kad tuomet apėmė įdomus jausmas.
- Jeigu nebūtum sportininkas, ką veiktum?
- Velnias žino... Turbūt dirbčiau kokioje įmonėje ir būčiau niekuo neišsiskiriantis eilinis žmogus. Niekas iš manęs neimtų interviu ir būtų tikrai nuobodu.
- Mokykloje buvai populiarus?
- (Po geros juoko dozės) Na, nepasakyčiau, kad buvau populiarus. Galbūt labiau - paprastas vaikinas.
- Žinai, ką reiškia beržinė košė? Už ką vaikystėje gaudavai pylos?
- Manau, kad kiekvienas žmogus žino, ką tai reiškia (šypteli). Esu jos gavęs už daugelį dalykų: kad laiku negrįžau namo, dingau visai dienai ir nepranešiau kur esu, už tai, kad broliui netyčia peiliu perpjoviau ranką ir dar daug daug „nuodėmių“... Buvau tikrai padykęs vaikas ir dabar norėčiau už visas išdaigas atsiprašyti savo tėvų.
- Esi ką nors pavogęs?
- Ne. Na, nebent netyčia į kišenę įsidėjęs kito berniuko mašinytę.
- Gėdingiausias tau nutikęs dalykas.
- Labiausiai gėda dėl to, kad vairavimo egzaminą išlaikiau tik po šešių bandymų, bet dabar tikrai esu puikus vairuotojas. Gėda būna ir tada, kai naktiniame klube kalbini merginą, o ji tave tiesiog ignoruoja (juokiasi).
- Sakoma, kad mobiliojo telefono melodija yra savotiška žmogaus vizitinė kortelė. O kokia melodija skamba tavo telefone?
- Tai dažniausiai būna lėtos, ramios melodijos. Nežinau kodėl. Matyt, dėl to, kad esu romantikas...
- Didžiausia tavo yda?
- Man labai sunku susikaupti ir ramiai atlikti vieną darbą. Visada norisi pokyčių.
- Tiki prietarais?
- Tikrai taip. Kai pamatau per kelią bėgančią juodą katę, per petį nusispjaunu tris kartus. Tikiu ir dvasių egzistavimu, tad niekas nepriverstų vidurnaktį žvakių šviesoje kviesti bilduko į namus (juokiasi).
- Kada paskutinį kartą lankeisi bažnyčioje ir buvai išpažinties?
- Net gėda prisipažinti, bet tikrai nepamenu, kada lankiausi bažnyčioje, o išpažinties, manau, išvis nesu buvęs. Bet pažadu – tikrai nueisiu.
- Esi vakarėlių siela ar pasyvus veiksmo stebėtojas?
- Viskas priklauso nuo kompanijos ir nuo to, kokios nuotaikos esi tą vakarą. Galiu būti ir nepastebimas, ir veiksmo centre.
- Kaip šventi pergales?
- Stipriai – su komandos draugais naktiniame klube arba kokioje kavinėje prie alaus bokalo.
- Kas tave aplanko dažniau – gražūs sapnai ar bauginantys košmarai?
- Dažniausiai mane aplanko gražūs sapnai, bet man labiau patinka košmarai. Dievinu tą jausmą, kai pabundi vidury nakties, tau daužosi širdis ir supranti, kad viskas – gerai. Jei galėčiau – sapnuočiau vien košmarus.
