Zita KATKIENĖ

Buvo laikas, kai šiaulietė Emilija Gailiūnienė labai gailėjo savo vyriausiosios dukters Dianos. Ir ne dėl to, kad ji, dar nepilnametė, apgavo tėvus ir, išvykusi į Londoną aplankyti draugės, iš ten nebegrįžo. Mamai buvo gaila labai sunkius darbus dirbančios savo dukros, bet ir ji visos tiesos nežinojo. Dianai emigrantės dalia buvo labai sunki. Tačiau atkakli mergina nenuleido rankų, nesusitaikė su juodadarbės darbininkės likimu, ieškojo vis geresnių galimybių. Ir rado – laimėjusi konkursą į restorano direktorės kėdę ji laimėjo ir „Geriausio viešbučių restorano direktoriaus“ titulą, kuris Šiauliuose gyvenantiems artimiesiems – ne tik didžiulis pasididžiavimas, bet ir džiaugsmas, kad Dianai nebereikia taip vargti. Tik pati tituluota restorano direktorė ir toliau daug ir sunkiai dirba. Tik darbas - mielas širdžiai, o gyvenimas – prasmingas. 

Iki šiol Gailiūnų bute tebėra laidinis telefono aparatas. Pagal pavardę telefonų knygoje  paskambiname Gailiūnų pavardę turintiems šiauliečiams. „Gal pažįstate bendrapavardę Dianą?“ „Aš esu jos mama“, - tokios lengvos sėkmės niekas nesitiki. Paaiškėjo, kad ir laidinis telefono aparatas šeimoje tik todėl, kad juo daug pigiau gali paskambinti Diana iš Londono. O jos skambučių – visada laukiama. Nuo pat tos dienos, kai prieš devynerius metus duktė išvažiavo iš tėvų namų.

 

„Ji išvažiavo vasarą, vos dešimt klasių baigusi, tai net nepagalvojome, kad nesugrįš į mokyklą“, - pamena tą metą, kai nestigo skausmo ašarų. Juk tėvai nepilnametę dukterį išleidę tik keliems vasaros mėnesiams, aplankyti draugių. Nepasitikėti pagrindo nebuvo, nes Diana, pasak E. Gailiūnienės, visada mėgo keliauti, domėjosi geografija. Pati Diana pamena, kaip geografijos mokytoja Z. Rimkevičienė ją vadindavusi „Varle keliauninke“, kai ji sugrįždavo iš savo kelionių. Dešimtokė jau buvo apkeliavusi ne tik visą Lietuvą, bet pabuvojusi ir Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Savarankiškumo, pasak mamos, Dianai niekada nestigo. Mokydamasi „Romuvos“ vidurinėje mokykloje ji buvo klasės seniūnė, tad rūpintis kitais jai – nesvetimas bruožas. Kitas Dianos bruožas, išryškėjęs nuo pat vaikystės, – darboholizmas. Šis bruožas, šypsosi moteris, ne iš jos ir net ne iš tėvo, bet iš močiutės. Tėčio Artūro Gailiūno mama vis dar yra tokia - visur spėjanti, visada plušanti, kruopšti, atsakinga. 

„Aš žinojau, kad Diana be darbo nebus, tačiau gaila būdavo vaiko, nes dirbti Anglijoje teko labai sunkiai, labai daug. Ypač, kai paprikas šaldytuvuose rūšiavo. „Lauke – karštis, o ji visą dieną šaldytuve“, - prisimena mama dukters pasakojimus telefonu, kurių labai laukdavo. Juk dukra, išvažiuodama iš namų, prižadėjo kiekvieną dieną pranešti, kaip sekasi. Bet ne kasdien išgirsdavo jos balsą ir sužinodavo apie jos vargus taip pat toli gražu ne viską.

