„BaltRex” regbio klubo atstovas Ignas Liukinevičius sako, kad norėtų gimti kokiame nors Italijos kaimelyje devyniolikto amžiaus pradžioje, auginti daržoves, vynuoges ir alyvmedžius, išeiti gyvenimo mokyklą ir, sukriošus iki negalėjimo, ramiai numirti, taip ir nesivarginus mintimis apie internetą, mobiliuosius telefonus, pasaulinius karus ir ozono skylę.

Aušra LAURINKIENĖ
Šiaulių  „BaltRex” klubo atstovas Ignas Liukinevičius šiuo metu gydosi rimtą traumą ir, kaip jis pats sako, „iš rikiuotės iškrito pusei metų”. Tačiau veiklos sportininkui pakanka - Lietuvos regbio federacijos marketingo vadovas, pasmailinęs „plunksną”, portale rugby.lt su gera šmaikštumo doze  nušviečia visas regbio aktualijas. „Jei ir tai iš manęs atimtų, norėčiau rašyti knygas ar rimtus straipsnius”, - visai rimtai „Šiaulių naujienoms” sako Ignas Liukinevičius.

Tiesa, šįkart – apie regbio sporto šakos fanato meilę maistui, nesuprastus sielos ir intelekto našlaičius bei sapnus, privertusius užaugti iki dviejų tarybinių gesintuvų aukščio.  

- Kokia košė vaikystėje buvo mėgstamiausia?

- Mėgau absoliučiai visas košes! Darželyje buvau auklėtojų džiaugsmas, nes visada viską suvalgydavau, o jei leisdavo, tai ir mergaičių porcijas užbaigdavau. Turbūt jau tada vargšiukės dietų laikydavosi. Nuo to man būdavo tik geriau.

- Kuri tavo kūno vieta tau pačiam – pati gražiausia?

- Esu tobulas, patinka visos kūno vietos. Žinoma, juokauju. Jei reikia rinktis, galbūt tai – dantys. Abu priekiniai, su regbio pagalba, yra šiek tiek nuskelti, todėl ir išskirtiniai, kitokie nei pas visus. Merginos sako, kad ir duobutės skruostuose, išryškėjančios besišypsant, gražiai atrodo.

- Jeigu laimėtum milijoną....

- ...padėčiau į banką ir gyvenčiau kaip gyvenęs. Į pensiją išeičiau kokių keturiasdešimties metų, keliaučiau aplink pasaulį ir kolekcionuočiau rūšinius viskius. Tiesa, iškart po laimėjimo kelis artimiausius žmonės išskraidinčiau į kokį Fidžį ir surengčiau nepamirštamą fiestą.

- Mėgstamiausia tavo frazė?

- Tokios nėra. Myliu kalbą, skaitymą, rašymą, todėl vertinu kiekvieną dėmesio vertesnį posakį ar frazę. Bet ir čia daugiau dėmesį kreipiu į sąskambio grožį, autoriaus gebėjimą valdyti kalbą, o ne į prasmę ar tinkamumą man ir mano gyvenimui.

- Be ko negalėtum gyventi?

- Be šeimos ir mylimosios.

- Didžiausias gyvenimo malonumas?

-  Labai mėgstu gaminti ir valgyti tos gamybos rezultatus. Dažnai su draugais pasiginčijame kas yra didžiausias malonumas ir labai dažnai sutariame, kad tai – geras maistas. Juk valgome kasdien, o man maistas visada buvo daugiau nei būdas numalšinti alkį, veikiau, - kūryba, nusivylimai ir pergalės.

- Niekada neišdrįstum...

- ...apsijuokti prieš visą Lietuvą. Tiesa, tai jau kartą nutiko: su komandos draugu Lietuvos rinktinėje, gerbiamo ponu Viliumi Kucinu, vieno tiesioginio televizijos eterio metu esame sušokę „patancofkę” vienai Lietuvos estrados atlikėjai.
Tuo metu buvo labai smagu, bet kai kitą dieną kone visi draugai peržiūrėjo įrašą, „Youtub'ėje”, o Vilių Kuciną vienas bulvarinis laikraštukas net ir supiršo su ta atlikėja, buvo nebe taip linksma. Jei rimčiau, tikriausiai niekada nedrįsčiau žygiuoti ultranacionalistų eitynėse. Visiškai nesuprantu šių sielos ir intelekto našlaičių.

- Kada pajutai pirmojo bučinio skonį?

- Pirmų „butelio pasukimų” klasės žiburėliuose nevadinčiau bučiniais. Tikriausiai, pirmas tikras bučinys ir buvo su pirma meile, kai man buvo aštuoniolika metų.

- Jeigu nebūtum sportininkas, ką veiktum?

