Aušra LAURINKIENĖ 

Prieš penkiasdešimt metų Lietuvoje pirmą kartą atsirado neįprastos H raidės formos vartai bei ovalus kamuolys. Tuomet ėmė plisti naujas virusas – regbio virusas, užvaldęs daugelio sportininkų širdis. Kai 1973 metais į Šiaulius atvyko dirbti regbio entuziastas gydytojas Feliksas Paškevičius, meile tą rudenį regbiui užsikrėtė ir „Vairo” regbio klubo treneris Petras Astrauskas. 

Kovo 3-iąją šešiasdešimties metų jubiliejų šeimos ir artimiausių draugų rate atšventęs vyras – vienintelis regbininko karjerą pradėjęs kartu su Šiaulių regbio gimimu ir dar nuo šios sporto šakos nenutolęs šiaulietis. Tai - išties retas ilgaamžiškumo komandinio sporto šakoje atvejis. 

„Petras Astrauskas - „Vairo” pilietis, turintis savo gyvenimo filosofiją, nesikeičiantį , tačiau viešai nedeklaruojamą požiūrį į aplink jį supančius žmones. Su juo lengva bendrauti ir įdomu diskutuoti. Jis - žmogus su geromis žmogiškomis savybėmis”, - taip ilgametį regbio žaidėją ir trenerį apibūdina daugkartinių šalies čempionų klubo strategas Sigitas Kukulskis. 

„Kur Petras, ten ir kamuolys. Nesvarbu - stalo teniso, krepšinio, futbolo ar regbio. Įvairių žaidybinių sporto šakų meistras iki kariuomenės buvo žinomas visuose Kelmės rajono užkampiuose, o po kariuomenės jo virtuoziški „trajakai”, „deviatkės” ir „topspinai”, varė į neviltį su juo bandžiusius susigrumti Šiaulių krašto „specus”, - rašoma oficialioje klubo svetainėje internete.

Į interviu Petras Astrauskas atvyko visiškai nemiegojęs: „Po naktinės budėtojo pamainos”, - šypteli treneris. 

Net ir po bemiegės nakties šešiasdešimtmetis atrodo žvalus ir kupinas jėgų: „Nejaučiu, kad man – jau šešiasdešimt. Jaučiuosi žymiai jaunesnis. Vis dar sportuoju. Žaidžiu futbolą, krepšinį, stalo tenisą, regbį... Žinoma, ne kiekvieną dieną. Judu tiek, kiek jėgos leidžia. Žinote, po daugelio metų, skirtų sportui, pradedu jausti pasėkmes – labai skauda kojas. Kartais net iš lovos išlipu tik įsirėmęs į sieną. Va, ir pirštai išsukinėti, neišsitiesia”, - rodo daugelio sutrenkimų ir patempimų mačiusius pirštus. Nepaisant to, Petras Astrauskas sako  gimęs su laimingais marškinėliais, nes rimtų traumų išvengti pavyko, o skausmas – visų sportininkų dalia. 

Vyras tikina nesigailintis to, kad tuomet dar jaunas vaikinukas, grįžęs iš trejus metus trukusios tarnybos jūrų laivyne, pasuko regbio keliu: „Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, viską daryčiau lygiai taip pat ir pakartočiau savo gyvenimą iš naujo”, - šypteli vyras. Anot jo, jeigu ne regbis, tai ilgametis visų gerbiamas treneris šiandien būtų eilinis sporto entuziastas. 

Mėsos kombinate, kur dirbo mėsos išpjaustytoju, skelbimą, kviečiantį žaisti regbį, išvydęs Petras Astrauskas sako nedvejojęs: „Tiesa, neturėjau jokio supratimo, kokia tai sporto šaka. 

Paskaitydavau, kad yra jį žaidžiančių, tačiau nieko neišmaniau. Jau po pirmos treniruotės mane regbis sužavėjo. Kodėl? Nežinau. Šią sporto šaką sudaro ir futbolo, ir krepšinio elementai. Galbūt todėl, kad tai – vyriškas žaidimas, o po armijos tokiame amžiuje nebuvo kur dingti – reikėjo kažką veikti”. 

Regbininko karjerą pradėjęs kartu su Šiaulių regbio gimimu, Petras Astrauskas 1989 metais tapo žaidžiančiuoju treneriu, 2000-aisiais pasirinko stratego kelią ir tapo vienu iš „Vairo” regbio komandos simbolių. 