„Teko slėpti tiesą, nes artimieji būtų labai išgyvenę, jei būtų visas nesėkmes žinoję“, - sako pati Diana Gailiūnaitė, su kuria, susiskambinus mamos padiktuotu telefono numeriu,  pavyko susisiekti socialiniame tinklalapyje.

Tai, kad būdama šešiolikos Diana pasielgė ne taip, kaip buvo žadėjusi, mamai nebuvo pirmas kartas. Paauglystėje ji nebuvo labai ramus vaikas – ir namo naktimis negrįždavo, nors žadėdavo grįžti laiku. 62-ejų metų Emilija Gailiūnienė visą savo gyvenimą dirbo „Stumbro“ odų gamykloje,          tėtis Artūras dirbo staliumi. Paprasti darbininkai dukterų nei lepino, nei popino. Diana pamena, jog vaikystėje pavydėdavo kiemo draugėms, kurios turėjo daugiau drabužių, kurios savaitgaliais šokdavo klube ar eidavo į koncertus. Jai, šešiolikmetei, tai buvo nepasiekiamos aukštumos. 

Tačiau jau paauglystėje ji supratusi, jog tik tada, kai turės pinigų, galės gyventi taip, kaip nori. Ir mergina neabejojo, kad pinigų užsidirbs. Laukti, kol baigs vidurinę, jau nesinorėjo, nes turėjo vyresnių draugių, kurios dirbo ir gyveno Londone. Šešiolikmetė iš draugių pasakojimų suprato, kad tik toje šalyje ji pasieks savo tikslo, nes tai - ne tik galimybių, bet ir svajonių šalis. 

Su tokiomis mintimis ji ir išvažiavo turistiniu autobusu. Išlaidoms tėvai buvo davę tik kelis šimtus svarų. Tėvai manė, kad paviešėti pas drauges dvi ar tris savaites tiek turėtų pakakti. „Mes net nemanėme, kad ji negrįžtų vasaros pabaigoje, nes laukė mokslas vienuoliktoje klasėje“, - pamena Emilija Gailiūnienė.

Deja, jau atsisveikindama su artimaisiais ir sėsdama į turistinį autobusą Diana pati žinojo, kad į Šiaulius nei tą rudenį, nei artimiausiu metu negrįš.   

Paklausta, kaip, jos manymu, Dianai pavyko įsitvirtinti svetimoje šalyje, Emilija Gailiūnienė sako, jog gerų žmonių dėka. „Jai pasisekė sutikti gerus žmones ir tinkamoj vietoj“, - sako šiaulietė, išleidusi dukrą į svetimą kraštą laimės ieškoti su keliais svarais kišenėje ir nedideliu lagaminėliu daiktų. 

Diana, prisiminusi tuos laikus, šypsosi, nes būtent tai, kad būdama turistė važiavo su mažu bagažu ir sukėlė pasieniečių pasitikėjimą. Tais laikais lietuviams išvykti į Angliją nebuvo lengva – gaudydavo pasienyje dėl menkiausio įtarimo, jog gali likti dirbti. „Aš, naivių akių septyniolikmetė, pasirodžiau patikima, nes tokia darbo svečioje šalyje ne tik neieškos, bet ir negaus“, - sako Diana. 

Turistai buvo išlaipinti Londono centre. Pirmą pasitaikiusią minutę Diana atsiskyrė nuo grupės ir pasuko ieškoti Rytų Londone gyvenančios draugės. Pastarosios gyvenimas pribloškė – jos buveinė labiau priminė „bomžų“ landynę nei žmonių namus. Tačiau mamai duktė tiesos nepasakojo. Tik vėliau ji sužinojo, jog dažnai girtaujančius lietuvius ir policija lankė, reidai, patikrinimai vykdavo.  Nes lietuviai, pasak Dianos, buvo įtariami, jog padirbinėja korteles. „Bet Dievas ją, matyt, saugojo, neužkliuvo policijai, neįsivėlė į kriminalinį pasaulį, tad ir nebuvo parsiųsta namo,“ - pasakoja mama, nežinojusi tikrosios tiesos tada, kai Diana kabinosi į gyvenimą Anglijoje. Duktė tada mamai pasakojo, kad viskas jai gerai, kad pinigų turi, o namo grįšianti... kitą savaitę. 

