- Artimieji ir kolegos tave žino kaip šmaikštų visokių kalambūrų autorių... Ar gali vieną ir ekspromtu?..

 

- Tai net ne kalambūras... Kuo skiriuosi aš nuo Bilo Geitso? (Reikšminga pauzė). Niekuo. Kosmoso požiūriu abu esame nuliai.

- Sklinda gandai, esą Šiauliuose pats pirmas pradėjai auginti smailią, „dzeržinskišką” barzdelę, o paskui, girdi, jaunimas tave ėmė mėgdžioti...

- Ne, ne. Dar iki manęs Šiauliuose buvo kokios keturios grupės, kurių nariai nešiojo šitokias smailėjančias barzdas.

- Viename socialiniame tinklapyje perskaičiau tavo mėgstamą posakį: „Padėk kiekvienam ir ant tavęs „padės”. Kokie gyvenimo kataklizmai suformavo šitokį keistą požiūrį?

- (Juokiasi). Nuolatinis bendravimas su kolegomis ir juoko prado įžvelgimas tame bendravime. Gali būti ir geras, ir piktas juokas. Kokį dalyką beimsi, geriau įsižiūrėjus jis vis tiek atrodys juokingas. T. y. mes į viską žiūrime su šypsena ir nedideliu sarkazmu. 

- Ten pat esi nurodęs, jog neturi religinių įsitikinimų. Ar tai reikštų, jog tavieji protėviai vis dar karstosi po medžius kur nors Afrikoje?

- Mes visi iš šimpanzių, jeigu ką... Mano protėviai – tėvai, seneliai, proseneliai ir panašoao yra normalūs žmonės. Kiekvienas iš jų turėjo kažkokias laisvamanystes, kažko siekė. Jeigu valstybės, kurioje gimei, įstatymose parašyta, jog gali būti nepriklausomas nuo nieko, vadinasi, būti gali. Ir viskas. Ką čia gali žinoti: jei gyvenčiau Tunise ar Egipte, gal būčiau Mahometo pasekėjas – musulmonas?

- Gimei per pačius Naujuosius metus – sausio 1-ąją. Apie ką galvoji matydamas, kaip kaskart visas pasaulis švenčia tavo gimtadienį?

- Šiemet su kolegomis bandėme organizuoti renginį – patys sau. Jei jau pasaulis švenčia tavo gimtadienį, eik ir pats į mases, kažką daryk, organizuok, švęsk su visais – užkrėsk savo nuotaika! Ir pačiam bus nuo to geriau. Yra buvę, kai kartu su kažkuo šventi, bet aplinkiniams nusišvilpt, kad tau ši diena liūdna (plg. gimtadienis – liūdna šventė, - aut past.) Tada pagalvoji, kad niekam per daug nesvarbu, jog ši diena - tavo gimtadienis... Tas pats, kas vyrui gimti Kovo 8-jąą ir kaskart tą mistišką dieną gauti gėlių... (Juokiasi).

- Viena iš tavo mėgstamų televizijos laidų yra „Dviračio šou”. Ar per šitiek metų „dviratis” nepradėjo „girgždėti”? Ar ne laikas jam sutepti grandinę ir ašis?

- Gal reikėtų naujų žmonių, scenaristų, naujų vėjų, bet iš esmės ten dirba profesionalų brigada. Pažįstu daug ką, o su Haroldu Mackevičiumi bendraujame gal nuo 1987-ųjų? Visi jie turi gerą, teisingą humoro jausmą. Labai gaila, kad R. Kazlas pasitraukė į teatrą. Bet yra, kas sako, jog televizija žudo aktorių...

- 1991 m. sausio 13-osios naktį tave mačiau koncerte prie miesto savivaldybės, žmonių ir sunkvežimių su gelžbetonio blokais bei užrašais „Gorbio tankai – nepraeis!” apsuptyje. Ar po tiek metų nepasijunti šiek tiek pamirštas ar apgautas, ta prasme, jog dažnas dabar save pristatantis patriotu anomis dienomis drebino kinkas kur nors palovyje?

- Nesigilinsiu taip... Vienas iš anuometinės tarybos man kažkada sakė: „Kokie jūs tada buvote drąsūs!” Taip, mes buvome muzikantai, darėme laidą. Beje, tuomet mes turėjome nepriklausomos televizijos licenciją Nr. 1 Lietuvoje! Su K. Stumbriu važiavome į sostinę ir tą licenciją Televizijos ir radijo komitete gavome vos per 5 minutes, kad net patys stebėjomės... Grįžtant prie klausimo. Nesijaučiu apgautas ar įsižeidęs, tiesiog suprantu, jog patys privalome susitvarkyti su mėšlu, kurį turime. Tą tolimą sausį prie savivaldybės dainavome, tačiau dabar garsas mums būtų išjungtas...

- 1989-aisiais, naktimis, pasirodė vietinės televizijos laida: „Nuo penktadienio iki penktadienio”, kurioje šmėkščiojo ir tavo veidas bei nematyti vakarietiški filmai, „siaubiakai”. Jų prisižiūrėję šiauliečiai lovose kentė baisius spazmus, bijodami nueiti iki tualeto...