Su Petro Astrausko vardu susijusios visos „Vairo” regbio klubo pergalės. Pradėjęs savo karjerą grumtynių pirmoje linijoje, vėliau jis tapo intelektualesnio pobūdžio pozicijos žaidėju, rungtyniavo pusiau krašto bei laisvo grumtynių saugo pozicijose, dvidešimt kartų tapo Lietuvos čempionu, Rusijos čempionate užėmė trečiąją vietą, laurus skynė daugelyje tarptautinių turnyrų ir tapo TSRS sporto meistru. 

Tačiau širdžiai mieliausia – 1980 metų rugsėjį Panevėžyje iškovota pergalė, kai „Vairas” pirmąkart tapo „Žalgirio” draugijos čempionu: „Tuomet buvome labai šiltai sutikti – atvyko visa „Vairo” administracija su direktoriumi priešakyje. Pajutome palaikymą, o tai – labai paglostė širdį. Tada pirmąkart pajutome gerą požiūrį”. 

Petras Astrauskas prisimena ir labiausiai nuliūdinusias bei iki pat šios dienos atminyje įstrigusias varžybas. „Niekada nepamiršiu, kaip iš mūsų panosės „nunešė” čempionų vardus. Tuomet žaidėme su Vilniaus komanda. Reikėjo tik laimėti, kad taptume čempionais. Laimėjome dideliu skirtumu – atrodo, kad net 130 taškų. Tuo tarpu geriausiųjų vardų siekė ir dvi tarpusavyje susitikusios Kauno ekipos. Keli kauniečiai, stebėję mūsų varžybas, perdavė rezultatą ir pasistengė dar labiau – laimėjo 150 taškų. Ta „afiora” buvo labai skaudi”. 

Prisiminęs senus laikus, kai regbio varžybas stebėdavo sausakimšas stadionas šiauliečių, Petras Astrauskas prasitaria: „Buvo geri laikai... Grupėse buvo apylygės komandos, niekada negalėjai pasakyti, kas laimės. Dabar į rungtynes ateina tik saujelė ištikimiausių sirgalių. Nenuostabu, juk lygis – žemas. Kai „Vairas” susitinka su „BaltRex” klubu, žiūrovų būna daugiau, tačiau akistatos su kitomis šalies komandomis, anot daugelio – ir taip aiškios: „Ką ten žiūrėti?”

„Vairo” klube jaunučių komandą treniruojantis vyriškis neslepia apmaudo, kad Lietuvoje regbio sporto šaka – užgniaužta: „Visi pinigai kišami krepšiniui, o galėtų laiptelių sistemą sudaryti, protingai lėšas suskirstyti pagal tam tikrus kriterijus. Niekam nebeįdomu, kai 26 kartus tampi čempionu... Dabar apie tokias stovyklas, kokios buvo anksčiau – galima tik pasvajoti. Nemanau, kad situacija kada pagerės, o jei kada taip ir bus, to prašviesėjimo mano akys nebeišvys”. 

Greit įsiplieskiantis ir dar greičiau atleidžiantis Petras Astrauskas, paklaustas, kaip per daugelį metų pakito jaunimo požiūris į regbį, atsakė: „Pamenu, mes net esame žaidę aikštėje, po liūties apsemtoje vandens. Vienoje pusėje aikštėje vandens buvo net iki kelių. Šiandien nė kalbos nebūtų apie žaidimą tokiomis sąlygomis. Tiesa, vyrai ir dabar dirba rimtai, tačiau požiūris – labai skiriasi. Visi žiūri į pinigus, ieško geresnių sąlygų. O regbyje, ne paslaptis, pinigų nėra. Pastebėjau, kad jaunimas į regbį rimtai žiūri tol, kol mokosi, o vėliau siekia karjeros, stengiasi užsidirbti”. 

Vyras sako suprantantis, kad šiais laikais emigracija – neišvengiamas dalykas ir palaiko tuos, kurie bando „prasimušti” svečiose šalyse. Mano sūnus taip pat išvyko iš Lietuvos ir jau daugelį metų su žmona ir šešerių metų dukra Klaudija gyvena Londone (Anglija). „Dabar su žmona Irena gyvename dviese”.  

Didžiausias Petro Astrausko noras – išvysti seniai matytą 34-erių metų sūnų Nerijų: „Matomės retai. Norėčiau pagaliau priimti jo kvietimą ir nuvykti į Angliją, apkabinti anūkę. Vis kviečia ir kviečia į svečius, tačiau vis nėra kaip. Šiemet siūlė kartu paatostogauti Tenerifėje, bet ir vėl atsisakėme...”