Deja, darbo rasti nepavykdavo. Gerai, kad draugės nepaliko likimo valiai – skolino pinigų išgyventi, nusipirkti laikraštį su darbo skelbimais. Bet net paskambinti pati darbdaviui negalėjo – nemokėjo anglų kalbos. Draugės paskambindavo, o ji, atvažiavusi į pokalbį, viską sugadindavo. Nemokančios kalbos niekas nenorėjo priimti. 

Baigėsi ir vasara. „Mes reikalavome grįžti namo, nes laikas į mokyklą“, - pamena moteris nerimo dienas. Tik prieš pat rugsėjo 1-ąją Diana tėvams pasakiusi tiesą – negrįš į Lietuvą, lieka Londone. Bet tai buvo – tik pusė tiesos. Jį kūrė istorijas, kad dirba, kad viskas gerai, nors iš tikro gyveno be darbo ir pinigų. Neturėjo pinigų net grįžti namo. O pasiskolinti ir grįžti be nieko: be lauktuvių, pirkinių jai būtų didžiausia gėda. 

Pusę metų teko gyventi Londone be darbo ir jokio pragyvenimo šaltinio. Kartais už menką atlygį prižiūrėdavo draugės trejų metukų dukrelę, kartais centriniame Londone valydavo namus už  5 svarus per valandą. Šiandien nelengva prisiminti tas dienas, kai gyventi teko ir badaujant, visiškoje aklavietėje.

Pažįstama lietuvė tada  įdarbino sandėliuose, kur buvo pakuojamos daržovės. Dirbti tekdavo po dvylika valandų per dieną, be poilsio dienų. Apie šį sunkų darbą papasakojusi ir mamai, kuriai dukters labai pagailo. Bet pati Diana tuomet, pamena, jautėsi gerai. Ji darbo nebijojo, o tų 180 svarų, kuriuos gaudavo per savaitę, ne tik užteko, bet ir pajėgdavo atidėti ir grąžinti skolas. 

 

Pusantrų metų pakavusi daržoves. Nors atlygis 3 svarai už valandą – mažiausias, kiek galima mokėti Anglijoje. Mažesnis jis už valstybės nustatytą minimalų užmokestį už valandą. Bet Diana jau jautėsi gerai ir pirmiausia nusprendė nuomoti atskirą kambarį iš padoresnės lietuvių šeimos.

 

Aišku, poreikiai augo. Diana nusprendė pasiieškoti kito darbo, kur mokama daugiau. Buvusi bendradarbė prasidarė, kad yra vieta gėlių šiltnamiuose. Pradžioje dirbti teko šaldiklyje, kuriame buvo sandėliuojamos gėlės. Net rankos, pamena, nuo šalčio imdavo tinti, nuolat vargino peršalimo ligos. 

Pavargusi nuo ligų ir šalčio pasiprašė kito darbo. Tada buvo perkelta į šiltnamį, kuriame  - nepakeliamas karštis, drėgmė ir smarvė. Nors ir gražių gėlių apsuptyje, tačiau dirbti buvo alinamai sunku. Ištvėrusi metus vėl ėmė žvalgytis kito darbo. Juolab kad ir anglų kalba po truputį tobulėjo, jau galėdavo suprasti kitus, šiek tiek susikalbėti.

Baigiantis tretiesiems Dianos vergavimo metams, Anglijoje pasikeitė įstatymai. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir Anglijoje lietuviams buvo leidžiama dirbti legaliai. Su šiomis permainomis atėjo ir saugumo jausmas, nes nebereikėjo baimintis, kad gali būti deportuota. Net ir susirgusi juk baiminosi kviestis medikus, bijojo policijos, kuri bet kada galėjo išsiųsti iš šalies be teisės penkerius metus grįžti atgal. Tereikėjo susitvarkyti reikiamus dokumentus, to Diana ėmėsi nedelsdama. 

