- Filmavaisi TV seriale „Naisių vasara”. O pačiam ar patinka žiūrėti serialus?
- Tikrai nesu muilo operų mėgėjas.
Žiūriu serialus, tačiau patinka tik tokie, kaip „Daktaras Hausas”, „Draugai” - amerikiečių produkcija. Kur stipri dramaturgija, kur stiprus meninis lygis. Meksikietiškų ir panašių „muilo operų” apskritai negaliu žiūrėti: migdo ir nematau prasmės... O lietuviškus serialus kartas nuo karto pasižiūriu.
- Tenka įgarsinti ir animacinius filmus. Kokie herojai arba koks jų tipas imponuoja labiausiai?
- Sunku pasakyti. Vieno herojaus negaliu išskirti. Kiekviename filmuke yra itin charakteringi personažai. Ne tie standartiniai ir šabloniški – geras berniukas ar gera mergaitė... Bet tokie keistuoliai. Pavyzdžiui, filmuke „Ratai” buvo šveplas automobiliukas, nutraukinėjantis blogai pastatytas mašinėles su kabliu... Arba R. Kazlo įgarsintas Briedžiukas iš „Medžioklės sezono”...
- Viename iš interviu sakei, jog būtina išgyventi jausmus, kad juos galėtumei perteikti kitiems... Ar „nesusipainioja” tavyje tikri jausmai ir tie, kuriuos tenka išgyventi dėl žiūrovo?
- Kartais tenka vaidinti, ko nesi patyręs. Toks darbas. Tarkime, niekada nebuvau patyręs tėvų netekties ar pan. Nors tenka vaidinti, kad laidoju tėvą... Bet jei kokią emociją esi išgyvenęs tikrovėje, tada paprasčiau. Tikri ir vaidinami jausmai nesipainioja. Kur kas dažniau žmonės painioja aktoriaus asmeninį gyvenimą su matytais personažais.
- Turi gražią gyvenimo draugę, aktorę – Ingą Norkutę. Tad „papletkinkime” apie ją: ar gali išskirti vieną savybę, dėl kurios ji tau labiausiai patinka, ir vieną labiausiai erzinantį Ingos bruožą...
- Labiausiai patinka... (Pauzė). Oi, negaliu kažko vieno išskirti. Vieną pasakysiu, o kodėl kito nepasakei? (Šypteli). (Po ilgos pauzės) Šiaip ji nuostabiai gamina. Puiki šeimininkė. Ko gero, virtuvėje ji yra nuostabiausia. O labiausiai erzinanti savybė... Hm... Buvo... Kiekvienas turim aštrių kampų, bet jie trynėsi, trynėsi, prisišlifavo... Galbūt dabar nebepastebiu daug ko?
- Stodamas į Teatro akademiją dokumentus komisijai pateikei faktiškai paskutinę minutę. Kas tai: tavo organizuotumas ir mokėjimas susitelkti lemiamu momentu ar vis tik tas faktas labiau rodo charakterio spontaniškumą ir neorganizuotumą?
- Konkrečiai šioje situacijoje tai stichiškumas. Pasidavimas akimirkai čia ir dabar. Visiška improvizacija.
- Kartą esi pavartojęs tokį terminą kaip „nesugadintas žiūrovas”. Kyla klausimas: o kas tada yra „sugadintas žiūrovas”?
- (Ilgokai svarsto). Dabar tik susimąsčiau... Sugadintas žiūrovas – išlepęs, įpratęs prie patogumų, pigios komercijos, tingintis mąstyti ir norintis lengvo, greito turinio. Kita vertus, kas pasakė, kad tai yra blogai?
- Per gana neilgą kūrybinę biografiją sukūrei nemažai vaidmenų, dargi buvai nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui”. Ar tuo momentu nekilo mintis, jog būtų visai šaunu gauti ir kitą - „Vyčio kryžių”, pavyzdžiui, už drąsų poelgį, žmonių gelbėjimą, ar pan.?
- Tiesą pasakius, nesusimąsčiau... (Juokiasi). Malonu, kai įvertina. Bet mano „politika” tokia: aš darau, darau, darau, ir jeigu kažkas už tai atsidėkoja, tikrai džiaugiuosi, bet nėra taip, kad kurčiau vaidmenį tam, kad gaučiau apdovanojimą.
