Kovo 5-ąją dvidešimtąjį gimtadienį atšventęs „Empower-ABRO-Šiaulių naujienų” komandos krepšininkas paauglystėje buvo griežtai auklėjamas, tačiau viską darė savaip: „Išeidavau ir namų nerasdavau. Jau uždarydamas namų duris žinodavau, kad tikrai negrįšiu tėvų nustatytu laiku ir išjungdavau telefoną, o pavėlavęs turėdavau atlikti tėčio skirtą bausmę – daryti atsispaudimus”. 

Tado JUODŽIUKYNO nuotr.

 

Aušra LAURINKIENĖ

Drovus ir jautrus gyvenime, tačiau karingas sporte Irmantas Lianzbergas  – vienas iš „Empower-ABRO-Šiaulių naujienų” komandos krepšininkų, siekiančių prasibrauti į aukščiausiosios Šiaulių krepšinio lygos (ŠKL) finalą. 

Kovo 5-ąją dvidešimtąjį gimtadienį atšventęs Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto kūno kultūros ir sporto vadybos pirmakursis, kurio namų sienas puošia galybė krepšinio ir lengvosios atletikos trofėjų, dar praėjusių metų spalį „Šiaulių naujienoms” sakė, jog jo gyvenime meilei vietos nėra. Tačiau dabar Irmantas Lianzbergas juokauja, kad laimėjęs milijoną keliautų po pasaulį ir „pakabintų” gražią bei turtingą užsienietę. 

- Kokia košė vaikystėje buvo mėgstamiausia?

- Mama ką tik pasakė, kad vaikystėje negalėjau gyventi be manų košės – valgydavau ją ir valgydavau, kad tik stiprus ir raumeningas būčiau (juokiasi). 

- Kuri tavo kūno vieta tau pačiam – pati gražiausia?

- Gražiausia? Hmz... Manau, pilvo presas (juokiasi). Jis man labai patinka. 

- Jeigu laimėtum milijoną.... 

- ...būčiau labai laimingas. Keliaučiau po įvairiausias pasaulio šalis ir kokią gražią bei turtingą užsienietę „pakabinčiau”. 

- Mėgstamiausia tavo frazė?

- Kas tiesa, tas ne melas. 

- Be ko negalėtum gyventi?

- Tikrai negalėčiau gyventi be krepšinio. Nes be jo gyvenimas nebūtų toks mielas ir šviesus. 

- Didžiausias gyvenimo malonumas?

- Savaime suprantama – krepšinis. Dar galėčiau pridėti, kad vienas iš didžiausių malonumų – laikas, praleistas gamtoje su šeimos nariais. 

- Niekada neišdrįstum...

- ...nusižudyti. Manau, to neišdrįstu daugelis iš mūsų. 

- Kada pajutai pirmojo bučinio skonį?

- Kaip šiandien pamenu, kad pirmą kartą bučinio skonį pajutau dar visai mažas darželyje. Buvo geras jausmas... 

- Jeigu nebūtum sportininkas, ką veiktum?

- Turbūt graužčiau knygas. Domėčiausi įvairia literatūra ir didžiąją laisvo laiko dalį praleisčiau su draugais ir draugėmis. 

- Mokykloje buvai populiarus?

- Atvirai sakant, mokykloje buvau paprastas vaikinas – niekuo iš kitų bendraamžių neišsiskyriau. 

- Žinai, ką reiškia beržinė košė? Už ką vaikystėje gaudavai pylos? 

- Tikrai žinau, ką tai reiškia. Pamenu, kad dar visai mažas, kartu su drauge, pabandžiau parūkyti. Tuomet labai skaudžiai kliuvo nuo tėčio (juokiasi). 

- Esi ką nors pavogęs?

- Ne, ir niekada neišdrįsčiau to padaryti. Turbūt numirčiau iš gėdos, jei pagautų mane taip darantį... 

- Gėdingiausias tau nutikęs dalykas. 

- Manau, kad gėdingiausias mano gyvenimo potyris – akimirka, kai išaiškėjo mano melas... Tuomet nežinojau kur iš gėdos dėtis, o ir kitų pasitikėjimą praradau. 

- Sakoma, kad mobiliojo telefono melodija yra savotiška žmogaus vizitinė kortelė. O kokia melodija skamba tavo telefone?

- Mano telefonas – tyli, nes visuomet išjungiu jo skambėjimo garsą. Noriu pabūti vienas ir nuo visų pabėgti. 

- Didžiausia tavo yda?

- Yda? (Po smagaus juoko dozės). Manau, kad tai mano nesugebėjimas ar nemokėjimas atsisakyti nuveikti ką nors smagaus ar kur nueiti su draugais. 

- Tiki prietarais? 

- Tikiu. Kodėl? Nes kartą, kai nusikirpau nagus prieš svarbų įvykį, jutausi lyg nesavas – labai nesisekė. Tiesa, netikiu, kad sudaužius veidrodį nesiseks kažkiek metų, tačiau pamatęs katę visada nusispjaunu tris kartus ar pabeldžiu į medį. 

- Kada paskutinį kartą lankeisi bažnyčioje ir buvai išpažinties?

- Paskutinį kartą? Gal prieš kokius metus. Atvirai sakau, jog išpažinties pirmą ir paskutinį kartą buvau per pirmąją komuniją. Dėl to man labai gėda... 

- Esi vakarėlių siela ar pasyvus veiksmo stebėtojas?

- Tai priklauso ir nuo nuotaikos, ir nuo kompanijos. Jei ji – gera, galiu nesustodamas šėlti visą naktį.

- Kaip šventi pergales? 

- Švenčiu tik po visų sezono varžybų. Tuomet liūdna nebūna – „dalyvaujame” su trenksmu (juokiasi). 

- Kas tave aplanko dažniau – gražūs sapnai ar bauginantys košmarai? 

- Net nežinau, tačiau košmarai man labai patinka, nes juose nutinka įvairiausių netikėtų dalykų. 

Irmanto Lianzbergo (pirmas iš kairės) ir buvusio jo komandos draugo Mato Damkaus rankose – 2009-2010 metų Šiaulių aukščiausiosios krepšinio lygos nugalėtojų taurė. 

Vadimo SIMUTKINO nuotr.