 

Turinčiai reikiamus dokumentus ir mokančiai kalbą pakako vieno skambučio gauti legalų kompaktinių plokštelių pakuotojos darbą, už kurį buvo mokama 200 svarų per savaitę. 

 

Mama puikiai žinojo šį nelengvą dukters gyvenimo etapą. „Diana suprato, kad kalbos vien klausydamasi kitų neišmoks - labai lėtai lavėja kalba. Nusprendė skaityti knygas anglų kalba ir, prisėdusi prie žodyno, ieškodavo nežinomų žodžių. Taip ir išmoko“, - pasakoja Emilija Gailiūnienė. Žino mama ir tai, kad išmokusi kalbą ir gavusi legalų darbą Diana nusprendė atsiskirti nuo lietuvių, kurių gyvenimas jos netenkino - nuolatinės išgertuvės, triukšmas nevedė pirmyn. 

Legalus darbas viliojo dar ir dėl to, kad jį dirbantiems po pusės metų skiriamos atostogos. Buvo praėję treji metai nuo tos dienos, kai ji išvyko į Londoną, metusi dešimtą klasę. Per tą laiką, kol ji vergavo Anglijoje, klasės draugai baigė vidurinę ir, įgiję abitūros atestatus, žvalgėsi į universitetus ar kolegijas. 

Tėvai džiaugėsi dukters sugrįžimu. Džiugino ir pilni lagaminai lauktuvių, ir pasakojimai apie tai, kad jai sekasi. Tačiau ne tokio gyvenimo Emilija Gailiūnienė linkėjo savo dukrai. Ji norėjo, kad Diana mokytųsi, kad įgytų išsimokslinimą ir niekur iš Lietuvos nevažiuotų, kol negaus diplomo. Deja, Diana neįsivaizdavo, kad devyniolikmetė galėtų vėl sėsti į vidurinės mokyklos suolą. Todėl nusprendė vėl neklausyti tėvų ir pasirinko tolesnį gyvenimą emigracijoje. 

Tuo, kad duktė pasirinko teisingai, Emilija ir Artūras Gailiūnai įsitikino ne tik dabar, kai duktė tapo viešbučio restorano vadove. Tuo įsitikino ir praėjusių metų gruodį, kai pirmą kartą nuvyko į Londoną ir aplankė dukterį. „Anksčiau Diana gyveno šešioliktame aukšte drauge su viena vokiete iš darbo“, - pasakoja Emilija. Prabangūs apartamentai ir nuostabus vaizdas už lango, kurį vakare nuspalvindavo dar ir saulėlydis, neilgai žavėjo. Pabodo gyvenimas aukštyje – ir darbe, ir namie žemės nemato. „Dabar ji su kitomis draugėmis išsinuomojo individualų namą, yra žolynas, gėlytės. Mes net šašlykus kieme kepėmės“, - pasakoja šiaulietė, susižavėjusi ne tik dukters geru gyvenimu, bet ir Londono šurmuliu. 

„Buvo gruodis, ir mes atvažiavome su žieminiais drabužiais, teko išsirengti“, - pamena Emilija Gailiūnienė viešnagės Londone dienas. Stigo oro važiuojant metro, vaikščiojant parduotuvėse, tačiau moteriai labai patiko ta žmonių įvairovė, nuolatinis judėjimas. „Tai toks miestas, į kurį vėl norisi sugrįžti“, - sako 62-ejų metų šiaulietė. 