- Vienoje iš interneto svetainių radau nemažai teigiamų atsiliepimų apie tavo kūrybą, taip pat ir prisipažinimų meilėje... Kaip į visa tai reaguoja tavo draugė?
- Labai protingai. Man gauti šiltus gerbėjų laiškus yra malonu ir to neslepiu. Neveidmainiauju, sakydamas, kaip tai blogai. Pasikartosiu, jog dažniausiai toji žiūrovų meilė būna ne man, aktoriui, bet vaidinamam personažui. Dauguma rašiusiųjų manęs net nepažįsta.
- Sakei, jog norint kažką įtaigiai suvaidinti, reikalinga patirtis. Kaip atrodo, ar norint įtaigiai suvaidinti sceną lovoje irgi reikalinga patirtis, arba, kalbant sportininkų terminologija, „apšilimas”?
- (Garsiai juokiasi). „Apšilimas“ prieš sceną? Aišku, reikalinga! Taip. Patirtis padeda! Visur. Taip pat ir lovoje. Va, tik karste patirtimi jau nepasinaudosi...
- Prieš kiekvieną spektaklį įrašytas tavo balsas prašo žiūrovų išjungti mobiliuosius telefonus. Ir pats girdėjau, kaip aktoriaus monologo metu žiūrovų salėje suskambo telefonas. Kaip tada pasijunti ir apie ką galvoji?
- Šiaip tai yra labai nemalonus dalykas, ypač jeigu skamba itin svarbios scenos metu. O jausmas lygiai toks pat, jeigu tau pasakojant anekdotą kitas šūktelėtų: „Žinau!” ir už tave jį pabaigtų... Priimi, kaip sugadintą „bajerį” arba sugadintą emociją. Vis tiek reikia toliau dirbti ir tęsti. Todėl blokuoji viduje kylančias neigiamas emocijas, stengiesi neišsiblaškyti, nekreipti dėmesio...
- Ar esi kuklus žmogus?
- Ar aš kuklus? Šiaip aš laikau save iš kuklesnių...
- Grįžkime prie serialo. Apie ką galvoji prieš kamerą bučiuodamas gražią merginą arba moterį?
- Galvoju, ką čia daryti, kad nesugadinčiau kadro? Šiaip mintys būna visiškai techninės. Jeigu kalbėtume, ar pajuntu malonumą, ar tas bučinys tolygus kaip ir bučiuojant mylimą moterį, atsakyčiau, jog tai yra visiškai skirtingi dalykai. Gryna technika. Nes dirbdamas turi galvoti apie daugelį dalykų: apie kadrą, apie planus, kokiu tave filmuoja, ir pan. O kartais būna itin nepatogu bučiuotis - reikia stovėti persisukusiam, persikreipusiam, kad matytųsi, kad ko neužstotumei... Žodžiu, malonumo tame mažai.
- Kurie herojai tau kaip žiūrovui artimesni: besiseilėjantys „muilo operų” donžuanai ar rūstoki ir vyriški Holivudo aktoriai, tokie kaip A. Švarcenegeris, A. Banderas arba S. Siegalas?
- Nesu kovinių filmų mėgėjas, nors nesakau, kad jų nežiūriu... Man kaip žiūrovui patinka, kai personažas vyras yra vyriškas, o ne koks skystalas.
- Ir klausimas „užsiskaninimui”: kažkada viešai pareiškei, jog atvykęs į Šiaulius ir pirmąsyk išvydęs savo draugę Ingą ją palaikei „naivia blondine”. Ar tas faktas, kad vėliau tapote artimais draugais, pakeitė tavąjį požiūrį į blondines apskritai?
- Hmm... (Šypsosi). Mano požiūris į blondines liko toks pat. O Inga... Ji tokia nebuvo... Aš lygiai taip pat tebemėgstu anekdotus apie blondines ir pats stereotipiškai leidžiu sau vartoti tą terminą. Jeigu noriu pasakyti, kad moteris yra nenuovoki, tai drąsiai vartoju žodį „blondinė”.
Jaunojo aktoriaus mintis provokuojančiais klausimais jaukė Romualdas BALIUTAVIČIUS, jo „abrozdėlį” skaitytojams pateikė Vadimas SIMUTKINAS.