- Tai kad ir šiuo metu nedrįsčiau vadinti savęs tikru sportininku, gydausi rimtą traumą, iš rikiuotės esu iškritęs bent pusei metų. Šiuo metu esu Lietuvos regbio federacijos marketingo vadovas ir interneto svetainės rugby.lt redaktorius. Jei ir tai iš manęs atimtų, norėčiau rašyti knygas ar rimtus straipsnius. O jei visai „nusifantazavus”, norėčiau gimti kokiame nors Italijos kaimelyje devyniolikto amžiaus pradžioje, auginti daržoves, vynuoges ir alyvmedžius, išeiti gyvenimo mokyklą ir, sukriošus iki negalėjimo, ramiai numirti, taip ir nesivarginus mintimis apie internetą, mobiliuosius telefonus, pasaulinius karus ir ozono skylę.

- Mokykloje buvai populiarus?

- Nepasakyčiau. Visada buvau ramus vaikas. Mokytojai mane mėgo, nes buvau geras mokinys. Vienintelį kuolą gavau pirmoje klasėje, kai pamokos metu iššokau pro pirmo aukšto langą ir įkalbėjau tą patį padaryti dar kelis klasės draugus. Tuomet pirmoje klasėje dar neturėjome pažymių knygelių, mokytoja į sąsiuvinius rašydavo gėlytes su penkiais, keturiais ir t. t. žiedlapiais. Pamenu, tą dieną namo parnešiau nusmurgusią gėlytę su vienu žiedlapiu.

- Žinai, ką reiškia beržinė košė? Už ką vaikystėje gaudavai pylos?

- Žinau, ir visiems tėvams rekomenduoju ją kaip puikią auklėjimo priemonę. Žinoma, proto ribose. Pylos esu gavęs už cigarečių vogimą iš namų, iš parduotuvės nukniauktus saldainius ir dar už nemažai ką. Tiesa, kai man suėjo kokie aštuoneri metai, su tėvais sudarėme sutartį, jog už kiekvieną beržinės košės „porciją“, net ir už rimtą nusižengimą, man būtų išmokėta piniginė kompensacija. Mano tėvai – žmonės šviesūs, išsimokslinę, paskaičiavo turbūt... Lupt nuo to laiko nebegavau.

- Esi ką nors pavogęs?

- Jau beveik atsakiau į šį klausimą. Dar esu iš savo giminaičio pavogęs labai gražų mašinos modeliuką. Sąžinė užgraužė, išsidaviau ir buvau beviltiškai demaskuotas.

- Gėdingiausias tau nutikęs dalykas.

- Veikiausiai, tai yra visų kartų, kai nuvyliau artimuosius ir draugus, visuma.

- Sakoma, kad mobiliojo telefono melodija yra savotiška žmogaus vizitinė kortelė. O kokia melodija skamba tavo telefone?

- Didžiausias pastarojo dešimtmečio hitas – „Nokia tune”. Šiuo aspektu esu paprastas kaip trys kapeikos.

- Didžiausia tavo yda?

- Valios stoka kai kuriems svarbiems sprendimams priimti ir darbams nudirbti. Iš kitos pusės – per didelis užsidegimas darant tai, kas man labiausiai patinka.

- Tiki prietarais?

- Dainuoju rytais, šypsena palydžiu juodas kates, prieš varžybas net nesvarstau kurį – dešinį ar kairį bucą autis pirmą, liūdžiu dėl sudužusių indų ir skutuosi varžybų dieną.

- Kada paskutinį kartą lankeisi bažnyčioje ir buvai išpažinties?

- Išdidžiai save vadinu praktikuojančiu Romos kataliku. Tik ta praktika – skystoka. Bažnyčioje lankausi daugiausiai du-tris kartus per metus, o išpažinties net nepamenu kada buvau. Gerai, kad močiutė gyvena Suvalkijoje ir neskaito „Šiaulių naujienų”, nes, perskaičiusi šias eilutes, ji lengva ranka išbrauktų mane iš savo testamento.

- Esi vakarėlių siela ar pasyvus veiksmo stebėtojas?

- Tikriausiai, kad esu tokia nuosaiki siela. Jei ne, tada mano draugai yra be galo tolerantiški ir mandagūs žmonės, geri klausytojai, susitaikantys su mano nenutrūkstančiomis sapalionėmis apie regbį.

- Kaip šventi pergales?

- Su komanda – audringai. Vienas – ramiai, tiesiog visą savaitę vaikštau išsišiepęs iki kito savaitgalio varžybų.

- Kas tave aplanko dažniau – gražūs sapnai ar bauginantys košmarai?

- Sapnuoju labai (triskart pakartoja žodį labai) mažai, miegu kaip užmuštas. Vaikystės sapnuose beveik kasnakt krisdavau nuo pastatų, tiltų ir medžių, turbūt todėl ir išstypau iki dviejų tarybinių gesintuvų aukščio.



Kai Ignui suėjo aštuoneri, su tėvais sudarė sutartį, jog už kiekvieną beržinės košės porciją, net ir už rimtą nusižengimą, jam būtų išmokėta piniginė kompensacija.
Asmeninio albumo nuotr.