Londone pas Dianą buvo atvykusi ir jaunėlė sesuo Gerda. Ji bandė ne tik dirbti, bet ir mokytis – įstojo į „Greenwich“ universitetą studijuoti psichologijos. Ji, tiesa, norėjo mokytis kineziterapijos, tačiau nepasisekė įstoti į šią specialybę. Ilgai Gerda neištvėrė, nusprendė mesti mokslą ir, grįžusi į Šiaulius, jau antri metai Šiaulių kolegijos Medicinos fakultete studijuoja kineziterapiją.

Po atostogų Šiauliuose grįžusi į Londoną Diana ėmė ilgėtis nuoširdesnio bendravimo. Darbas kompaktinių plokštelių gamykloje įsuko į fabrikų žmonių ratą. O šie žmonės, pasak merginos, gyvena nepavydėtiną gyvenimą. Jie po darbo grįžta namo, kur laisvą laiką leidžia vienatvėje, dauguma įklimpsta į alkoholio ir depresijos liūną. Diana ėmė galvoti, kad reikia keisti gyvenimo būdą, o tai įmanoma tik pakeitus darbą. Ji nusprendė, kad tie, kurie dirba kavinėse, parduotuvėse, daug lengviau susipažįsta, įgyja daugiau pažinčių. Ir nusprendė išmėginti savo jėgas šioje srityje. 

 

„Atsispausdinau krūvą gyvenimo aprašymų ir juos išnešiojau“, - pasakoja Diana naujo gyvenimo paieškos prisiminimus. Buvo pasiūlyta padirbėti alubaryje. Ir Diana sutiko. Jai teko nuo stalelių nurinkinėti nešvarius indus. Nors darbas ir nelabai prestižinis, tačiau vienatvė atitolo – atsirado draugų, su kuriais drauge ir leisdavo laisvalaikį, linksmindavosi baruose.

Alubaryje neteko ilgai dirbti – pažįstami pasiūlė padavėjos darbą prestižinėje „Greenwich Inc“ kompanijoje. Čia nuo padavėjos netrukus pakilusi iki vadybininko padėjėjos. Treji su puse metų, praleisti šioje kompanijoje, pasak Dianos, vėl įsuko į rutiną, vėl be darbo nieko gyvenime neliko. Diana vėl ėmė dairytis darbo kitur. Tai sužinojęs kavinės savininkas Frankas Dovlingas sunerimo, nes matė, kad gali prarasti darbštų žmogų. Jis pasiūlė imtis restorano direktorės pareigų įžymiojoje O2 muzikos arenoje. 

Darbą reikėjo pradėti nuo nulio, nes net kolektyvo nebuvo – reikėjo pačiai jį suformuoti. Įdarbinti reikėjo 20 darbuotojų. „Buvo labai keista ir nesmagu, kai į atvirų durų dieną susirinko per 200 žmonių. Interviu metu, pasak Dianos, buvę nejauku klausti vyresnių žmonių apie išsimokslinimą, darbo patirtį. „Juk pati nieko tuo metu nebuvau pasiekusi ir man tebuvo vos 23-eji metai“, - prisimena Diana, ir komandą tuomet rinkusi nepatyrusių, tačiau darbščių, norinčių siekti ir stengtis žmonių. 

Sudomino... iškopusi iš duobės

Vieną vakarą, vartydama darbo skelbimų laikraštį, mergina aptikusi, kad prestižinis viešbutis „Crown Plaza Deluxe“ ieško restoranui „Docklands Bar and Grill“ direktoriaus. Apie šį restoraną Dianai jau buvo tekę girdėti, nes jis - vienas iš geriausių Londone. Ir ji, nieko nesitikėdama, užpildžiusi CV. 

Kitą dieną sulaukusi netikėto skambučio. Ji buvo pakviesta pokalbio direktoriaus pareigoms eiti. Iki šiol Diana įsitikinusi, jog įspūdį darbdaviui padarė ne jos profesionalumas, nes daug profesionalesnių kandidačių sėdėjo eilėje. Patiko jos darbinė biografija, kurią ji sukaupė per tuos septynerius metus Anglijoje. Pradėjusi nuo visiškos duobės ji sugebėjo pakilti, puikiai išmokti kalbą ir pateikti save aukštoms pareigoms eiti. O praėjusiais metais Dianos vadovaujamas 25 žmonių kolektyvas pelnė geriausio Londono restorano vardą. 