- Tuo metu nebuvo jokios įstatyminės bazės, nebuvo net aišku, kas legalu, o kas – ne... (Šypsosi). Tačiau dabar nebeliko gerų siaubo filmų. Kurie, žmogui pasitraukus nuo televizoriaus, duotų tą jausmą: „O juk nėra taip blogai! Esu gyvas ir manęs nesudraskė grobuonis, neįkando zombis!” Geriausius siaubo filmus kuria ne amerikiečiai, bet japonai, padarantys įtampą iš nieko, vien garso takelis žiūrovui kelia paniką, antrojoje vietoje – italai, po jų anglai, kanadiečiai, dar kažkiek ispanai. Apie švedus nekalbėsiu, nes Skandinavijoje visai kitas supratimas...

- Vieno interneto svetainėje, grafoje „Pomėgiai” pažymėjai: „Muzika, muzika, muzika”. Beveik kaip Leninas: mokytis, mokytis... Pakalbėkime apie muziką. Ką darai, kai kas nors ima „groti“ tavo nervais?

- Savo ruožtu imu groti kito nervais. Juk jei tave kažkas nervina, ir pats imi nervinti tą kitą. Arba gali rinktis ir nebekalbėti. Tačiau geriausias dalykas – patylėti, tik kad ne visada išeina... Dar gali pradėti juoktis iš situacijos ir, visai įmanoma, kad netrukus juoksitės drauge su oponentu.

- Mėgai žaisti krepšinį... O kaip su dietomis – ar esi jų laikęsis?

- Nelabai išeina – mano darbas klaikiai tam nepatogus. Labai norėčiau, bet neišeina. Tad stengiuosi bent maistą ruošti pats...

- Vedei kulinarines televizijos laidas, tad, be abejo, gali pasakyti, kas kaltas, jeigu po jų žiūrovui ima sukti vidurius: laidos vedėjas ar netikę produktai?

- (Kvatoja) Rusijos televizija rodo laidą, kokie kartais produktai naudojami visuomeninio maitinimo „taškuose“... Todėl laikausi nuomonės, jog, ko gero, reikėtų ištirti produktus. Žmogus gali suvalgyti beveik viską, tačiau kiekvieno organizmas reaguoja skirtingai. Žinoma, ir per ausį galima gauti, kad kažkam atsitiko nelaimė, tačiau niekad nežinai, ką tas žmogus suvalgė. O gal jis prieš dvi dienas atsigėrė prasto alaus? Gal nuotaika ne ta? Sakoma, jog stresas irgi sukelia tokius „reiškinius“.

- Ar matant, kaip Lietuvos dainorėliams chroniškai nesiseka Eurovizijoje, pačiam nekyla noras paimti ir parodyti, kaip reikia dainuoti?

- Su kolegomis subūrėme kolektyvą „Les Stagnateurs” - stagnatai. Drauge kuriame įvairių muzikos stilių parodijas, juokiamės iš tekstų ir temų... Todėl galvojame, jeigu Lietuvoje atsiras bent viena grupė, kuri kažkaip kitaip pasižiūrės į tą dalyką, gal tada... Turime sukūrę eurovizinės dainos žodžius. Išduosiu paslaptį: ji vadinasi: „Aš noriu būti tavo siuvėju”. Gal kada pasaulis ją išgirs... Asmeniškai aš pats jau dveji metai stengiuosi nebevargti dėl tos Europos... 

- Prisimink, kada ir kokiomis aplinkybėmis pirmąkart pasimylėjai?

(Ilgoka pauzė. Bando juoktis...)

- Beje, ankstesni kalbinti respondentai, pavyzdžiui, aktorius J. Bindokas, dailininkas-karikatūristas K. Pabijutas sugebėjo atsakyti...

- Dailininkas tikriausiai pasimylėjo su savo paveikslu... Galėjo būti ir taip. (Šypsosi). O mano pirmoji meilė gal buvo muzika?..

- Situacija: aplinkybės verčia Vilniuje išsinuomoti vieno kambario butą. Galimi 4 variantai, tačiau bet kuriuo atveju gyventi tektų su šeimininku, vienas iš kurių yra gėjus, kitas – recidyvistas, trečias – narkomanas, o paskutinysis - teroristas. Kurį rinktumeisi?

- Duosiu labai logišką atsakymą: apsistočiau pas gėjų. Kas belieka? Jeigu jam pasakei „Ne, aš ne tos pakraipos”, ir viskas. Recidyvisto nereklamuočiau. Tas pats ir su teroristu: gali atbėgti „draugai” su šalmais ir „supakuoti” kaip bendrininką. Narkomanas – neprognozuojamas.

- Kiekvieno žemiškas gyvenimas baigiasi mirtimi. Ką norėtumei, kad per tavo laidotuves kalbėtų susirinkusieji?

- Įdomiai čia... „Jis tikrai buvo už muziką”. Šito tikrai norėčiau. Esmė, jog visas jo gyvenimas buvo muzika... O muzika yra gera, tik gali būti prastai, neskoningai atlikta prasto atlikėjo. Su tuo kovoju. Reikia, kad muzika žmonėms neštų malonumą, kad teiktų jiems peno...

Pašnekovo loginę mąstyseną idiotiškais klausimais jaukė Romualdas BALIUTAVIČIUS, fotoblykste jį sadistiškai akino Vadimas SIMUTKINAS