Ir tai dar ne viskas – šiame restorane dirbantys virėjai, barmenai, taip pat įvairių konkursų nugalėtojai. Tai ir Dianą paskatino neatsilikti. Ji tapo pretendente į geriausio Didžiosios Britanijos restorano direktoriaus titulą. Šiam prestižiniam apdovanojimui gauti tenka įveikti nemažai barjerų. Vertinamas ne tik visos komandos profesionalumas. Direktorės darbą tikrina komisija, slapti klientai. Tačiau niekas taip ir nesužinojo, kad prestižinis apdovanojimas įteiktas jai – bemokslei lietuvaitei šiaulietei, darbu kopusiai iš baisaus skurdo. 

Sunkiai randanti laisvą minutę prisėsti prie kompiuterio Diana Gailiūnaitė tik patvirtina mamos pasakytus žodžius, kad yra darboholikė. Tačiau dabar, kai už darbą gauna dešimt kartų didesnę algą nei tada, kai dirbo daržovių sandėliuose, jau negaila nei to laiko, nei tų valandų, kurias praleidžia darbe, kuriam ji planuoja pašvęsti savo gyvenimą. 

Randa, tiesa, laiko Diana ir mokslui suaugusiųjų vidurinėje mokykloje, kurią baigusi žada siekti ir aukštojo mokslo diplomo. Mergina supranta, jog be išsimokslinimo ji negalėtų ne tik kopti aukščiau, bet ir toje vietoje vargu ar ilgai išsilaikytų. Ateityje Diana planuoja vadovauti visam restoranų tinklui, ne vienam restoranui „Docklands“, tapusiam laipteliu į aukštuomenę. Diana sako, jog nei garbingas apdovanojimas, nei pareigos jos nepakeitė, pakeitė tik galimybes, gyvenimo būdą. O ji visada linkusi padėti tiems, kuriems sunku, todėl į kolektyvą priima žmogų ir be mokslo, ir be patirties. Gal todėl, mąsto Diana, dauguma jos darbuotojų drauge dirba jau ketverius metus ir keliauja kartu, jei Diana keičia darbovietę. Tai – tie žmonės, kurie netingi, nebijo darbo, bet jį myli ir moka dirbti. Šių dalykų, merginos manymu, išmokstama tik „gyvenimo universitetuose“, kur nėra jokių garantijų, jokios užuovėjos, jokio užnugario – visko pasiekiama savo darbu.

Liaudies išmintis byloja, jog vien darbu sotus nebūsi – žmogui reikia ir šeimos, ir savo atžalų, padedančių pratęsti savo būtį ir įprasminti save. Dianos mama dažnai klausia: „Dukrele, o kada tu ištekėsi, anūkų noriu...“ Diana tik šypsosi: „Turiu „vyrą“ – restoraną ir... dvidešimt penkis vaikus, kuriems ne tik vadovauju. Jais reikia rūpintis, prižiūrėti, padėti“.

P. S. Kai straipsnis jau buvo parengtas spaudai, pasiekė informacija, kad Diana Gailiūnaitė vėl pakilo karjeros laiptais. Ją buvusio viešbučio direktorius pakvietė drauge eiti į atidarymui rengiamą  5 žvaigždučių viešbutį „Grange Hotel“. „Permainos laukia didelės, nes atidaromas visai naujas viešbutis, teks suformuoti naują 50 žmonių komandą, pačiai užsakyti stalus, indus. Dabar Dianos „valdose“, - trys restoranai ir du barai, vietoj vieno baro ir vieno restorano. Dirbti teks pačiame Londono centre ant Temzės upės kranto, šalia įžymiojo mėlynojo Tower Bridge tilto.